Peržengę tautos supratimo ribas

Taip kai kuriose valstybėse formuluojami nepageidaujamų rašytojų kūrinai, skleidžiantys kitokią nei valstybėje jau įsigalėjusi valstybinė ideologiją tam tikrose srityse. Na, kas skleidžia valstybinę ideologiją yra aišku. Pirmučiausia tai svarbūs valstybės veikėjai kalbantys tautai. Juos seka paklusnūs partneriai rašytojai, sklinda jų knygos, kino filmai. Šitaip formuojamos „valdiškos“ žmonių supratimo ribos. Kai pasklinda ši nuostata po visą šalį, įsiterpti kitaminčiui tampa sunku. Tačiau tikroji riba vyraujanti tautoje toli gražu yra ne ta.

Žana Ranaitė, žydaitė išgelbėta lietuvių, vėliau įvykdžiusi daug žygių vokiečių kariuomenės širdyje-štabuose, kalėjusi Stalino lageriuose, parašė rankraštį knygai. Tačiau Izraelio leidyklos atsisakė ją išleisti. Nes knyga „buvo peržengusi tautos supratimo ribas“. Kas tai? Ogi „perdaug meilės lietuviams“. To valstybinėje jų ideologijoje nebuvo numatyta. Siūlė pakoreguoti. Principinga rašytoja nesutiko ir atvyko į Lietuvą. Kreipėsi į „Švyturio“ vyriausią redaktorių Juozą Baušį. Tas susidomėjo ir netrukus žurnalo lėšomis išleido romaną: Žana Ranaitė-Černienė „Neįtikėtina tiesa“, Švyturys 1994. Vėliau tą knygą išleido ir anglų kalba - Jeanne Ran-Tcharnyi “The unbelievable truth“. Romanas pasklido po visą pasaulį. Tai toks šių žmonių indėlis į Lietuvos ir žydų istoriją.

Lietuvoje „tautos supratimo riba“ taipogi valdžios nubrėžta – žydas turi būti tiktai geras. Realiame gyvenime visose tautose to nebūna. Atsiranda dvasinių iškrypėlių, kurie sutepa balčiausios tautos sielą. Dėka nubrėžtos ribos rašytojas nebegali parašyti gyvo, įtikinamo romano. Gal dėl to jų ir nerašo, saugodami nukraujavusios tautos ramybę. Bet ar tai ramybė? Ne, kol šis klausimas uždarytas keliomis spynomis, jis gyvas ir šnabžda, ir cypia. Pažiūrėkite į komentarus portaluose. Kaip mes jį nuraminsime? Einame pavojingu keliu, prisiėmėme žydšaudžių tautos vardą. To vardo nuolatos kartojamas ir gilinimas neša priešingus vaisius.

Pasinaudosiu 2015 rugsėjo 24 d. Virginijaus Savukyno vedama LRTV „Aktualijų studija“. Čia jau viskas nuspręsta, niekas nebesiginčija, viskas aišku, niekam neleidžiama net cyptelti. Tiktai bjaurinamasi lietuvių galvažudžių veiksmais. „Žydo kaimynas, norėdamas pasigriebti žydo turtą, nueina, nužudo ir pasiima jo turtą.“ Negaliu būti tų laikų liudininku, per mažas buvau, kaime gyvenau, bet man atrodo, jog žudė ne kaimynai, bet buvo sudarytos komandos, kurių sąrašai yra išlikę.

Seimo narys Emanuelis Zingeris pagėdino mūsų tautą, kad blogai atgailauja, kad vokiečiai tą daro geriau (tartum mūsų kaltė tokia pati), kad paskutinių žudymų šioje žemėje nebuvo nuo kryžiuočių laikų. Ne, tai buvo dar vakar, kai buvo sunaikintas visas valstybės aparatas net iki seniūno. Buvo areštuojami, kankinami, tremiami mūsų geriausi valstybės žmonės. Per vieną naktį buvo susodinta ir ištremta į mirtį 30 tūkst. geriausių kaimynų, mokytojų, šaulių šeimų. Kelių amžių nusikaltimas, neprilygstantis net Rusijos imperijos okupacijos šimtmečio ilgio nusikaltimams. „Gerai, kad atsirado išvaduotojas ir nutraukė bolševikų kruviną puotą“ – džiaugėsi vokiečių sulaukę žmonės. Jie manė sulaukę 1914 metų vokietį. Ne, tai buvo kitas vokietis.

