Paminėtas už lietuvybę Lenkijos okupuotoje Rytų Lietuvoje kovojusios švietimo draugijos „Rytas“ 100-metis

Sausio 31 dieną, minint lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veiklos 100-metį, Lietuvos nacionaliniame muziejuje surengta mokslinė konferencija, skirta šioms neeilinėms sukaktuvėms.

Tą pačią dieną Vilniuje Naujajame arsenale atidaryta paroda „Lietuvių švietimo draugija „Rytas“. Joje eksponuojamos nuotraukos, įamžinusios draugijos švietėjišką veiklą, senieji plakatai, raštai, senųjų vilniečių išsaugotos istorinės vertybės, istorinė draugijos vėliava bei rodomas istorinę medžiagą papildantis švietėjiškas filmas apie draugijos veiklą.

Konferencijoje aptarta „Ryto“ draugijos istorija ir nūdiena

„Ryto“ draugijos veiklos 100-mečiui skirtoje mokslinėje konferencijoje perskaityti 9 pranešimai apie jos veiklą Rusijos, Vokietijos, Lenkijos okupacijos metu, taip pat aptarta ir šiandieninė draugijos raiška.

Doc. dr. Vida Pukienė (Lietuvos edukologijos universitetas) kalbėjo apie Lietuvių švietimo draugijų veiklos pradžią panaikinus spaudos draudimą carinėje Rusijoje; dr. Alma Lapinskienė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) skaitė pranešimą „Vilniaus kraštas „Ryto“ aušroje“; dr. Aldona Vasiliauskienė (Lietuvių katalikų mokslo akademija, Lietuvių, ukrainiečių istorikų asociacija) kalbėjo apie dr. kun. Joną Steponavičių – pirmąjį „Ryto“ draugijos pirmininką; Linas Janulevičius (Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka) aptarė „Ryto“ draugijos veiklą 1915–1918 metais; Gintautas Ereminas (Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras) nagrinėjo Lietuvių švietimo klausimus Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte; prof. habil. dr. Kęstutis Makariūnas skaitė pranešimą apie „Ryto“ draugijos pirmininką Petrą Kraujalį ir jo atminimo įamžinimą; doc. dr. Romas Juzefovičius (Lietuvos edukologijos universitetas) aptarė kun. Kristupo Čibiro indėlį į „Ryto“ draugijos raišką; habil. dr. Kazimieras Garšva (Lietuvių kalbos institutas) - „Ryto“ draugijos atkūrimą nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje; Algimantas Masaitis, (dabartinis „Ryto“ draugijos pirmininkas) pristatė atkurtos „Ryto“ draugijos veiklą 2004–2012 metais.

Draugijos pirmininkas A. Masaitis apžvelgė atkurtos draugijos veiklą, pagalbą rytų Lietuvos mokykloms, rengiamas Tėvynės pažinimo pamokas, dainų šventę „Vilniaus jovarai“ ir kitus renginius.

Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ buvo atkurta 2003 metais „Vilnijos“ draugijos pirmininko Kazimiero Garšvos iniciatyva. K. Garšva prisiminė, kaip 2003 metų rugsėjį, jam pasiūlius, draugijos atkūrimui pritarė „Vilnijos“ tarybos nariai, vėliau buvo parengti organizacijos įstatai, o gruodį atkurtoji Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ buvo įregistruota. Pirmuoju pirmininku steigėjai tuomet išrinko K. Garšvą.

2004 metų balandį „Ryto“ draugijos pirmininku buvo išrinktas tuometis Vilniaus rajono Marijampolės mokyklos direktorius A. Masaitis, vadovaujantis draugijai iki šiol.

