Pamąstykime drauge (Užduotis „sovietmečio“ taršytojams – poetas Eugenijus Matuzevičius)

Skiriu Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo 35-mečiui

Eugenijus Matuzevičius.

Kol Kristina Sabaliauskaitė ir kiti „Marcinkevičiaus komunizmo“ ir "lietuvių sovietinimo" taršytojai drauge su LRT mąsto, ką daryti su Arvydo Juozaičio ir Zigmo Vaišvilos straipsniu „Vargšė „inteligentė“, po pokalbio su žmona Regina Vaišviliene (bibliotekininke klasikine šios nykstančios profesijos prasme) siūlau jiems gal kiek lengvesnę užduotį. „Sutaršykite“ poetą Eugenijų Matuzevičių. Skirtingai nei Justinas Marcinkevičius, jis nebuvo išrinktas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu.

Eugenijus Matuzevičius gimė 1917 metais Rusijoje, taip pat jau miręs (1994 metais). Žmona Dana Rutkutė - lietuvių teatro aktorė, teatrologė, žinoma „sovietmečio“ Lietuvos televizijos ir radijo diktorė, laidų vedėja, taip pat mirusi (2019 metais), baigusi teatrologijos studijas didžiausioje ir seniausioje Rusijos teatrinio meno mokykloje Maskvoje – Lunačarskio vardo GITIS. Mes ją atsimename pagarbiai ir didžiuodamiesi jos lietuvių kalba, laikysena TV ekrane, santūrumu ir įtaiga. GITIS studijas baigė ir Dalia Tamulevičiūtė (tikiuosi, „sovietmečio“ taršytojai girdėjo apie drauge nuėjusį dirbti į Jaunimo teatrą garsųjį D. Tamulevičiūtės aktorių kursą iš „sovietmečio“ Lietuvos valstybinės konservatorijos, kurioje dirbo ir Vytautas Landsbergis), Cezaris Graužinis ir Henrikas Vancevičius (jų kursų vadovas – režisierius Andrejus Gončiarovas), Eimuntas Nekrošius, Gytis Padegimas, Jonas Jurašas, Povilas Gaidys, Rimas Tuminas, Vladas Limantas, Vytautas Čibiras. Tikiuosi, „sovietmečio“ taršytojai ką nors girdėjo apie šiuos iškilius „sovietinius‘ lietuvius.

Patarimas prieš šią užduotį. Kritika bus tuščia, jei nepaaiškinsite, kaip tie žmonės turėjo elgtis „sovietmečiu“ – „sudegti“ vienkartiniu beatodairišku kategoriškumu ir atvirumu (iki susideginimo nežinomo Romo Kalantos pavyzdys) ar sugebėti savo talentu ir profesionalumu įtaigiai perteikti tai, ką suprasdavome iš užuominų, kuo gėrėjomės, iš ko mokėmės, tvirtėjome. Kol sulaukėme tikrojo viešumo valandos, kurią, beje, savo veikla teko įtvirtinti patiems. Michailo Gorbačiovo Tarybų Sąjungoje paskelbto viešumo, bent jau Lietuvoje, persitvarkymo pradžioje nebuvo. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės atsiradimas buvo atskirų asmenų ir organizacijų pastangų viešinti bėdas ir problemas telkimasis, kuris po „sovietmečio“ dešimtmečius trukusio brandinimo didžiule jėga prasiveržė ir išsiskleidė 1988 m. spalio 22 – 23 dienomis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigimajame suvažiavime, vykusiame unikalios „sovietmečio“ architektūros pavyzdžio šiandien baigančiuose sunykti Vilniaus sporto rūmuose. Viešumas prasiveržė tokia jėga, kad Tarybų Lietuvos valdžiai, svečių teisėmis dalyvavusiai šiame suvažiavime, teko ekspromtu nuspręsti grąžinti tikintiesiems Vilniaus Katedrą.

Ir koks „demokratine“ tapusios Lietuvos „nesovietinės“ cenzūros pavyzdys - per valandą po viešo paskelbimo užblokuota galimybė pamatyti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo 35-iui skirtą Lietuvos valstybės naujojo archyvo virtualią parodą!

Patarimas, o ir klausimas šių laikų „aktyvistams“, kurie ir Dainų šventes nori uždaryti, kaip „sovietmečio“ reliktą. Ar „sovietmečiu“ reikėjo atsisakyti šios tautą suburiančios ir įkvepiančios tradicijos, atsiradusios tarpukario Lietuvoje, ar jose sudainuoti vieną kitą privalomą dainą, visiems suprantant šios butaforijos privalomumą? Manau, tai retorinis klausimas. Deja, ne visiems.

