Pagrindinė Lietuvos valstybės problema yra ta, kad lietuvių tauta nenori joje gyventi

Yra tekstų, apie kuriuos sakoma, kad jie nesensta. Tai tekstai, kurie sudaro žmonijos kultūros "aukso fondą". Aišku, jie nėra visiškai lygiaverčiai. Vieni turi išliekamąją vertę didesniai žmonijos daliai, kiti - mažesniai žmonijos daliai. Vieni sugeba prabilti ir būti išgirsti didesnio žmonių skaičiaus, kiti - mažesnio. Kaip pavyzdį galima paminėti Šekspyro ir Vydūno dramas. Tačiau tiek Šekspyro, tiek Vydūno dramos yra nesenstantys tekstai, nes juose keliami amžini žmogaus būties klausimai. "Būti ar nebūti" klausia ne tik Šekspyras, bet ir Vydūnas. Būti ar nebūti lietuvių tautai? Todėl Vydūno dramos išliks žmonijos kultūros "aukso fonde" bent jau tol, kol žmonijoje išliks lietuvių tauta.

Ir yra tekstų, apie kuriuos sakoma, kad šiandien jie yra ne mažiau aktualūs negu tada, kai jie buvo parašyti. Bet, kitaip nei tekstų, sudarančių žmonijos kultūros "aukso fondą", atveju, pridedamas žodis "deja". Deja, ne mažiau aktualūs. Būtų gerai, jei problemos, apie kurias kalbama tuose tekstuose, šiandien būtų išspręstos. Bet, deja.

Vienas iš tokių tekstų yra Vydūno straipsnis, pavadintas "Mūsų tautos gyvenimo krizis".¹ Jis buvo išspausdintas 1924 m. dienraštyje "Klaipėdos žinios". Deja, tenka pripažinti, kad šis Vydūno tekstas šiandien yra ne mažiau aktualus negu Vydūno amžininkams. Nes kaip kitaip, jei ne lietuvių tautos gyvenimo krize reikia vadinti situaciją, kai lietuvių tauta yra viena sparčiausiai nykstančių tautų pasaulyje tarp tų tautų, kurios turi savo valstybes. 2019 m. JTO paskelbė prognozę, kurios valstybės per ateinančius 30 metų neteks daugiausia gyventojų. Pirmoje vietoje atsidūrė Bulgarija. Nuo jos beveik neatsilieka Lietuva. Trečioje vietoje - Latvija. Ketvirtoje - Ukraina. Jei šita prognozė išsipildys, 2050 m. Lietuvoje bus 2,1 milijono gyventojų. Tai reiškia, kad, jei dabartinė tendencija išliks ir niekas nepasikeis, lietuvių tauta Lietuvos valstybėje per ateinančius 30 metų nyks taip pat sparčiai, kaip nyko per praėjusius 30 metų. Ir, turbūt, menka paguoda, kad esame ne pirmoje, o antroje vietoje išnykstančiųjų sąraše. Po 30 metų Bulgarijoje vis dar gyvens gerokai daugiau nei 5 milijonai žmonių. Be to, bulgarai yra slavai. Slavai šiuo metu turi 13 valstybių, kuriose gyvena maždaug 50 kartų daugiau žmonių negu dviejose baltų valstybėse - Lietuvoje ir Latvijoje.

Jei lietuvių tauta neturėtų savo valstybės, būtų svetimtaučių pavergta, gyventų rezervacijoje, kaip kokia nors indėnų gentis JAV - tai būtų liūdna, bet suprantama tikrovė. Bet lietuvių tauta jau 32 metus turi savo - kaip mums sakoma, laisvą ir nepriklausomą - valstybę. Valstybę, kurios pagrindinė problema, mano giliu įsitikinimu, yra tai, kad lietuvių tauta nenori šioje valstybėje gyventi, nenori šioje valstybėje būti. O gal reikia sakyti: negali šioje valstybėje gyventi, negali šioje valstybėje būti. Mano giliu įsitikinimu, būtent ši problema turėtų būti svarbiausiu Lietuvos valstybės rūpesčio objektu. Bet taip nėra. Lietuvos valstybę valdantieji vietoje to, kad rūpintųsi lietuvių tautos ateitimi, vietoje to, kad galvotų, kaip padaryti, kad lietuvių tauta Lietuvos valstybėje augtų, jie - remdamiesi prognoze, kad lietuvių tauta ir toliau sparčiai nyks Lietuvos valstybėje - svarsto apie pensinio amžiaus didinimą iki 72 metų. Kai vidutinė vyrų gyvenimo trukmė Lietuvoje yra tik 70 metų. Ir Lietuvą valdantiesiems tai atrodo normalu. Kodėl taip yra?