K. Garšva, supažindinęs konferencijos dalyvius su draugijos atkūrimu, kalbėjo apie opius nūdienos klausimus. Jis priminė, kad „Vilnijos“ draugija yra atkūrusi kai kurias „Ryto“ draugijos mokyklas Gudijoje. „Vilnijos“ draugijos pirmininko pavaduotoja Nijolė Balčiūnienė nuo įsteigimo iki šiol rūpinasi Ūsionių, Pelekų, Vainiūnų lietuvių sekmadieninėmis mokyklomis Apso krašte, Lydos, Rodunės lituanistinėmis mokyklomis Gudijoje. Gudijoje, Zloto kapinaitėse, ji surado apleistą prieškaryje veikusios Zabarninkų mokyklos mokytojos A. Žemaitienės kapą. Išlikę „Ryto“ draugijos mokyklų pastatai šiuo metu griūva, nėra atminimo lentų ir jokios šio lietuvybei svarbaus paveldo registracijos.

K. Garšva apgailestavo, kad net 30-tyje seniūnijų Rytų Lietuvoje iki šiol nėra jokios švietimo įstaigos valstybine kalba. Atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje – uždarytos Milkūnų, Tabariškės, Šalčininkėlių ir daugelis kitų lietuviškų mokyklų, kurios buvo įsteigtos pirmaisiais Nepriklausomybės metais…

K. Garšva atkreipė dėmesį ir į tai, kad mokyklose kuriose mokoma lenkų kalba, neugdomi lojalūs Lietuvos valstybei piliečiai, kad nepilnai vykdomas Švietimo įstatymas, kad ne visur pereita prie Lietuvos geografijos ir istorijos mokymo valstybine kalba. Plačiau šiandienos švietimo, kultūros, tautinių mažumų klausimai bus aptarti kovo mėnesį vyksiančioje „Vilnijos“ draugijos 25-mečio konferencijoje.

Kai buvau maža – niūkiau lietuviškai, dabar – nežinau, kas aš esu

Konferencijoje dalyvavusi „Vilnijos“ draugijos pirmininko pavaduotoja ir „Ryto“ draugijos tarybos narė Nijolė Balčiūnienė Alkas.lt redakcijai po konferencijos papasakojo apie savo veiklą, įgyvendinant švietimo draugijos siekius, bei skaudžią asmeninę patirtį, rūpinantis šiandienos lietuvių lituanistiniu švietimu Gudijoje.

Pirmiausia N. Balčiūnienė priminė prieškario laikų „Ryto“ draugijos pastangas žadinti lietuvybę Gudijoje: „Gudijos lietuvių, Šv. Kazimiero, „Ryto“ draugijų pastangomis po 1920 metų Lenkijos okupacijos buvo steigiamos lietuviškos privačios pradžios mokyklos: Breslaujos ir Astravo rajonuose po dvylika, Varanavo rajone – 37 ir kt. Iš viso Gudijoje buvo įsteigtos 67 pradžios mokyklos. 1936 metais dar buvo per 100 Šv. Kazimiero draugijos skyrių, kurie išlaikė lietuviškas skaityklas ir knygynėlius. „Ryto“ draugijos Zabarninkų kaimo mokykloje kasmet mokėsi po 50 mokinių“.

1998 metų rugpjūtį N. Balčiūnienės pastangomis buvo surengta ekspedicija pas Braslaujos rajono Apso krašto lietuvius Gudijoje. Tuomet pavyko pažadinti begęstančią šio krašto lietuvybę ir įsteigti pirmąją šiame krašte Pelėkų sekmadieninę lietuvišką mokyklą.

"1998-ųjų ekspedicijos metu Breslaujoje nebuvo susibūrusi jokia lietuvių bendruomenė, tad važiavau aplankyti lietuvių ir pabandyti suburti bendruomenę (šiuo metu N. Balčiūnienės ten įsteigta lietuvių bendruomenė sėkmingai veikia - aut. past.). Tuomet ieškodama lietuvių aplankiau 40 Apso kaimų, prakalbinau 220 lietuvių ir surinkau visų visų jų anketinius duomenis. Teko tiesiog eiti per kaimus ir klausti kiekvieno sutikto žmogaus: „Ar jūs lietuvis? Kokia kalba kalbate?“

Iš vietos lietuvių išgirdusi, kad į Pelekų bažnyčią atėjus lenkui kunigui buvo uždraustos pamaldos lietuvių kalba ir lietuviai buvo priversti paslėpti lietuviškas  maldaknyges į skrynių dugną, 1998 metais ekspedicijos metu N. Balčiūnienė sugebėjo pakviesti kunigą Vladą Petraitį, kuris po 60 metų pertraukos pagaliau atlaikė lietuviškas mišias. „Šios moterys tik tuomet išsitraukė paslėptas maldaknyges...“, – sakė N. Balčiūnienė.