Tauta, nesenai tapusi valstybe, šokiruota, sugluminta, pažeminta, pasimetusi, pritvinkusi keršto... Kas yra didžiausias kaltininkas? Žinoma, tai jau iš tamsiųjų Viduramžių, aišku – žydai. Hitleris savo tautą jau įtikinęs, kad žydai kalti dėl Pirmo pasaulinio karo pralaimėjimo. O mūsų tamsią, dar prisimenančią baudžiavą, liaudį nėra nieko paprasčiau įtikinti. Juoba, kad pagalbinės medžiagos buvo ne maža. Ką reiškė vien mūsų tautos budelio Sniečkaus štabo sąrašas. Mes per 20 metų nedaug prisiauginom protų, bet tie buvo tada pirmučiausia sunaikinti. Vien 30 tūkstančių ištremtųjų turėjo gimines, kaimynus, pakako pasekėjų, keršytojų. Radijas, laikraščiai, parodos dirbo savo juodą darbą, darbas sekėsi. Tais, palyginus tamsiais laikais, izoliuotoje vietovėje formuoti bjaurią nuomonę nebuvo sunku. Grįžtant į šiuos laikus, pilnus informacijos priemonių, Putinas per pusmetį brolišką tautą padarė „fašistais“, pelnydamas negirdėtą pasitikėjimą. Ir jie eina ne su šautuvais, o su tankais ir raketomis žudyti „ukrų“, kurie net mažiausio nusikaltimo Rusijai nesugebėjo primesti.

Visų okupantų taktika – priešinti nuskriaustas mažumas su valstybe, duodant postų, privilegijų, lengvatų, o svarbiausia ginklų. Lietuviai priėmė baisiausią dovaną. Vargas prisidėjusiems prie stipriojo ir priėmusiems šias dovanas. Jos atsiliepia per kelias kartas. Vienokias ar kitokias dovanas tą metą priėmė visos pusės, kas ir sukėlė nesibaigiančius kerštus.

Mes viešai išsakysime visai tautai žinomą tiesą – Lietuviai 1941 metais keršijo žydams už bolševikmetį. Tai yra juoda apgailėtina tiesa. Turtas? Tikrai jis buvo grobstomas, kaip visada per suirutes. Bet jis buvo grobstomas ir mūsų tremtinių. Kaip vėliau sužinojome, mes dar buvome vagonuose stotyje, o mūsų artimieji kaimynai jau „tvarkė“ mūsų sodybas. Tai irgi apgailėtina tiesa.

Neklijuokime šlykštaus vardo visai tautai, nes tai buvo tiktai nuomonė, nes veiksmų ėmėsi tiktai labai maža tautos dalis. Šiame didžiuliame tvaike atsirado šviesuoliai, kurie, rizikuodami sava gyvybe, gelbėjo kitų gyvybes. Ir tokių buvo ne mažai. Visa tauta pasipriešino naujam okupantui neidama į nusikalstamas SS gretas, prarasdama Hitlerio pasitikėjimą ir pasmerkimą po jo įsivaizduojamos pergalės prieš visą pasaulį.