Atsakyti į šį klausimą gali padėti garsioji Vydūno trejybė "žmogus sau, žmogus tautai, žmogus žmonijai". Ši trejybė taikytina, aišku, ne vien Lietuvai ir lietuviams. Vydūno pasaulėžiūroje tai yra universalus, bendražmogiškas principas. Bet mums, aišku, labiausiai rūpi, kaip šis principas veikia Lietuvoje. Didžioji dalis žmonių Lietuvoje, kaip Vydūno laikais, taip ir dabar, yra ne sau žmonės. Bet taip, ko gero, yra ir kitur pasaulyje. Sociologijoje yra žinomos sąvokos "minios žmogus", "masės žmogus", "vienmatis žmogus" ir kitos. Pakilti virš masės, virš minios, virš vienmatiškumo ir reiškia, Vydūno žodžiais tariant, tapti žmogumi sau. Ir tai yra universalus uždavinys, skirtas žmonėms visame pasaulyje.

Antrasis Vydūno trejybės dėmuo - žmogus tautai - kalbant politikos mokslų sąvokomis, ko gero, pirmiausia reiškia tarnavimą bendrajam gėriui ir nacionaliniams interesams. Ir čia, deja, tenka pripažinti, kad lietuvių tauta yra viena iš tų savo valstybes turinčių pasaulio tautų, kurioms per pastaruosius tris dešimtmečius labiausiai nepasisekė. Lietuvos valstybę valdo žmonės ne lietuvių tautai. Sakoma, kad Lietuvos valstybė yra laisva ir nepriklausoma. Bet ar nepanaši šita laisvė ir nepriklausomybė į laisvę ir nepriklausomybę nuo rūpesčio lietuvių tautos gyvenimu ir lietuvių tautos ateitimi? Todėl lietuvių tauta ir yra viena sparčiausiai nykstančių savo valstybę turinčių tautų pasaulyje.

Trečiasis Vydūno trejybės dėmuo - žmogus žmonijai - yra tautos atstovas, kurio kūryba peržengia tautos gyvenimo ribas ir tampa daugiau arba mažiau reikšminga visai žmonijai. Lietuvių tauta yra davusi žmonijai tokių mokslininkų, menininkų ir gal net politikų. Turiu omenyje pirmosios Lietuvos valstybės kūrėjus, sukūrusius unikalią valstybę Europoje, kurioje taikiai sugyveno iš pradžių pagonys lietuviai ir krikščionys stačiatikiai, o vėliau Rytų ir Vakarų krikščionybės išpažinėjai. Deja, dabartinių Lietuvos valstybės valdytojų veikla veda prie to, kad ateityje lietuvių tauta nebeduos žmonių žmonijai. Nes lietuvių tautos tiesiog nebeliks. Šioje vietoje dera prisiminti Kovo 11-osios akto signatarės, buvusios aktorės, prieš trejus metus viešai pasakytus žodžius, kad po 100 metų Lietuva išnyks. Ir, pasak signatarės, tai yra gerai, nes tai atvers naujas galimybes.

Viena pagrindinių Lietuvos ir lietuvių tautos problemų, apie kurias Vydūnas rašo minėtame straipsnyje, yra valdančiųjų ir valdomųjų santykis. Jau tada - prieš 100 metų - Vydūnas kritikavo Lietuvos valdžią dėl nepakankamo rūpinimosi bendruoju gėriu. "Pagaliau reikia atsižiūrėti ir į tai, kaip žmonės pasitinka bendruosius reikalus. Tuosius veda tautos valios reiškėja, būtent valdžia. Seniau lietuviai, pakėlę akis nuo savo darbo, matė svetimąją tvarkant bendruosius dalykus ir laikė tą valdžią savo priešu. Dabar to neturėtų būti. Pačių tautos žmonės valdžioj stovi. Ir pasilieka vien paprastas priešingumas tarp egoistinių ir bendrųjų reikalų. Tam šalinti derės apskritai pažanga, žmonių dorėjimas."

O ką mes matome dabar, praėjus 33 metams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo? Atrodo, pačių tautos žmonės valdžioj stovi. Atrodo, Lietuvą valdo lietuviai. Bet kartu atrodo, kad Lietuvą valdo kažkokia svetima, Lietuvai ir lietuvių tautai priešiška jėga, per 33 metus sumažinusi lietuvių tautą Lietuvoje 1 milijonu žmonių. Ir Lietuvą valdantiems lietuviams tai atrodo normalu. Jiems viskas gerai. Jie ramia sąžine svarsto apie pensinio amžiaus kėlimą iki 72 metų. Kodėl taip yra? Atsakymas paprastas. Lietuvą valdo žmonės ne tautai.