„Po 1998 metų ekspedicijos Apso krašte pavyko įsteigti Breslaujos rajono lietuvių bendruomenę ir tris sekmadienines mokyklas Ūsionyse, Pelekuose ir Vainiūnuose, kurios šiandien dirba sunkiomis sąlygomis. Šis svarbus lietuvybės išsaugojimo faktas nėra įprasmintas, Zabarninkų mokytojos M. Žemaitienės kapas Zlote iki šiol lieka be paminklo ir net be užrašo…“, – apgailestavo N. Balčiūnienė.

Visam gyvenimui į jos atmintį įsirėžė 1998-iais Puzionių kaime prakalbintos vienišos tuo metu dar dūminėje troboje gyvenančios močiutės ištarti žodžiai.

„Kas Jūs esate? Gal lietuvė? Aš ieškau lietuvių, gal jūs kalbate lietuviškai, arba žinote, kur gyvena lietuviai?, – klausiau močiutės. Ji labai ilgai tylėjo. Aš net pagalvojau, gal ji nebylė. Tačiau staiga prabilo:

– Kai buvau maža, aš niūkiau lietuviškai. Dabar nežinau, kas aš esu.

Ir po kiek laiko liūdnai pridūrė:

– Netikėjau, kad kas nors iš Vilniaus ateis ir mani čia suras…"

„Ryto“ draugijos nariai su Lietuvos okupantais kovojo lietuvišku švietimu

Draugija „Rytas“ buvo įkurta 1913 metų sausio 31 dieną Vilniuje ir sunkiomis karo bei okupacijų sąlygomis atkakliai vykdė kilnią ir labai reikalingą užduotį. Jos tikslas buvo vaikų ir suaugusiųjų švietimas, švietimo darbuotojų rengimas, lietuviškų mokyklų steigimas ir išlaikymas. Į pirmąją draugijos valdybą buvo išrinkti Jonas Basanavičius, kun. Juozapas Kukta, kun. Vladas Mironas, Liudas Gira, Juozas Kairiūkštis, pirmininku – kun. Jonas Steponavičius. „Ryto“ valdyba įgaliojo pirmininką steigti draugijos skyrius ir pradžios mokyklas. Jau po metų Vilniaus krašte veikė 37 „Ryto“ skyriai ir skaityklos. Tačiau rusų valdžia neleido draugijai steigti lietuviškų pradžios mokyklų, leista steigti tik vienklases ir dviklases mokyklas.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, „Ryto“ veikla sumenko, bet nenutrūko. Vokiečių valdžia uždarė draugiją. Tik pateikus naują draugijos statutą, davė leidimą tolesnei veiklai, bet neleido steigti naujų skyrių. Pasitraukus kun. J. Steponavičiui, draugijos pirmininku buvo išrinktas kun. Mečislovas Reinys. 1915 metų lapkričio 12 dieną buvo įsteigti pedagoginiai kursai liaudies mokytojams rengti. Jų vedėju paskirtas Aleksandras Stulginskis. Draugija apsiėmė globoti dr. J. Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos ir Povilo Gaidelionio įsteigtus lietuvių gimnazijos kursus ir kun. J. Kuktos vedamus vakarinius kursus mergaitėms.

