Pakeliaukime sukrypusiais Andriaus Kubiliaus bėgiais

Nuotraukoje: nacių žemėlapis „Tarnybiniam naudojimui“, kuriame pavaizduota „bendraeuropinė SS valstybė“.

Tada, kai Konservatorių partijai ypač nusipelnęs Andrius Kubilius kartu su kiek mažiau nuopelnų sukaupusia TS-LKD kolege Rasa Juknevičiene 2019-aisiais metais buvo pasiųsti į Europos parlamentą – lietuviškųjų konservatorių energija „pakrauti“ išsiderinusių europiečių (anksčiau panašią misiją ne vienerius metus atlikinėjo pats šios partijos garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis ir net jo anūkas Gabrielius), pasaulyje dar neskraidžiojo koronavirusas „Covid-19“.

Tiesa, prieš dešimtmetį iki išvykimo į Briuselį Andrius Kubilius, tada dar premjeras Lietuvoje, jau buvo paleidęs būdingą konservatoriams, tačiau šio premjero ypač patobulintą neoliberalistinio valdymo „virusą“ – užvertęs eilinės kapitalizmo krizės naštą ant pensininkų (ir ne tik jų) pečių. Ir už tai net viešai panorėjęs tautiečių padėkos – jo patobulinimą aprašančių panegiriškų knygų.

Deja, Andriui Kubiliui teko nusivilti, – per praėjusį dešimtmetį jo garbei nebuvo parašyto nė vieno panegiriško folianto. Todėl nenuostabu, kad 2020-ųjų metų pradžioje (žr. „L. ryto“ TV. Dėmesio centre. 2020 02 25) buvęs premjeras, o tada jau europarlamentaras, pasiskundė net žurnalistams lietuviškojo „intelektualinio potencialo“ stoka ir iškėlė sau artimiausią uždavinį: „Sugrąžinti intelektą į partijų politiką.“

Tepraėjo vos devyni mėnesiai, ir jau turime pirmąjį „intelektualinio potencialo“ „kūdikį“ – paties europarlamentaro kapitalinių pamąstymų vaisių. Tai vos ne mokslinis straipsnis „Kairiosios bangos: išgyvenome Karbauskio bangą, kokia bus kita?“ (Delfi. 2020 12 15), kurį net pastebėjo kitas buvęs premjeras Gediminas Kirkilas, „pakrikštijęs“ jį „Kalėdinėmis Andriaus Kubiliaus girliandomis“ (Delfi. 2020 12 18).

Europarlamentaro pamąstymai iš tiesų yra su giliomis pretenzijomis, – kaip kitaip galima „sugrąžinti intelektą“ į TS-LKD politiką. Gaila, tačiau tie pamąstymai tradiciškai pasiklysta konservatoriams būdinguose šablonuose. Esą šviesų politinį Lietuvos gyvenimą ištisą 30-metį drumsčia tik viena po kitos kylančios chaotiškos „kairiosios bangos“, per savo lyderius turinčios interesų Rusijoje, todėl, žinoma, vairuojamos iš ten. „Ir čia ateiname, – akcentuoja straipsnio autorius, – prie paradoksalaus, bet žinomo fakto – Lietuvoje kitokią valstybės politiką, jos naujus bėgius gali nutiesti tik konservatoriai ir koalicijoje su jais esantys liberalai. Taip buvo iki šiol, per visus 30 Nepriklausomybės metų. „Kairiesiems“ rinkėjams atstovaujantys politikai, gavę valdžios mandatą, tokiais bėgiais sugeba pavažiuoti, kartais ir visai sėkmingai, bet naujų bėgių iki šiol nėra tiesę“.

