2024 m. gegužės 17 d.

 

Politikos perspektyva postpolitikos amžiuje

4
Paskelbta: 2014-06-19 09:07 Autorius: Skirmantas Knieža | satenai.lt

Į kalbėjimą apie politiką dažniausiai atsigręžiama nenoromis, ji tapo nepageidautina šiuolaikinio padoraus žmogaus gyvenime, ji nebėra viena iš pagrindinių postmoderno žmogaus diskurso dalių. Politikos bijomasi ir apie ją prabylama tada, kai būna per vėlu. XIX a. Friedrichas Nietzsche išpranašavo, kad ateinantį šimtmetį užsiliepsnos didžioji politika – XX a. Europoje liepsnojo du pasauliniai karai. Visi, iki galo neišgirdę Nietzschės, puolė ieškoti karo priežasčių.

Atsakymai dažniausiai yra genialiai paprasti – viskas aiškinama ekonomika, gerovės (welfare) nebuvimu. Tačiau politika, suvokiama tik tokiu būdu, nepaaiškina totalitarinio režimo prigimties, neatsižvelgia į režimo ontologiją. Todėl šiandienos Ukrainos įvykių kontekste nepakanka paprasto situacijos konstatavimo, kuris apsiriboja agresoriaus ir aukos perskyra. Neatmestina galimybė, kad čia esama kažko gilesnio ir iš pirmo žvilgsnio nepastebimo.

Viena vertus, Rytų imperija pasikeitė dar kartą. Iš carizmo mutavusi į komunistinę valstybę, dabar Rusija pasikeitė dar kartą. Politikos mokslininkas Michaelas Mannas yra išvedęs dviejų galios tipų teoriją: pirmoji – despotinė – galia reiškia galios koncentravimą viename asmenyje ar partijoje, antroji – industrinė – valdžios sugebėjimą kontroliuoti piliečius per tam tikrą infrastruktūrą – masinio informavimo priemones, kelius, ligonines ir pan.

Autoritarinei valstybei būdingas abiejų šių galių maksimumas. Kitaip tariant, tokia valstybė sumaniai išplečia savo infrastruktūrinį tinklą ir juo transliuoja sau palankią informaciją, kuri formuoja lyderio kultą. Despotinės Rusijos galios šaltiniu laikytinas imperinis laikotarpis, kai caro galia rėmėsi religijos ir Kremliaus simbioze, autoritetas buvo sukoncentruotas vieno valdovo rankose. Iš esmės tendenciją galima įžvelgti ir šiandien, kai Vladimiras Putinas save pateikia kaip tradicijų gynėją, kovotoją prieš supuvusią Vakarų kultūrą. Infrastruktūrinė galia yra Sovietų imperijos palikimas – joje industrializacija buvo viena iš priemonių kontroliuoti žmones ir plėsti propagandos transliavimo tinklus. Visas šis palikimas, žinoma, reiškiasi šiandien: jungdama savo praeitį, Rusija išveda trečią, kokybiškai naują, valdžios būdą. Trečioji Rusija peržengia carizmą ir komunizmą. Iš esmės tai yra viena iš jungčių su Trečiojo Reicho idėja, be tam tikrų politinės linijos panašumų.

Ne viskas, ką mąstydami apie politiką politikos mokslininkai laiko esminiais veiksniais, yra akivaizdu ir pastebima. Egzistuoja daug gilesnių ryšių, kurių visų neįmanoma susisteminti ir pateikti vienoje knygoje ar straipsnyje – visada egzistuoja klaidos ar nesusipratimo galimybė. Tas vertybinis neutralumas, kuriuo bandoma vertinti politiką, atsiliepia ir politinėje realybėje: visos partijos atrodo vienodos (o ir nesistengia būti skirtingos), nuomonės politiniais klausimais nebuvimas yra doro ir gerbtino piliečio bruožas. Politikos filosofas, vienas genialiausių klasikinės filosofijos specialistų Leo Straussas teigia, kad neįmanoma nešališkai vertinti koncentracijos stovyklų, taigi politinis pasirinkimas nėra vien tik politinis. Pirmiausia jis yra vertybinis nusistatymas, o dalyvavimas rinkimuose yra savo moralinės vizijos patikėjimas tam, už kurį balsuojama. Racionalizmas politikoje nėra pats tinkamiausias vertinimo metodas.

