Pasiūlymas: išsiaiškinti, ar Nacionalinė teismų administracija nėra biudžeto lėšų plovykla 

Nacionalinę teismų administraciją (NTA), kurios steigėjo funkcijas atlieka Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), praėjusios kadencijos valdančioji dauguma paskutiniaisiais valdymo metais pamalonino 35,011 mln. litų suma.

Paklaustas, kaip panaudojamos šios lėšos, LAT pirmininkas Gintaras Kryževičius 2013 m. rugpjūčio 9 d. susitikime su visuomenės atstovais (1), tarp kurių buvo ir vienas šio straipsnio autorių, mįslingai atsakė, kad tai nėra biudžeto lėšos, todėl galime dėl jų nesirūpinti – tai lėšos, skirtos programoms vykdyti.

Toks atsakymas privertė suklusti. Ir pasidomėti, kiek iš viso lėšų buvo skirta šiai institucijai krizės laikotarpiu ir kokias ji vykdo funkcijas. Klausimas įdomus dar ir todėl, kad NTA steigėjas yra LAT. Vadinasi, naujai koalicijai formuojant biudžetą šių asignavimų nebus galima mažinti.

Taigi, kokia tai institucija ir kokias funkcijas ji vykdo?

NTA įsteigta 2002 m. kovo 14 d. Jai buvo pavesta aptarnauti teismų savivaldos institucijas, siekiant užtikrinti valstybės teismų sistemos, jos valdymo ir darbo organizavimo efektyvumą, teisėjų ir teismų savivaldos nepriklausomumą (2).

NTA steigimas nebuvo jokia naujiena, tuo labiau kad beveik tuo pačiu metu teismų administracijos buvo steigiamos ir mūsų kaimyninėse ar beveik kaimyninėse valstybėse: Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Danijoje. Turbūt tai atitiko nūdienos reikalavimus.

Lyginant teismų administracijų steigimą minėtose valstybėse ir Lietuvoje, kyla nemažai klausimų, į kuriuos atsakymo kol kas dar neturime.  

Pirmiausia – NTA priklausomybės klausimas.

Visose minėtose valstybėse, kurios, kaip žinome, yra demokratinės, teismų administracijos pavaldžios teisingumo ministerijoms.

Lietuvoje Konstitucinis Teismas pasirūpino, kad ši institucija būtų steigiama tik prie „teisminės valdžios“. Taip ir buvo padaryta. Lietuvos NTA steigėjo funkcijas vykdo Aukščiausiasis Teismas.
 
Asignavimai NTA
 
Remiantis metiniais biudžetais, lėšos buvo skiriamos taip:

2009 m. – 7,778 mln. Lt (3)
2010 m. – 6,881 mln. Lt (4)
2011 m. – 10,227 mln. Lt (5)
2012 m. – 20,826 mln. Lt (6)
2013 m. – 35,011 mln. Lt (7)

Kaip matome, NTA apetitas kilo bevalgant, o praėjusios kadencijos Seimo dauguma jį paklusniai tenkino, krizės laikotarpiu paskirdama iš viso 80,723 mln. Lt. T. y., užuot krizės metais taupymo sumetimais sumažinus skiriamas lėšas, jos nuo krizės pradžios buvo nuolat didinamos. Rezultatas – per 5 metus NTA papildomai padovanota 38,89 mln. Lt.
 
Lėšų panaudojimas

Kaip jau minėjome, 2013 m. biudžete numatyta suma – 35, 011 mln. Lt. Iš jų asignavimai išlaidoms sudaro 15,361 Lt, iš kurių darbo užmokesčiui tenka 3,146 mln. Lt. Kyla klausimas, kaip panaudotos likusios išlaidoms skirtos lėšos – 12,215 mln. Lt? Mokesčių mokėtojus, taigi ir jų atstovus Seime turėtų dominti ir 19,650 mln. Lt, skirtų turtui įsigyti. Kada ir koks turtas buvo įgytas?

Analogišką situaciją matome ir susipažinę su duomenimis apie lėšų panaudojimą 2012 m. Čia iš viso skirta 20,826 mln. Lt, išlaidoms – 10,137 mln. Lt, iš jų darbo užmokesčiui – 2,715 mln. Lt, lieka klausimas dėl 7,422 mln. Lt panaudojimo. Asignavimai turtui įsigyti – 10, 689 mln. Lt.

2011 m. iš visų skirtų lėšų – 10,227 mln. Lt – išlaidoms teko 5,067 mln. Lt. Iš jų 1,876 mln. Lt skirta darbo užmokesčiui, o likusi nemaža suma – 3,191 mln. Lt – kitoms reikmėms. Mokesčių mokėtojus turėtų dominti ir asignavimai turtui įsigyti – 5,16 mln. litų suma.

2010 m. iš visų skirtų 6,0881 mln. Lt išlaidoms teko 4,541 mln. Lt, iš jų darbo užmokesčiui – 1,670 mln. Lt.  

Dabar grįžkime prie NTA darbo užmokesčio. Darbo užmokestis priklauso nuo darbuotojų skaičiaus. Krizės metu, kai buvo stengiamasi mažinti valdininkų atlyginimus ir jokiu būdu nedidinti jų skaičiaus, valdančioji dauguma pasistengė, kad ši nuostata nepaliestų NTA. Čia darbuotojų skaičius padidėjo: 2010 m. dirbo 13, o 2013 m. – jau 84 darbuotojai (8). Atitinkamai pasikeitė ir darbo užmokesčio fondas: nuo 1, 670 mln. Lt 2010-aisiais iki 3,146 mln. Lt 2013-aisiais.