Prisiminkime, kaip ir kokius „bėgius“ tiesė bei nutiesė aršiausieji Sąjūdžio aktyvistai – būsimieji konservatoriai ir liberalai – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kūdikystėje. Pamynę po kojomis Baltijos kelio dvasią, jie greitai pasisavino vienos teisingos nuomonės monopolį ir tuo pagrindu pradėjo skaldyti visuomenę į savus ir nesavus. Taip šalyje buvo sukurta atgrasi priešpriešos ir kitaminčių persekiojimo politika, kuri tebemurkdo mus – dar sustiprėjusi – iki šių dienų.

Minėtame „sugrąžinto intelekto“ straipsnyje Andrius Kubilius nepasakoja apie Lietuvos piliečių reakciją į šią nedemokratinę politiką atkurtos nepriklausomybės kūdikystėje. Jis tik trumpam sustoja ties 2004-aisiais metais – „tuo metu, kai tapome ES ir NATO nariais“. Tada, atvirai prisipažįsta autorius, į konservatorių užsakytos apklausos klausimą: „Ar gyvenimas sovietmečiu buvo geresnis, ar blogesnis nei dabar?“, žmonės „masiškai atsakė, kad sovietmečiu buvo geriau“.

Kodėl net po keturiolikos „išlaisvintų“ metų buvo tokia tautiečių reakcija į atkurtą šalies nepriklausomybę, straipsnio autorius iš esmės nepaaiškina. Galima pagal jo ir kitų lietuviškųjų konservatorių bei liberalų neoliberalistinį mąstymą tuos piliečius pavadinti praeities nostalgijos aukomis ar net dar „kiečiau“, kaip jau būdinga ypač dabar, – Rusijos agentais, putinistais, vatnikais, tačiau į šį klausimą ir po tokios retorikos nebūtų atsakyta. Matyt, atkurtos nepriklausomybės kūdikystėje pakloti neoliberalizmo „bėgiai“ buvo pakankamai sukrypę, o kapitaliai juos remontuoti, juo labiau naujų „bėgių“ tiesti vėliau išrinktiems kitokio mąstymo politikams jau nebeleido anksčiau sukurtas ir nagais bei ragais konservatorių su liberalais, pajungiant net jėgos struktūras ir „dvaro“ žiniasklaidą, ginamas vienos teisingos nuomonės monopolis, pagimdęs vis plečiamą kitaminčių persekiojimo politiką.

Neoliberalizmo „bėgių“ montuotojai per pirmąjį atkurtos nepriklausomybės penkiolikmetį, o gal dar ir anksčiau, sukūrė šalyje tokią visuotinės baimės atmosferą, kad net politinių partijų lyderiai, jau nekalbant apie paprastus mirtinguosius, šiandien bijo save vadinti kairiaisiais. Jei kas ir išdrįsta, tai tik su būtinu kalbiniu priedu: „Mes – centro kairieji.“

Šių eilučių autorius, tame penkiolikmetyje leidęs kairiąją spaudą, jau 2004-aisiais metais, Lietuvą nuvairavus į NATO ir Europos Sąjungą, pavadino lietuviškųjų partijų metamorfozes socialdemokratinės minties žurnale „Gairės“ „ideologiniu drebutynu“ ir dėl Socialdemokratų partijos „svyravimų“ atsistatydino iš šio žurnalo redaktoriaus pareigų. Tada „ideologinio drebutyno“ poveikyje net tuometis konservatorių lyderis Andrius Kubilius pasiūlė Seimo rinkimuose piliečiams balsuoti ne už partijas – kairiuosius ar dešiniuosius, o už „idealistinę alternatyvą“, tačiau nepaaiškindamas tautai, kur tų tikrųjų idealistų surasti.

Šiandien Andrius Kubilius, kaip matėme jo „sugrąžinto intelekto“ straipsnyje, šiuolaikinių partijų ideologinę įvairovę jau vėl pripažįsta. (Matyt, jį paveikė darbas margaspalviame Europarlamente.) Dar daugiau: jis įvairių mūsų partijų lyderių bandymus tapti savotiškais „fiureriais" jau sukurtai Lietuvoje neoliberalistinei SISTEMAI valdyti pavadino „kairiosiomis bangomis“. Net juokas ima, kai neeilinis buvęs konservatorius Rolandas Paksas, stambusis verslininkas Viktoras Uspaskichas ir pagaliau net toks pat Ramūnas Karbauskis – pagal Kubilių – atstovauja „kairiajam politikos flangui“. (Nors pastarasis lyderis vis tik šiek tiek bandė keisti SISTEMOS „bėgius“.)