Konservatizmo teoretikas Michaelas Oakeshottas yra pasiūlęs tris tikrovės pažinimo modusus. Tikrovė skirtingai reiškiasi teoretikui, praktikui ir menininkui. Teoretikas pasaulį konstruoja, įsprausdamas į griežtus rėmus, sukurtus mąstymu. Jis gali siūlyti alternatyvas, kaip ateityje konstruoti tikrovę. Teorijos taikymas praktikoje aiškiausiai buvo matomas vykstant Prancūzijos revoliucijai, tai buvo Švietimo epochos iškrova politiniame gyvenime: norėta pertvarkyti laiką, erdvę, konstruoti mąstymą, sukurti revoliucijos religiją. Teorijos minusas tas, kad ji arba viską siūlo pradėti konstruoti nuo nulio, arba nusako esamą situaciją, iškeldama iš esmės neišsprendžiamas problemas. Ji tėra mikroskopas, pasakantis, kokia yra būtis, bet tuo ji ir apsiriboja.

Menininkas žaidžia vaizdiniais. Jis atsiriboja nuo tikrovės ir, tęsdamas romantizmo mokyklos tradiciją, konstruoja alternatyvų pasaulį žaisdamas įvaizdžiais. Kiekvienas menininkas yra visų pirma romantikas, kurio nedomina griežta teorija ar sudėtinga praktika, jis nori surasti joms alternatyvas. Teorija ir menas panašūs tuo, kad sukonstruoja alternatyvas pasauliui, tačiau teorinis konstruktas yra tiesiogiai išvestas iš pasaulio patyrimo ir įspraustas į tam tikrus rėmus. Menas yra nepriklausomas, jis kuria vaizdinį, atsietą nuo šio pasaulio – Jacksono Pollocko drobės yra grynas minties konstruktas, įprasmintas įvaizdžiu ir neįžvelgiamas gamtoje.

Šiuolaikinis politikos subjektas gyvena hėgeliškos dialektikos amžiuje. Jis nori būti racionalus, bet kartu yra įvaizdžių vergas ir kūrėjas. Politika, pateikta kaip racionali teorija, nebedomina, o George’o Orwello „1984-ieji“ padeda pažinti totalitarizmą geriau, nei tai padarytų tūkstančiai traktatų apie tironiją. Postmoderno žmogus yra vaizdo, garso ir įspūdžio žmogus, todėl apie politiką, pagrįstą praktika ir ją apipavidalinančia teorija, kalbama vis mažiau. Tai galima įvardinti postpolitikos amžiumi.

Postpolitinėje sąmonėje lieka vis mažiau politiškumo. Politika kaip visuma nustoja egzistuoti, ji fragmentuojasi, politikos lauke veikia kitos disciplinos, kurioms politika paklūsta. Ne politika grindžia ekonomiką, teisę ar administravimą, bet pastarieji sukuria politikos vaizdą. Politika yra tik įvaizdis, pagrindinis modusas, kuriuo ji reiškiasi, yra menas. Tokia politika pasiduoda populizmui, kurio pagrindas yra žaidimas emocijomis, tam tikras viešas visuotinis spektaklis. Viešųjų ryšių specialistai konstruoja politikų portretus, rinkėjais manipuliuojama skelbiant vizijas, sujaudinant jautriausius ir neapsisprendusius.

Praktika, anksčiau suprasta kaip patirties, lojalumo ir įgūdžių reikalaujantis politikos suvokimo modusas, nebežavi. Politika tapo karjera ne politiniu, bet viešojo administravimo požiūriu. Sprendimai postpolitikos amžiuje priimami mechaniškai.

Politikos uždanga nusileidžia. Po didžiosios – Nietzschės požiūriu – XX a. politikos įžengiama į nykų ir netikrą postpolitikos – administravimo, emocijų ir biurokratijos – amžių. Individualizmas lėmė, kad kiekvienas domisi tik savo reikalais, o viešieji sprendimai perkeliami tai išmanantiems, su tuo dirbantiems, politikais save vadinantiems biurokratams. Politika jaudina tik kaip žaidimas vaizdiniais, ji tampa alternatyviu pasauliu, kuris neturi jokio jį suvokti ir pajusti leidžiančio pagrindo. Politika tampa meno disciplina, joje nebedalyvaujama, bet ja džiaugiamasi kaip meno kūriniu.

Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002


 
Komentarai

 
4. Jo (VaidasVDS)
(2014-06-19 23:32:57)
(78.62.86.42) Parašė:

Apokalipsės nebus. Mes dar tik 3-čiame vystymosi etape. Iš Apreiškimo: "mirtingosios rasės vidutiniame laiko ir erdvės pasaulyje sėkmingai pereis per tokias septynias vystymosi epochas: 1. Mitybos epocha. Ikižmogiškieji tvariniai ir primityviojo žmogaus aušros rasės iš esmės rūpinasi maisto problemomis. Šitos besivystančios būtybės tas valandas, kada nemiega, praleidžia arba ieškodamos maisto, arba kovodamos, puldamos arba gindamosi. Šitų vėlesniųjų civilizacijų ankstyvųjų protėvių prote maisto paieška užima svarbiausią vietą. 2. Saugumo amžius. Vos tik primityviam medžiotojui lieka laiko nuo maisto ieškojimo, tuomet jis laisvalaikį skiria tam, kad padidintų savo saugumą. Vis daugiau ir daugiau dėmesio yra skiriama karo metodui. Gyvenamosios buveinės yra sustiprinamos, o klanus suvienija bendra baimė ir neapykantos kurstymas svetimoms grupėms. Savisaugos siekimas visada eina po savęs aprūpinimo. 3. Materialaus komforto era. Po to, kada maisto problemos iš dalies buvo išspręstos ir tam tikras saugumo laipsnis pasiektas, tada papildomas poilsis yra panaudojamas asmeninio patogumo vystymui. Patogumas varžosi su būtinybe, kad užimtų žmogiškosios veiklos arenos centrą. Tokį amžių tikrai per dažnai apibūdina tironija, nepakantumas, apsirijimas, ir girtuokliavimas. Silpnesnieji rasių elementai yra linkę į įprastų ribų peržengimą ir brutalumą. Palaipsniui šituos malonumų siekiančius silpnuosius nugali besivystančios civilizacijos stipresni ir tiesą mylintys elementai. 4. Žinių ir išminties ieškojimas. Maistas, saugumas, malonumas, ir laisvalaikis suteikia pagrindą kultūros vystymui ir žinių skleidimui. Pastangos pasinaudoti žiniomis pagimdo išmintį, o kada kultūra būna išmokusi, kaip iš patyrimo gauti naudos ir tapti geresne, tada iš tikrųjų civilizacija yra atėjusi. Maistas, saugumas, ir materialus komfortas vis dar valdo visuomenę, bet didelė dalis žvelgiančių į priekį individų yra išalkę žinių ir trokšta išminties. Kiekvienam vaikui yra suteikiama galimybė mokytis veikiant praktiškai; šitų amžių slaptažodžis yra švietimas. 5. Filosofijos ir brolystės epocha. Kada mirtingieji išmoksta galvoti ir pradeda naudotis patyrimu, tada jie tampa filosofiški – jie ima samprotauti patys su savimi ir naudotis išmanančiu nuovokumu. Šito amžiaus visuomenė tampa etine, ir tokios eros mirtingieji tikrai tampa moraliomis būtybėmis. Tokiame į priekį žengiančiame pasaulyje išmintingos moralios būtybės sugeba sukurti žmogiškąją brolystę. Etiškos ir moralios būtybės sugeba išmokti, kaip gyventi pagal auksinę taisyklę. 6. Dvasinio siekimo amžius. Kada besivystantys mirtingieji yra perėję per fizinio, intelektualaus, ir visuomeninio vystymosi etapus, tada anksčiau ar vėliau jie pasiekia tuos asmeninės įžvalgos lygius, kurie juos verčia ieškoti dvasinių pasitenkinimų ir kosminio supratimo. Religija užbaigia kilimą iš baimės ir prietarų emocinių sferų į kosminės išminties ir asmeninio dvasinio patyrimo aukštuosius lygius. Švietimas trokšta prasmių pasiekimo, o kultūra apima kosminius ryšius ir tikrąsias vertybes. Tokie besivystantys mirtingieji yra nuoširdžiai kultūringi, tikrai išsilavinę, ir nuostabiai pažįstantys Dievą. 7. Šviesos ir gyvenimo era. Tai fizinės saugos, intelektualaus išplėtimo, visuomeninės kultūros, ir dvasinio pasiekimo vienas po kito einančių amžių sužydėjimas. Šitie žmogiškieji pasiekimai dabar yra sumaišyti, susieti, ir koordinuoti kosminėje vienybėje ir nesavanaudiškoje tarnystėje. Ribinės prigimties ir materialių gabumų sferoje nėra apribojimų, kuriuos evoliucinio pasiekimo galimybėms nustatytų besivystančios kartos, kurios viena po kitos gyvena šituose laiko ir erdvės dangiškuose ir nusistovėjusiuose pasauliuose."



