Panevėžio apygardos teismo sovietiniai varpų dūžiai (II d.)

(Tęsinys, pradžia ČIA)

Lietuvos Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 nutarimas

Nekvestionuojant visą minimą Konstitucinio Teismo nutarimą, prasminga išreikšti kai kurias istorines ir specifines sąsajas, kurios yra dviprasmiškos Lietuvos sovietinės okupacijos erdvės šiandieniniame teisiniame vertinime. Kitais žodžiais, paprastai turėtų būti dėstymas, kad galima būtų logiškai suprasti, o ne kad logišckai nebūtų galima nesuprasti. To užsitarnauja Jus cogens problemos lygmuo tautos išlikimo istorijoje kaip istorinio ginkluoto pasipriešinimo pamoka.

Šio Teismo sprendime nurodoma, kad Estijoje genocidu yra įvardijami „veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti inter alia grupę, kuri priešinasi okupacijai, ar kitą socialinę grupę.“ Lenkijoje – „veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti inter alia politinę grupę ar grupę, turinčią tam tikrą apibrėžtą pasaulėžiūrą.“ Prancūzijoje – „veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti grupę, inter alia apibrėžiamą pagal bet kokį kitą pasirinktą kriterijų.“  Šveicarijoje – „veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti inter alia asmenų grupę, apibūdinamą pagal jos narių inter alia socialinę, politinę priklausomybę.“ ir  t. t.  Veikimas atgal ir be senaties – tokia teisingumo įgyvendinimo realijos istorinė ateities pamoka.

Tarptautinėje teisėje naudojamas principas „nullum crimen, nulla poena sine lege“ (veika nėra nusikalstama, jeigu tai nėra numatyta įstatyme) priimtas romėnų laikais, kai nežinota genocido ir kolaboravimo instituto, nors, teisingai Konstitucinio Teismo nutarime nurodoma, kad šis principas nėra absoliutus. Iš to kilo senaties ir veikimo atgal nuostatos būtinybė. Niurnbergo teismo atveju teisinės normos ir buvo sukurtos tik po nusikaltimų padarymų, Genocido konvencija priimta taip pat. Taip buvo ir Lietuvoje esant, ypatingoms Lietuvos okupacijos aplinkybėms, todėl abstrakčia teise, gal ir teisinės procedūros paklaida, iš esmė formaliu žaidimu, mes negalėtume reabilituoti kolaborantus, okupaciją ir tuo laiku padarytus akivaizdžius nusikaltimus. Tai yra būtinas istorinis, pamokantis, precedentinis žingsnis.

Konstitucinio Teismo sprendimas yra ambivalentiškas, kontraversiškas – Konstitucijai BK 99 straipsnis neprieštarauja, bet atgal lyg ir neveikia politinių ir socialinių grupių atžvilgiu. Antai 2014 m. kovo 18 d. Teismo pranešime žiniasklaidai nurodoma: „…išimtis, pagal kurią baudžiamasis įstatymas gali turėti grįžtamąją galią, netaikytina pagal nacionalinę teisę apibrėžiamam genocido nusikaltimui, nukreiptam prieš socialines ir politines grupes.“

Iš Teismo nutarimo 1 punkto dėl 2000 m. rugsėjo 26 d. BK redakcijos ir 2 punkto dėl 2011 m. kovo 22 d. BK redakcijos nuorodos dėl socialinių ir politinių grupių naikinimo prieštaravimo Konstitucijai lieka neaišku, ar tai galioja tik pagal nurodytus aktus baustiems asmenims. 6 šio Teismo punktas nurodo, kad 2000 m. rugsėjo 26 d. BK redakcijos 99 straipsnis (genocido nusikaltimas) neprieštarauja Konstitucijai. Tokie klausimai kyla po 2014 m. rugsėjo 26 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio, kad šiuo metu M. Misiukoniui taikyti pagal 99 str. sudėtį dėl socialinių ir politinių grupių nenumatyta. Konstitucinis Teismas pripažino suvereno prejudicinę teisę išplėstinai ar konkretizuojant prie prisiimtos tarptautinės Konvencijos formuluoti savo teisines normas. Kyla klausimas dėl pastarojo Panevėžio apygardos teismo Konstitucinio teismo nutarimo supratimo.