Vydūnas aprašo įvykį, kurio liudininku, matyt, buvo. "Esame teatre. Visas pilnas žmonių. Ir valdžios galvos sėdi atskiroj vietoj. Tarp veiksnių atvangoje pakyla žmogus ir sako kalbą. Dėl ko ir ar tai tikslinga ir taktinga, šišon visai nesvarbu. Žmonės pritaria kalbai plojimu. Valdžios vyrai, greitai pakilę, pabėga iš teatro. Kiti žmonės ramiai pasišneka atvangoj ir renkasi naujam veiksmui žiūrėti. Tai jiems pranešama, kad jie turį, tuojau apleisti teatrą. Klausia protingas žmogus, koks tokiam įsakymui pagrindas ir tikslas. Ir, viską apmąsčius, išeina — senosios svetimųjų valdžios įprotis, priešingumas prieš žmones ir nenusimanymas, ką daro."

Ar tai nepanašu į praėjusių metų Sausio 13-osios minėjimą prie Seimo? Tik vargu ar dabartinės jaunosios valdančiųjų kartos požiūrį į žmones tinka aiškinti senosios svetimųjų valdžios įpročiu. Jaunoji valdančiųjų karta formavosi ne sovietinės okupacijos sąlygomis. Iš kur tada tas priešingumas prieš žmones? Gal jis aiškintinas tuo, kad ir dabar Lietuvoje yra svetimųjų valdžia, tik valdanti lietuvių rankomis?

Vydūnas valdžioje esantiems kelia reikalavimus, kurie šių dienų Lietuvoje gali pasirodyti keisti. "Kuo aukštesnėje vietoje žmogus stovi, tuo brangesnis, gal net šventesnis turi buti jam bendrasis gyvenimas, reikalas, turtas. [...] Žmogus, kuris nėra aukštesnės negu kasdienės dorovės asmuo, netinka tautai tarnauti svarbesnėje vietoje." Kitais žodžiais tariant, pagal Vydūną, valdyti turi geriausieji - tie, kurių dorovė yra aukštesnė už eilinio, paprasto žmogaus dorovę. Iš tikrųjų tai yra senovės graikų ir viduramžių politinės filosofijos principas, kuris buvo visuotinai priimtas Vakaruose iki Renesanso italų mąstytojo Nikolo Makiavelio. Bet ką bendro Vydūno keliamas reikalavimas turi su dabartine Lietuva? Juk vienas labai aukštoje vietoje Lietuvoje stovintis žmogus (bankininkas) viešai pareiškė, kad "moralė nėra šio pasaulio dimensija". Vis dėlto čia nėra jokios painiavos ir prieštaravimo. "Žmogus, kuris nėra aukštesnės negu kasdienės dorovės asmuo, netinka tautai tarnauti svarbesnėje vietoje." Vydūnas kalba apie tarnavimą tautai. Bankininkas ir jo draugai nėra žmonės tautai. Jie tarnauja kažkam kitam.

Dar kartą (jau paskutinį) pacituokime Vydūną: "Menkos dorovės žmogus pasidaro aukštoje tautos vietoje, net to nenorėdamas, tautos žudytoju." Galime pasiguosti (jei tai paguoda), kad nyksta ne tik lietuvių tauta, bet ir kitos Europos tautos, turinčios savo valstybes. Tik vienos sparčiau, kitos lėčiau. Europiečiai nebenori gimdyti vaikų, o tose Europos šalyse, kuriose gyventojų skaičius vis dar nemažėja, jis nemažėja tik todėl, kad daugiau vaikų gimsta kitataučių imigrantų šeimose. Jeigu išliks dabartinės tendencijos, 2050 metais Prancūzijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje, Belgijoje, Skandinavijos šalyse 1/5 gyventojų bus musulmonai, ir beveik kas antras vaikas bus musulmonas.²

Vydūno amžininkai Europos mąstytojai parašė daug knygų apie aklavietę, į kurią pateko nuo savo religinių šaknų nusigręžusi Europa. Pavyzdžiui, vokiečių istoriko ir filosofo Osvaldo Špenglerio veikalas "Vakarų saulėlydis" (1918) arba prancūzų mąstytojo Rene Genono knyga "Šiuolaikinio pasaulio krizė" (1927). Vis dėlto šiose ir daugelyje kitų to laikotarpio knygų buvo rašoma daugiau apie dvasinį Vakarų civilizacijos mirimą. O šiuo metu, panašu, kad esame jau tiesiog biologinio Europos tautų mirimo stebėtojai. Bet, turbūt, taip ir turi būti, jeigu Europos tautų aukštose vietose stovi žmonės, kuriems tradicinės dorovės principai yra kliūtis visuomenės pažangai. Ir tai tik patvirtina Vydūno žodžius: "Menkos dorovės žmogus pasidaro aukštoje tautos vietoje, net to nenorėdamas, tautos žudytoju."

¹ 2018-ieji – Vydūno metai. Mūsų tautos gyvenimo krizis

² Континент стареющий. И вымирающий