Antra vertus, minėtoje publikacijoje kukliai nutylimas faktas, kad per atkurtos nepriklausomybės trisdešimtmetį radosi net aiškiai dešiniosios politikos „bangų“ lyderių, norėjusių tapti tos SISTEMOS „fiureriais“. Pavyzdžiui, kad ir Vytauto Landsbergio, to paties Andriaus Kubiliaus nepavykę bandymai, nors praėjusį dešimtmetį tikrąją lyderystę konservatoriai jau buvo perleidę nepartinei Daliai Grybauskaitei. Ir tas perleidimas SISTEMĄ kiek sustiprino, todėl dabar TS-LKD „pasamdė“ kitą nepartinę – Ingridą Šimonytę. Gal padės ji nutiesti į lietuviškąją provinciją europarlamentaro Andriaus Kubiliaus svajojamus neoliberalizmo „bėgius“? Kitaip sakant, konservatorių ir liberalų elitui padės „užkariauti“ provinciją, kaip jiems tai pavyko padaryti didžiuosiuose Lietuvos miestuose.

Jei „užkariavimas“ pavyktų, Andriui Kubiliui (kartu su Rasa Juknevičiene) liktų tik tarptautinis, aišku, nelengvas, uždavinys – „pakrauti“ lietuviškųjų konservatorių energija tuos išsiderinusius europiečius, kad visur galima būtų įdiegti nesvyruojančią neapykantą ne tik saviesiems, bet ir kaimyninių šalių kitaminčiams, – pirmiausia Rusijos ir Baltarusijos vadovams. (Rasa Juknevičienė praėjusį pavasarį socialiniuose tinkluose net pasiskundė europarlamentarų nenoru pripažinti lietuviškųjų konservatorių nuopelnus šioje srityje).

Esminis lūžis įvyko praėjusių metų spalio mėnesį, kai Andrius Kubilius buvo paskirtas nuolatiniu pranešėju Europarlamente Rusijos klausimais visam kadencijos laikotarpiui ir tapo net atsakingu už Europos parlamento pozicijos formavimą (pranešimai, rezoliucijos, specialūs klausymai ir pan.) Dabar tenka tik laukti: kada mūsų nusipelnęs konservatorius, „sugrąžinęs intelektą“ į TS-LKD politiką, taps nusipelniusiu „fiureriu“ visai Europai.

P.S. Partijų lyderių mėginimai tapti „fiureriais“ tiek šiuolaikinėje Lietuvoje, tiek visoje Europoje buvo akcentuoti neatsitiktinai. Mat Europos Sąjungos kūrimo pirmieji laurai, pasirodo, priklauso nacistinei Vokietijai, tiksliau – 1946-aisiais metais Niurnbergo procese pripažintai nusikalstama jos organizacijai SS.

Apie tuos pirmuosius, šiandien visur kukliai nutylimus, bandymus kurti Europos Sąjungą galima paskaityti Vakarų mokslininkų tyrinėjimais ir gausiais archyviniais dokumentais paremtoje Andriejaus Vasilčenko monografijoje „Hitlerio „Eurosąjunga“ (Васильченко А. «Евросоюз» Гитлера. М., 2015). Paskaitę sužinosite, kad pagrindinis Trečiojo Reicho pradėtos kurti „Eurosąjungos“ tikslas buvo kova su kitaminčiais, o jeigu tiksliau – ypač su tuomete Rusija.

Atrodo, šios „Eurosąjungos“ DNR išliko ateičiai.