O tas šlykštus vardas ėmė sklisti iš užjūrių pajutus mūsų Atgimimo judesius. „Žydšaudžių tauta neverta nepriklausomybės“. „Vadinami partizanai – tai besislapstantys nusikaltėliai, vengiantys nusipelnytos atsakomybės“. Mums tai buvo labai pavojinga. Reikėjo rasti atsakymus. Bandėm rasti paneigimų, rašėme, teisinomės. Aš, vaikystės ir paauglystės laikus gyvenęs kaime, mačiau tikrą tiesą. Regėjau einančius naivokus bernelius į mišką „ginti tėvynės“ ir tragiškus jų likimus. Neigiau skleidžiamą šmeižtą iš užjūrių. Parašiau romaną „Karklų rožės“ Alma litera 1999 – “Gražiai numirusiems mūsų apylinkės bernams“. Čia pagrūmojau šmeižikams pagal mūsų tautos patarlę „Ne aš vienas vogiau, ir dėdė vogė“. Neperdėjau, rašiau teisybę labai atsargiai, tiktai konstatuodamas, nevaizduodamas veiksmų. Tokia buvo ano meto vienintelė galima gynyba, palaikoma valstybės (suteikta leidyklai parama). Nepatikėsite kas atsitiko vėliau, biurokratijai nubrėžus „tautos supratimo ribas“. Tapau izgojumi, LRT pašalino pjesę „Verksmo vieta“ pagal mano romaną (Žemaitės literatūros premiją). Neleido išleisti „Karklų rožių“ antros laidos, primenant mūsų kareivėliams anksčiau kovotą varganą karą su tuo pačiu priešu. Žinoma, praėjus 15 metų, leidžiant antrą leidimą korekcija buvo reikalinga. 50 metų vergijos, vienintelis kovų romanas ir tas apšlapintas. Tamsuoliai! Literatūrą, knygas, rašytojus deginate. Dar pridursiu. Tai gal neskubėk padėti tėvynei, nesikarščiuok, ateis laikas, būsi pats apšlapintas tos pačios tėvynės? Ne, nenusivilk, dirbk, teisybė ne taip greit ateina. !

O kokie mūsų santykiai su žydais? Nebereikia mūsų taikyti. Mano karta jau senai esame susitaikę. Mes esame atsivėrę ir išsikalbėję net su pokario tardytojais ir jiems atleidę. Mes dirbome kartu, supratome vienodai mūsų laikmetį ir valdžios melagystes. Žinojome ir gėrėjomės žydų anekdotais. Paskutinius anekdotus išgirsdavome mūsų instituto partorgo Kimo Josifovičiaus kabinete. O kai atėjo laikas jiems išvažiuoti, mes susėsdavome prie kuklaus stalo ir įtekdavome lietuviškas dovanėles. Gaudavome laiškus.

O mano vaikai jau nebesupranta kadaise buvusios problemos tarp mūsų. Važinėja į Paryžių pas gerus draugus, o tie atvažiuoja vasarai pas juos į Vilnių. Tiktai gerai vaikus paklausinėjus, tarp kitko pamini „jie abu iš Vilniaus, Julius lietuvis, Mišėlė žydė, kalba lietuviškai, bet moka po keturias kalbas“. Tautybė vaikams nebesvarbi. Juos jungia architektūra ir Vilnius.

Nebereikia mūsų taikyti, mes susitaikę. To, ko nepadarėm mes, jau spėjusi pasenti karta, padarė mūsų vaikai ir vaikaičiai.

Nebe mūsų jėgomis priversti mūsų vaikus ir vaikaičius versti muštis į krūtinę ir atgailauti, jie to nedarys, nes nebesupranta. Jie savų maldų nebemoka. Tą gali padaryti tiktai gera literatūra.

Tuščią darbą daro komisijos, vadovaujamos politikų ieškančių kaltų nesenoje istorijoje. Jais niekas netiki, net jie patys.

Bereikalingi pasenusių pažiūrų filosofų, profesorių, politikų kolektyviniai laiškai, jie atsilikę nuo esamo laiko, ir nutolę nuo jaunimo dvasios. Paklausykite savų vaikų, vaikaičių, jei turite. Jeigu neturite, patylėkite. Pavarykite savo laikrodžius į 21 amžių. Nenaudokite savo garbingų vardų menkiems dalykams, pakirmiję vaisiai patys nukrenta.

Vokiečių rašytojas ir filosofas Novalis rašė: „Istorijoje išlieka tik tai, ką parašė poetai“

Meskite, tamsuoliai, valdę literatūrą, pasitelkę artefaktą – tuščiavidurę Lietuvos Rašytojų sąjungą. Laisvoje šalyje taip nedaroma. Duokite rašytojams laisvę, jie tegali išgelbėti žmonių sielas.

JAV apie vergiją yra parašyti du genialūs, tačiau prieštaringi romanai iki šiolei gerbiami ir skaitomi: Hariet Bitcher Stowe „Uncle Toms Cabin“ ir Magaret Mitchel „Gone with the wind“ Tai jie atlieka svarbiausią sielų gelbėjimo darbą.

Neveltui JAV ambasadorius Johnas Teftas per kurjerį man atsiuntė į namus padėką už romaną „Karklų rožės“. Mat kaip ten gerbia rašytojus!

Kada Dievas mano šalį apšvies?