Karui pasibaigus ir Lietuvai trumpam atgavus Vilnių, krašto švietimo reikalus ėmėsi tvarkyti Švietimo ministerija. Dėl lėšų stygiaus „Rytas“ nepajėgė tinkamai pasirūpinti gimnazijos reikalais. Todėl draugijos valdybos sprendimu ji buvo perduota Švietimo ministerijai. 1921 metų rugpjūčio 22 dieną gimnazijai suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Vilnių užėmus bolševikų kariuomenei ir Lietuvos Vyriausybei išsikėlus į Kauną, rūpintis gimnazija vėl teko „Ryto“ draugijai. Jos globoje ji buvo iki 1939-ųjų. 1919 metų sausio 9 dieną lietuvių gimnazija buvo atidaryta ir Švenčionyse. Ten nuo 1920 metų savarankiškai darbavosi Švenčionių „Ryto“ draugija.

Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, į pateiktą prašymą dėl draugijos įteisinimo 1920 metų balandžio 20 dieną buvo gautas palankus valdžios atsakymas. Tačiau „Ryto“ statutas buvo keičiamas ir tvirtinamas dar ne kartą. Pagal 1928-iais lenkų administracijos patvirtintą statutą draugija turėjo teisę veikti lietuvių gyvenamose vietovėse visoje Lenkijoje. Jose „Rytas“ steigė savo skyrius, pradžios mokyklas, skaityklas, organizavo vakarinius mokytojų kursus. Lenkų valdžia įvairiais būdais kenkė ir trukdė draugijos švietėjiškai veiklai. Nepaisant sunkumų, 1925–1926 metais „Rytas“ Vilniuje globojo lenkų valdžios patvirtintas lietuviškas mokymo įstaigas: Vytauto Didžiojo gimnaziją, Lietuvių mokytojų seminariją, pavyzdinę pradžios mokyklą prie Mokytojų seminarijos, dvi pradžios mokyklas ir kt. 1927–1928 mokslo metų pradžioje Vilniaus krašte veikė per 100 „Ryto“ draugijos lietuviškų mokyklų. Daugelis jų turėjo savo knygynėlius, rengė mokinių vaidinimus.

„Ryto“ draugijos mokytojai, vykdantys nepriklausomos Lietuvos vyriausybės ir užsienio lietuvių finansuojamos draugijos vadovybės nurodymus, nebuvo lojalūs lenkų okupacinei valdžiai, dažnai su ja konfliktuodavo. Dažniausiai buvo bendraujama peticijomis, ypač, kai buvo uždaromos lietuviškos mokyklos. 1932–1935 metais uždarius visas lietuvių mokyklas ir vietoje jų atidarius 100 lenkiškų Juzefo Pilsudskio mokyklų, 1938-iais buvo uždrausta ir „Ryto“ draugijos veikla.

Tais pačiais mokslo metais lenkų valdžia uždarė net 47 kaimo mokyklas, Lietuvių mokytojų seminariją. Buvo suimti jos direktorius kun. Kristupas Čibiras ir „Ryto“ draugijos pirmininkas kun. Petras Kraujalis bei 15 mokytojų. Nuolatinėmis represijomis prieš „Ryto“ draugiją lenkų valdžia stengėsi sužlugdyti jos veiklą. Tai buvo įvykdyta 1938 metų vasario 25 dieną. Draugijos veikla atnaujinta 1939-iais, prieš pat Lietuvai susigrąžinant Vilniaus kraštą, ir tęsiama iki sovietinės okupacijos.

Po 1990 metų kovo 11-osios, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, lietuviškų mokyklų steigimą aktyviai rėmė ir padėjo organizuoti jų atidarymus „Vilnijos” draugija. 2003-ųjų pabaigoje „Vilnijos” draugijos pirmininkui dr. Kazimierui Garšvai pasiūlius, nuspręsta atkurti Lietuvių Švietimo draugiją „Rytas”. Jos įstatai patvirtinti 2003 metų gruodžio 29 dieną, pirmuoju atkurtos draugijos pirmininku išrinktas K. Garšva.  2004 metų balandžio 3 dieną Lietuvių literatūros ir tautosakos institute įvyko suvažiavimas, kuriame buvo išrinkta dvidešimties narių taryba ir trijų narių valdyba, draugijos pirmininku išrinktas Algimantas Masaitis.

Alkas.lt