O, lituanistai, kodėl pražudėte lietuvotyrą savyje?

Nors Lietuvių Kalbos Žodynas teigia, kad „lietuvotyra” yra „lituanistika”, drįstu šias sąvokas atskirti.

Lituanistai, taip jie patys save išdidžiai vadina ir nesivadina „lietuvotyrininkais”, nagrinėja, tiria, tobulina taip vadinamą „norminę lietuvių kalbą”. Nors, jei lituanistai būtų nuoseklūs mokslininkai, o mokslinis požiūris, visų pirma, yra nuoseklus, jie savo nagrinėjamą dalyką turėtų vadinti pagal savo veiklos pavadinimą – „lingua lituano”, „lituanistine kalba” arba „lituanistų kalba”.

Taigi, lituanistai nagrinėtų norminę lietuvių kalbą „lingua lituano”, o lietuvių kalbą puoselėtų lietuvotyrininkai.

Lituanistas džiaugsmingai pataisys kiekvieną, kuris neteisingai kirčiuoja žodį „klausimas”, tuo pat metu visai nesirūpindamas, kad lingualituana turi dešimtis tūkstančių svetimybių - skolinių, tarptautinių žodžių. Sunku atsekti kokiomis taisyklėmis vadovaujasi lituanistai vienus žodžius išversdami iš tarptautinės kalbos, kitus palikdami „tarptautiniais”. Tokie vienalyčiai reiškiniai kaip krepšinis, tinklinis, rankinis yra sulietuvinti, o futbolas ar beisbolas - ne. Kodėl?

Gali būti, kad toks nenuoseklus požiūris yra paliktas 19 amžiaus tautinio atgimimo pradininkų, kurie, gal būt, daugiau buvo vakarietiško tautinio atgimimo vėjų įtakoje nei tautinio dvelksmo, kylančio iš lietuviško vidinio sielos branduolio, nešėjai. Tuo galima būtų paaiškinti tai, kad 20 amžiaus pradžioje lietuvių kalboje, o iš tikrųjų, jau „lingualituanoje” – atsirado visai svetimos dainingai ir skambiai lietuvių kalbai raidės CH, F ir H, kurios yra priimtinos lituanistams ir visai nesuprantamos lietuvotyrininkams, nes nėra NĖ VIENO lietuviškos kilmės žodžio su garsais, kuriuos žymi šios raidės.

Gali būti, kad lituanistai savo kuriamos lituanistinės kalbos pavyzdžiu mato anglų ar kitas labai užterštas kalbas. Dabartinėje anglų kalboje yra tik apie 20% anglų kalbos žodžių, o lotyniškų apie pusę, todėl esamoji anglų kalba yra labiau lotynų kalbos viena iš tarmių, nei anglų kalba. Tuo keliu ir toliau einant greitai gali ir žodžio „klausimas” nebelikti lituanistų kalboje – sakysim „kveščionas” ir, iš įpratimo, lituanistai taisys jau šio žodžio kirčiavimą (kartais atrodo, kad kirčiavimas yra pagrindinis lituanistų užsiėmimas).

Dažnai tenka girdėti, kad, nors kalbininkai ir siūlo naujadarus, jie ne visi prigyja. Kalbininkas, kuriantis žodžius, turi būti ne tik mokslininkas, bet ir geras menininkas ir geras vadybininkas. Vienam žodžiui reikia sugalvoti kelis pasiūlymus, ne vieną, ir daryti apklausas. Pavyzdžiui, žodžiui „futbolas” galime pasiūlyti tiesioginį vertimą „pėdakamuolis” arba „spirdalas” arba „spirtinis” ar „kojinis” ar „kojinys” ir panašiai. Esu tikras, kad pasiūlius mažiausiai po tris žodžius, galima bent jau kryptį, kuria judėti, apklausomis išsiaiškinti. Iki šiol kauniečiai kaip juoką ar pasityčiojimą prisimena, kai kelis metus ūkinių prekių parduotuvėje galima buvo matyti užrašą „PLOVALAI IR VALALAI”. Manau, šiuo atveju kalbininkai nesirūpino gauti atgalinio ryšio iš kalbos vartotojų ir, gal ir patys to nenorėdami, nuteikė žmones prieš kalbos lietuvinimą. Kitas, jau geras pavyzdys, nors kalbama ir ne apie lietuvišką žodį, tai sąvokos „Sakartvelas” įvedimas į gyvenimą. Kai yra lietuvių kalbininkų valia, galima lengvai siūlyti naujus žodžius, kaip sinonimus, o po kurio laiko, kai žmonės apsipras su naujomis sąvokomis, imti vartoti viešame gyvenime tik naujuosius žodžius, kurie iš laikraščių, radijo, televizijos, tinklapių persikels į buitinį gyvenimą.

 Lietuvotyrininkas supranta, kad reikalinga bendra kalba, kuria galima būtų bendrauti tautoms.

Viena vertus, Tautų Sąjunga, kaip tarptautinio bendravimo kalbą galėtų išrinkti vieną iš esančių (lotynų, angliškąją lotynų, vokiečių, ispanų, kinų, prancūzų ar esperanto) arba prikelti kurios nors išnykusios tautos, tuo pagerbdama tos tautos atminimą, kalbą arba pasaulio kalbininkų paprašyti bendromis jėgomis sukurti naują, visoms tautoms tinkamą, turinčią paprastą rašybą kalbą, kurios vienos užtektų tarptautiniam bendravimui visoms Žemės tautoms. Tereiktų nuo rytojaus visose pasaulio mokyklose imti jos mokyti ir po 50 metų turėtume tikrai vieningą žmoniją. Teisingumo dėlei norėčiau pastebėti, kad tokia kalba neturėtų nešti buvusių ar esamų pavergėjų ženklo, nes tuo atveju visada atsiras, kam tokia kalba, kaip pasaulinė, bus nepriimtina.

