Pergalės dienai

Rusofobai, antitarybininkai ir kiti „demokratijos“ bei „patriotizmo“ kaukėmis besidangstantys niekšai gali meluoti, gali dergtis kiek nori – tiesos jie vis tiek nepakeis! Tiesos, kurią šiandien, Gegužės 9-ąją dieną, mes – ir lietuviai, ir latviai, ir rusai, ir ukrainiečiai, ir armėnai, ir gruzinai, ir uzbekai, ir kazachai – visų, visų buvusios TSRS tautų žmonės – turime progą prisiminti. Kokios dar tiesos? Pirmiausiai – istorinės:

- kad Antrąjį pasaulinį karą parengė ne tiktai hitlerininkai, bet ir Vakarai (ypatingai anglosaksų, ir Anglijos, ir JAV elitas), kurie Hitlerį rėmė – tiek finansuodami šio išsigimėlio atėjimą į valdžią, tiek 1938 m. Miuncheno suokalbiu įgalindami Vokietijos teritorinę ekspansiją Europoje, kadangi nacistinė Vokietija jiems buvo potencialiu sąjungininku prieš bendrą jų priešą – Tarybų Sąjungą, kurią bandyta izoliuoti ir, galų gale, sunaikinti;

- kad 1939 m. prasidėjęs karas tarp Vokietijos ir Vakarų demokratijų – tai buvo ne egzistencinis, o veikiau nenumatytas, dėl Hitlerio neapsiskaičiavimo ir nevaldomo apetito kilęs konfliktas, kuriuo nacistinė Vokietija – „kryžiaus žygiui“ į Rytus prieš TSRS pagimdytas ir išdresiruotas Vakarų kovinis šuo – tapusi nevaldoma, galutinai nutrūko nuo savųjų šeimininkų pavadžio;

- kad hitlerininkai kariavo ne tik dėl „gyvybinės erdvės“ nacistiniam reichui, bet ir dėl „naująja Europos tvarka“ pavadintos naujosios vergijos – visuomenės, tariamo „rasės grynumo“ pagrindu padalytos į kastas, į viešpataujančius „arijus“ ir beteisius „untermenšus“, kurioje numatytas ne tik žydų ar čigonų, bet – kaip parodė generalinio „Ost“ plano dokumentai – visų Europos tautų, slavų ir baltų (tarp jų – lietuvių, kurių 85% turėjo nebelikti) genocidas, siekiant pastarųjų žemes atlaisvinti vokiečių kolonistams, fašistiniams parazitams;

- kad Vakarų Europa iki 1941 m. hitlerininkų buvo sutriuškinta ir kad toje situacijoje iki Vakarų fronto atidarymo 1944 m., Tarybų Sąjunga ir jos Raudonoji armija iš esmės savarankiškai atsilaikė ne tik prieš Vokietijos, bet jos valdžioje atsidūrusios jungtinės kontinentinės Europos karinį, pramoninį bei žmogiškąjį potencialą, sudėdama milžiniškas tiek kritusių karių, tiek nacių išžudytų civilių aukas bei Rytų Fronte nukaudama per 80% kare dalyvavusių fašistų karių;

- kad 1941-1945 m. Didysis Tėvynės karas buvo ir rusų, ir visų kitų tarybinių tautų kova ir už savąją laisvę ir nepriklausomybę, ir už fizinį išlikimą, kurioje dalyvavo ir lietuvių tautos sūnūs bei dukros – ir raudonieji partizanai, ir 16-osios Lietuviškosios divizijos kariai;

- kad ši, 1945 m. gegužės 9 d. Tarybų Sąjungos ir jos Raudonosios armijos pasiekta pergalė yra neatsiejama ne tik nuo socialistinės TSRS santvarkos, bet ir jos komunistinių idealų, kadangi Didysis Tėvynės karas – tai buvo kova tarp raudonosios, komunistinės, žmonių lygybės ir brolybės idėjos iš vienos pusės ir juodojo fašizmo slibino – šėtoniško pavergimo, žiaurumo ir nužmoginimo sistemos – iš kitos – ir šia prasme tai buvo kova tarp Šviesos ir Tamsos, tarp Gėrio ir Blogio: tai buvo Šventasis karas.

Taigi, tokia yra istorinė tiesa. Ir čia glaustai ją išdėstydamas, puikiai žinau, kad Lietuvoje, tarp daugelio lietuvių – liksiu ne tai, kad nesuprastas, bet (kaip daugelis kitų bendrapiliečių) sulauksiu „vatniko“, „kremlino“, „komuniagos“ bei panašių etikečių. Ir taip, kadangi Lietuvoje ši tiesa – istorinė tiesa – per paskutinius 30 metų buvo tiesiog ištrinta, sakykime, iš visuomenės kultūrinio-dorovinio kodo.

Paklausite, kodėl? O todėl, kad 1991 m. kovo 11 d. susikūrusi potarybinė Lietuva savo tapatumą grindžia rusofobija ir antitarybiškumu, vadinasi – visko, kas tarybiška, kas komunistiška, atsisakymu. Ir ne tiktai atsisakymu, bet paniekinimu, apšmeižimu, sumaišymu su purvais. Tokiu būdu istoriškai / ideologiškai pateisinamas ir 90-aisiais įvykęs santvarkos virsmas (per masines „prichvatizacijas“ – iš socializmo į kriminalinį kapitalizmą), ir šalies pavertimas JAV-NATO-ES imperijos priedėliu.

Bet tuščių vietų ilgai nebūna – jas kažkas užpildo. Šiuo atveju, vakuumą besiformavusioje XX amžiaus Lietuvos istorijos versijoje užpildė eilė „netikrų dievų“ – pradedant naciams talkininkavusiais baltaraiščiais ir baigiant jų reikalą tęsusiais, taipogi civilių gyventojų kraujais rankas susitepusiais pokario „miškiniais“. Iš to gaunasi toks Lietuvos istorijos aiškinimas, kuriame naciai ir jų pakalikai heroizuojami, o tikrieji didvyriai – arba paverčiami okupantais ir galvažudžiais, arba visai pamirštami.

Ir rezultatai akivaizdūs: šiai dienai, retas lietuvis – ypač jaunesnės kartos – supras, kokia Tarybų Sąjungos pergalės prieš fašizmą tikroji reikšmė. Ir tik dar retesnis Gegužės 9-ąją švęs Pergalės dieną. Deja, bet tokia realybė – o kokia ji apgailėtina, kokia ji niekinga, pasako pats faktas, kad jei ne toji Pergalė, tai šiandien nebūtų nei lietuvių, nei Lietuvos. Suprantate?.. Nebūtų!

Galbūt, kai kam tai pripažinti nemalonu, nes tada griūtų priimti stabai, stereotipai. Tačiau tokia yra istorinė tiesa. Ir šios tiesos atmetimas, jos iškeitimas į melą valstybiniu lygiu – tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl dabar mūsų tauta ir šalis yra tokioje padėtyje, kokioje yra. Ir todėl, jei norime šitai pakeisti, mes – lietuviai – privalome atsisakyti melo ir grįžti prie tiesos. Istorinės tiesos.

Ir todėl mes apie ją kalbame. Ir kalbėsime – nežiūrint to, patiks tai kažkam, ar nepatiks. Vis dėlto, kaip moko liaudies išmintis – tiesa lyg yla iš maišo išlenda.