Taigi, Eugenijus Matuzevičius. 1975 metų šio poeto poezijos rinktinė „Žalios metų salos“, dėl kurios jis apdovanotas Lietuvos TSR valstybine premija. Eilėraštis „Mus tikrino istorija“:

„Mes – XX amžiaus posūniai ir sūnūs.

Mes – XX amžiaus kraterio vaikai,

išlikę po visų gaisrų, mirčių ir bombų...

Mus tikrino istorija

Ir žmonės. Ir anketos.

Ir skirstė mus

Į teigiamus ir neigiamus.

Į priešus ir draugus...

Mums gulė ant pečių

Ne vien sunkaus ir sudėtingo laiko svoris,

Bet ir klaidų, ir sąmyšių,

Ir nuoskaudų našta - -

Apgijo žaizdos... Liko tik randai.

Bet žaizdos buvo...

Tiesa negimsta vien tik iš anketų,

Iš teisės įsakyt,

Išteisint ar pasmerkt...

Ir ne kiekvienas rinkosi

Tada

Ir tiesą, ir likimą

Vien savo sprendimu.

Mus padalijo karas,

fronto linija.

Istorija mus padalijo.

Ne kartą patys mes

Dalijome save perpus,

Ieškodami

dviejų tiesų akistatoj

vienos tiesos,

vienos vienintelės,

Kad ją galėtum įrašyti į vėliavą,

Kurią mums

Revoliucija paliko.“

Ar galima vienareikšmiškai suprasti paskutinįjį šio eilėraščio sakinį? Ar šis eilėraštis būtų „nesovietinis“ be paskutiniojo sakinio? Bet gal tuomet jis išvis nebūtų buvęs paskelbtas? Gal galite, „sovietmečio žinovai“, paaiškinti, kodėl Tarybų Lietuvos valdžia už tokį eilėraštį poetui skyrė tarybinę valstybinę premiją?

Prieš atsakydami į šiuos klausimus, visų pirma, patys sau, „sovietmečio žinovai“, ramiai perskaitykite ir šį „sovietinį“ Eugenijaus Matuzevičiaus eilėraštį „Reliatyvumo pamokos“:

„Gal ir tikrai aš teisės neturiu

Kalbėti apie daug ką.

Nes teisia mus istorija.

Ji teisia žmones, valdovus, tautas,

O kartais – net save,

Pridengusi krūtinę vėliavom kraujuotom...

Aš gyvenu. Ir aš, gal būt,

Buvau,

Esu dalelė

Ir laiko, ir klaidų, ir nerimo, ir džiaugsmo.

Istorija nemėgsta juodraščių,

Ji skuba juos greičiau suplėšyt,

O juodraščiuose lieka daug tiesos...

Kur ta riba, ta linija,

Nuo kur prasideda

Tikra, vienintelė tiesa?

Po XX anžiaus miestų

ir širdžių gruvėsiais,

Po knygų ir idėjų pelenais,

Po batais kaustytais –

Ir kapuose, ir fortuose –

Ne sykį griuvo visos tiesos.

Reikėjo rast kitas

Ir vėl jomis tikėt.

Ir teko vėjų keturių pagairėj

Sustot, svarstyt ir pasirinkt...

O gal istorija pati

Ne kartą mus klaidino,

Ir smerkdama,

Ir vėl aukštybėn keldama.

O gal jinai pati ne kartą klydo?

Šis klausimas –

Lyg deganti žaizda kaktoj.

Ir niekas tau neatsakys...

Bet aš nenoriu teisintis

Nei verst kaltės kitiems.“

Matydami, kokie virsmai šiuo metu vyksta pasaulyje, visi susimąstykime dėl šių „sovietmečio“ poeto Eugenijaus Matuzevičiaus eilių prasmės, įtaigos, svarbos. Ir atsakykime į šiuos klausimus, visų pirma, sau. Gal tam padės ir poeto Eugenijaus Matuzevičiaus pratarmė jo knygai „Žalios metų salos“:

„Atsimenu ir atsiminsiu visada

Netyčia man

Likimo dovanotus stebuklus,

Kurie melsvom žvaigždėm

Į kasdienybę krinta –

Ant mano rūpesčių

Ir duonos kasdieninės,

Ant mano stalo,

knygų ir dainų...“

Nuoširdžiai, Zigmas Vaišvila