Antra vertus, esant tokiam požiūriui, kiekviena tauta galėtų gražinti, gludinti, valyti nuo svetimybių savo kalbą be poreikio skolintis svetimus žodžius ar garsus. Kiekvienam žmogui užtektų mokėti tik dvi kalbas – gimtąją ir tarptautinę, kad galėtų susikalbėti su bet kuriuo žmogumi mūsų planetoje.

Lietuvių pavardės dėl labai stiprios svetimos įtakos yra bene 80% nelietuviškos kilmės. 1939 metais buvo paruoštas, bet dėl sudėtingos valstybės padėties priimtas nebuvo lietuvių pavardžių atlietuvinimo įstatymas. Nuo 1990 iki 2019 metų šioje srityje Lietuvoje padaryta NIEKO.

Yra tekę skaityti straipsnį, kuriame kaip sektinas atsilietuvinimo pavyzdys buvo paminėtas Valdemaras Adamkavičius, virtęs Valdu Adamkumi. Vardą „Valdas” galima laikyti lietuvišku, nes jis reiškia valdymą, bet pavardė Adamkus tebeturi hebrajišką šaknį, reiškiančią „žmogus”. Taigi, šiuo atveju, geriau būtų rinktis žmonos, mamos ar močiutės mergautinę lietuviškos kilmės pavardę, nes tik tokiu keliu dabartiniu metu galima pasikeisti pavardę Lietuvoje.

Beveik 400 metų Lietuvoje buvo draudžiama vaikams duoti lietuviškos kilmės vardus. Todėl dabar turime tik apie 20% lietuvių, kurių vardai yra lietuviškos kilmės. Ta pati padėtis ir su pavardėmis. Įvertinus tai, kokiomis aplinkybėmis dauguma lietuvių pavardžių tapo nelietuviškomis, valdžia galėtų leisti laisviau pasikeisti lietuvišką, bet nelietuviškos kilmės pavardę į norimą lietuviškos kilmės pavardę.

Lietuvotyrininkas skiriasi nuo lituanisto:

• Visų pirma, lietuvių kilmės lietuvotyrininkas susilietuvina savo vardą ir pavardę, jeigu jie yra nelietuviški.

• Lietuvotyrininkas savo vaikams duoda tik lietuviškos kilmės vardus.

• Lietuvotyrininkas savo įmonę, visuomeninę įstaigą ar sodybą pavadina tik lietuviškos kilmės žodžiais.

• Lietuvotyrininko naminiai gyvūnai yra pavadinti tik lietuviškos kilmės vardais.

• Lietuvotyrininkas nejaukiai jaučiasi skaitydamas „TRAKŲ NACIONALINIS ISTORINIS ETNOGRAFINIS PARKAS”, lietuvotyrininkas mieliau skaitytų „TRAKŲ TAUTINĖ BŪTOVINĖ TAUTORAIŠKOS RAMUVA”.

Teisybės dėlei, reikia pripažinti, kad lituanistai yra atlikę labai daug naudingo darbo, bet dėl šiek tiek ribotos mąstysenos jie patys nesinaudoja savo darbo vaisiais. Pažiūrėkime kiek yra žymių lietuvių kilmės lituanistų - Frydrichas Kuršaitis, Antanas Baranauskas, Jonas Jablonskis, Jonas Basanavičius, Kazimieras Būga, Pranas Skardžius, Antanas Salys, Juozas Balčikonis, Vytautas Mažiulis, Jonas Palionis, Juozas Pikčilingis, Zigmas Zinkevičius, Vytautas Ambrazas, Jonas Kazlauskas, Vitas Labutis, Kazys Morkūnas, Algirdas Sabaliauskas, Vincas Urbutis, Aloyzas Vidugiris, Aldona Paulauskienė, Aleksandras Vanagas, Vytautas Vitkauskas, Valerija Vaitkevičiūtė, Evalda Jakaitienė, Aldonas Pupkis, Albertas Rosinas, Danguolė Mikulėnienė, Regina Koženiauskienė, Antanas Pakerys, Bonifacas Stundžia.

Trisdešimt. Ir tik du iš jų turi lietuviškus ir vardą ir pavardę. Tai Vytautas Mažiulis ir Aldonas Pupkis. Pastarojo pavardė taip pat abejotinos kilmės. Ir nė vienas iš jų netapo pavyzdžiu, nė vienas nesusilietuvino dėl meilės Lietuvai, meilės savo darbui nei vardo, nei pavardės, o gerb. Vytautas Mažiulis, kurio vieno iš trisdešimties ir vardas ir pavardė tikrai lietuviški – tiesiog gavo juos iš tėvų.

Labai vertinu Jūsų atliktą darbą, garbieji lituanistai, bet apgailestauju, kad į kalbą, kurią tyrėte ir kuria rūpinotės žiūrėjote ne kaip į gyvą, o kaip į mirusią. Nes jei tikėtumėte, kad nuostabioji lietuvių kalba galėtų vėl skambėti, kaip prieš 1000 metų skambėjo, tikrai būtumėte pradėję nuo įsišventinimo į lietuvišką dvasią – būtumėte sąmoningai pasikeitę savo vardus ir pavardes į lietuviškus. Ir Jūsų, gerbiamų kalbininkų, pavyzdžiu būtų pasekę ir dabar tebesektų tūkstančių tūkstančiai lietuvių, ir subanguotų, sujudėtų, pasiražytų, ir atsistojusi visu balsu pasauliui Lietuva praneštų –

AŠ ČIA!

Ir džiaugtųsi savimi Lietuva ir džiaugtųsi ji visu Pasauliu.

Ir Pasaulis džiaugtųsi kartu su mumis.