Šiandien žmogiškai vis tiek kyla paprastas klausimas: ar Vokietijoje, pavyzdžiui, galima buvo galima išteisinti SS pulkininką ar generolą, dalyvavusį pasipriešinimo dalyvių persekiojime ar naikinime, jeigu baudžiamasis persekiojimas nustatytas po visuotinai pripažinto nusikaltimo vėliau, po nusikaltimo įvykdymo. Kodėl suvereni Lietuvos valstybė, pripažindama minėto pobūdžio nusikaltimus, atsižvelgdama į savo postkomunistinę patirtį ir specifines savo pookupacinių teisinių normų formavimo sąlygas ir aplinkybes, o gal ir tokios nepatirties ar kitokio širdies supratimo, analogiškai, kaip ir paminėtos kitos Europos šalys, nuo trumpesnės okupacijos nukentėjusios žymiai mažiau, gal savarankiškai sprendžia neužbaigtai, kažkokiu procedūriniu, formaliu, žaidybiniu pagrindu, užmirštant specifines, nepaprastas, konkrečias istorines aplinkybes. Kodėl tokiu pagrindu Panevėžio apygardos teismas gali teisinti aktyvų žinomos represinės ir nusikalstamos KGB organizacijos okupacijos dalyvio veiksmą.

Reikia pagalvoti, koks moralinis, politinis ir teisinis rezonansas bus Lietuvoje, jeigu akivaizdus nusikalstamos KGB organizacijos ilgametis darbuotojas su savo šiandieniniu sovietiniu mentalitetu liktų išteisintas. Ir dar: ar tokia reabilitacija nepalies visų iki šiol nuteistų kolaborantų, smogikų įvairiausiomis formomis vykdžiusių Lietuvos okupaciją įtvirtinančius nusikalstamus veiksmus, jei įstatymas numatytų lengvinančią nebaudžiamumo sąlygą.

Istorinių aplinkybių svarba

Minimo Konstitucinio Teismo nutarime užrašyta: „…represijos prieš Lietuvos gyventojus nebuvo atsitiktinės ir chaotiškos, jomis siekta sunaikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą, inter alia buvusią Lietuvos valstybės socialinę ir politinę struktūrą. Šios represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausias politines ir socialines Lietuvos gyventojų grupes: pasipriešinimo okupacijai dalyvius ir jų rėmėjus, Lietuvos valstybės tarnautojus ir pareigūnus, visuomenės veikėjus, inteligentus ir akademinę bendruomenę, ūkininkus, dvasininkus, šių grupių narių šeimas. Pažymėtina, kad okupacinio režimo represijomis siekta šiuos žmones sunaikinti, žaloti, palaužti: jie buvo neteisminių egzekucijų aukos, buvo įkalinami…“

Šiame nutarime nurodoma: „…organizuotos ginkluotos partizanų pajėgos laikytinos okupacijai besipriešinusios Lietuvos Respublikos ginkluotosiomis pajėgomis, t. y. tarptautinio ginkluotojo konflikto šaliai priskirtinomis savanorių pajėgomis…“

Nutarime svarbiai paminėta: „Lietuvos laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba buvo aukščiausia politinė ir karinė struktūra, vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje…“ Tai kalbama apie partizanus. O konkrečiu veiksmu M. Misiukonis veikė prieš teisėtą valdžią.

Jei Lietuvoje žuvo per 20 tūkst. partizanų, tai toks skaičius byloja apie svarbios nacionalinės žmonių grupės netektį ir turėtų būti vertinamas įprastinio konvencinio genocido siekiant sistemiškai naikinti, žudyti aktyviausią, okupacijai pavojingiausią, svarbiausią, pasiaukojančią valstybingumą ginančią tautos dalį pagal BK 99 straipsnį Konvencijos teksto apimtimi.