Visa tai buvo daroma tam, kad būtų užtikrintas teismų sistemos, jos valdymo ir darbo organizavimo efektyvumas, teisėjų ir teismų savivaldos nepriklausomumas.
 
Kitų valstybių teismų administracijos, analogiškos NTA
 
Pabandykime išsiaiškinti, ką stengiasi užtikrinti ir kaip tai daro kitos demokratinės valstybės, įkūrusios teismų administracijas beveik tuo pačiu metu, kaip ir Lietuva.

Danijos teismų administracija (9) buvo įkurta 1999 m. liepos 1 d., jai vadovauja valdytojų taryba ir direktorius. Danijos teismų administracija yra pavaldi Teisingumo ministerijai. Administracijos funkcijas apibrėžia Danijos teismų administracijos įstatymas.

Suomijoje teismų administravimo funkcijas atlieka Teisingumo ministerijoje veikiantis Teismų administracijos departamentas (10).

Latvijoje Teismų administracija (11) buvo įkurta 2004 m. sausio 5 d. Pagal Teismų įstatymo 107 str. ji yra teisingumo ministrui pavaldi teismų valdymo įstaiga, kuri organizuoja ir užtikrina rajonų (miestų) teismų, apygardos teismų administracinį darbą. Administracija savo veikloje vadovaujasi 2003 m. Ministrų kabineto patvirtintais Teismų administracijos nuostatais.

Estijoje pagal Teismų įstatymo (12) nuostatas pirmosios instancijos teismus ir apeliacinius teismus administruoja Teismų administravimo taryba ir Teisingumo ministerija. Įstatyme įtvirtinti Teismų administravimo tarybos sudarymo ir veiklos principai. Tarybą sudaro Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, 5 teisėjai, du parlamento nariai, prisiekęs advokatas, generalinis prokuroras, teisingumo kancleris (40 str.). Teisingumo ministras ar jo paskirtas atstovas dalyvauja Tarybos darbe ir turi teisę pasisakyti. Teisingumo ministras jo kompetencijai priskirtas teismų administravimo funkcijas gali deleguoti teismui. Ministras neturi vadovavimo ar drausminės valdžios įgaliojimų teisėjams (39 str.). Be kitų įstatymo numatytų funkcijų, Teismų administravimo taryba pateikia preliminarią nuomonę dėl metinių teismų biudžetų formavimo ir pakeitimų principų (41 str.).

Tenka pastebėti, kad nė vienoje iš paminėtų valstybių neminimas teismų nepriklausomumas.
 
Kaip matome, praėjusios kadencijos valdančiosios daugumos susirūpinimas teismais tikrai buvo išskirtinis. Pagrindinis šio susirūpinimo tikslas – paskirti NTA pakankamai lėšų ir pavesti disponuoti šiomis lėšomis nepriklausomiems teismams. T. y. suteikti teismams dar daugiau galių, kurias Konstitucinis Teismas jau anksčiau išplėtė, uždrausdamas visuomenės atstovams dalyvauti vykdant teisingumą, nors tai yra nesuderinama su Konstitucija.

Įvertinant tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad prieš formuodamas kitų metų biudžetą Seimas turėtų gauti išsamią informaciją apie lėšų, skirtų NTA, panaudojimą.

Kartu reikėtų pamąstyti apie Teisingumo ministerijos vaidmenį teisinėje sistemoje – įvertinti jos indėlį į šios sistemos pertvarką ir finansinių išteklių, skirtų teisminei valdžiai, panaudojimo kontrolę.
 
Teisingumo ministerija nusišalino nuo dalies jai pavestų funkcijų vykdymo

Perdavus teismų administravimą į rankas patiems teismams, kurie rūpinasi tik savo nepriklausomumu, Teisingumo ministerija faktiškai nusišalino nuo Lietuvos Respublikos vyriausybės 2000 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1354 jai pavestų užduočių vykdymo. Svarbiausios iš jų yra:

– kurti nacionalinę teisinę sistemą, atitinkančią teisinės valstybės sampratą ir Europos Sąjungos kriterijus;

– užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, teisinėmis priemonėmis padėti sudaryti palankią aplinką verslui, taip pat sąlygas tobulinti valstybės administravimą;

– sukurti ir įgyvendinti nacionalinę teisinės pagalbos sistemą, sudaryti lygias sąlygas asmenims nepriklausomai nuo tautybės, lyties, įsitikinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus, siekti teisingumo.

Taigi, Teisingumo ministerijai atsisakius dalies jai pavestų funkcijų, Lietuva tapo specifine valstybe – teismuose visuomenė nušalinta nuo teisingumo vykdymo, Teisingumo ministerija nusišalino nuo lėšų, skirtų NTA, kontrolės, nuo dalyvavimo sprendžiant svarbius teisinės sistemos reikalus. Seimas padarė tą patį.

Viso to rezultatas – visuomenės pasitikėjimas teismine valdžia Lietuvoje yra žemiausias Europos Sąjungoje ir apskritai tarp demokratinių valstybių, ir tokia padėtis išlieka jau daug metų.