1992 m. balandžio 9 d. įstatymas „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“

Kaip Konstitucinis Teismas nurodo savo 2014 m. kovo 18 d. nutartyje, aptariamo 1992 m. balandžio 9 d. įstatyme galios neteko 1, 3, 4 ir 5 straipsniai. Šiai dienai galioja šio įstatymo preambulė ir 2 straipsnis.

Preambulėje nurodoma, kad „…konstatuodama, kad genocido, nusikaltimų žmoniškumui politika Lietuvos gyventojų atžvilgiu buvo vykdoma nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos laikais…“ Tai aiškiai apibrėžtas konkretus genocidinių nusikaltimų laikas – dviejų okupacijų periodas, o ne neapibrėžtas bendras ir apskritai tik ateityje galimas taikyti naujas atvejis.

„…vadovaudamasi tarptautinės bendrijos visuotinai pripažinta nuostata, kad žmonių naikinimas bet kuriuo tikslu suvokiamas kaip nusikaltimas…“ A. Kraujelio atveju ilgametė jo per 17 pasipriešinimo okupacijai metų paieška, mestos masyvios jėgos ir agentūrinis darbas, jo suėmimo operacijos mastas, buvęs suimtų partizanų po okupacinio teisminio farso sušaudymas suponuoja aiškų partizano A. Kraujelio likimą – žūtį „bet kuriuo tikslu“. O tikslas žinomas – naikinti asmenis, bepriešinusius okupacijai.

Galiojančio šio įstatymo 2 straipsnio tekstas: „Lietuvos žmonių žudymas ar kankinimas, jos gyventojų deportavimas, padaryti nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje metais, atitinka tarptautinės teisės normose numatyto genocido nusikaltimo požymius.“ Čia kalbama išimtinai apie Vokietijos ir SSRS okupacinį periodą. Tai yra specialus įstatymas, skirtas konkrečiai ir specifiškai Vokietijos ir Rusijos okupacijų laiku padarytiems nusikaltimams, todėl tą specifiką ir kontekstą prasminga įvertinti.

Tokiu būdu Lietuvos Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimo pagrindu įrašymas į BK 3 straipsnio 3 dalies tekste „3. Baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Išimtį sudaro šio kodekso normos, nustatančios atsakomybę už genocidą (99 straipsnis), tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis (100 straipsnis), tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymą (101 straipsnis), civilių trėmimą ar perkėlimą (102 straipsnis), tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimą, kankinimą ar kitokį nežmonišką elgesį su jais ar jų turto apsaugos pažeidimą (103 straipsnis), civilių ar karo belaisvių prievartinį panaudojimą priešo ginkluotosiose pajėgose (105 straipsnis), saugomų objektų naikinimą ar nacionalinių vertybių grobstymą (106 straipsnis), agresiją (110 straipsnis), draudžiamą karo ataką (111 straipsnis), uždraustų karo priemonių naudojimą (112 straipsnis), aplaidų vado pareigų vykdymą (113¹ straipsnis).

Pastaba. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 3 dalis (2011 m. kovo 22 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 38-1805) tiek, kiek joje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo gali būti teisiamas pagal Baudžiamojo kodekso 99 straipsnį už veiksmus, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atliktus tol, kol Baudžiamajame kodekse nebuvo nustatyta atsakomybė už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.“ kelia neaiškumų.

Pabaiga

Dar ne pabaiga. Bus Apeliacinis ir Aukščiausiasis teismai. Vidurnaktį žadina, ilsėtis, reikalingiems darbams ruoštis trukdo,  kaip okupacijos pasiilgę, skamba lyg ir užmiršti kolaborantų varpai. Ir paprastam piliečiui kyla klausimas: kas skambina ir kas leidžia skambinti tokiais varpais, kai kitų, gyvybiškai tautai svarbių, darbų pjūtis didelė?

Kur kviečia varpininkai?

Šaltinis: savastis.lt