3. Letas Palmaitis: Atsiprašymas
(2014-06-19 23:25:27)
(78.62.221.179) Parašė:

Knieža.



2. Letas Palmaitis
(2014-06-19 23:13:03)
(78.62.221.179) Parašė:

Nepažįstančiam ne tik abraominio tikėjimo, bet ir amžinų jo kultūrinių simbolių, neįmanoma įžvelgti dabartyje apokaliptinių bruožų, kada visų kovų centrai susiskirsto tik priešinguose D-vo ir satanizmo poliuose, o todėl klasikinis (ir ne toks jau senas) parlamentarizmas su "partijomis" visai išsisemia. Totalitarizmas darosi globalizuotas, o tai pranašavo Orvelas 1949 m. dar iki "postmoderno" (kurį ponas Skirmantas Knezą turbūt ir turi galvoje). Ir koks čia dar Rusijos "carizmas ir komunizmas" - ten visada buvo tik azijinis feodalizmas su "azijiniu gamybos būdu", tik germanų Gotorpų peterburgiškos metropolijos valdžia neilgam suteikė savo vidinei kolonijai išorinių vakarietiškų administravimo bruožų. Tas ponas Knieza, matyt, nėra patyręs ruskijos savo kailiu ir sprendžia apie ją panašiai kaip jos niekad nemačiusieji vakariečiai. Štai kur amžinas ruskijos "veidas": kavkazcenter.com/russ/content/2014/06/18/105203.shtml



1. Paprastas
(2014-06-19 11:23:28)
(88.118.179.138) Parašė:

Keistas tas politikos individualizavimas. Kažkoks politinės religijos samprotavimas. Net iki Prancūzijos revoliucijos nužygiuota - tam, kad pateisinti šitą politinę religiją. Tačiau ne tik Rusijos „imperija pasikeitė dar kartą. Iš carizmo mutavusi į komunistinę valstybę, dabar Rusija pasikeitė dar kartą.“ , jog „mutavusi“ ir Lietuva, bei ir kitos valstybės(Vokietija, Austrija, Vengrija, Lenkija ir t.t.) Taigi reikia vardinti ne Prancūzijos revoliuciją, o Rusijos revoliuciją. Noriu atkreipti autoriaus dėmesį į komunistinės valstybės nebuvimą(visame pasaulyje). Taigi nuo Rusijos revoliucijos(1917 m.) prasidėjo visa eilė revoliucijų kituose valstybėse(Vokietijoje – 1918 m. ir t.t.). Rusijos revoliucija yra unikali, susideda iš dviejų : vasario mėn. ir lapkričio mėn. , pirma karta istorijoje,buvo pasikėsinta peršokti iš feodalizmo į socializmą. Tačiau tai nepavyko, nors ir laikinai bet bolševikams teko grįžti į kapitalizmą(NEPas). O socializmą taip ir nepastatė(nors dėl propagandos tvirtino – „YRA“). Politika yra valstybės reikalai, taigi juokingai atrodo: „Ne politika grindžia ekonomiką, teisę ar administravimą, bet pastarieji sukuria politikos vaizdą.“, kaip ir „menas sukurti revoliucijos religiją“. Praktika rodo, kad revoliucijos bei perversmus organizuoja tie, kurių dauguma nepakliūna į valdžią(laiko save nuskriaustais). Ir tai ne religija, o kraujo sutepta realybė. O tamstos „ Praktika,(...) įgūdžių reikalaujantis politikos suvokimo modusas, nebežavi. Individualizmas lėmė, kad kiekvienas domisi tik savo reikalais, o viešieji sprendimai perkeliami tai išmanantiems, su tuo dirbantiems, politikais save vadinantiems biurokratams.“, yra išvedžiojimai. Kaip įvyksta revoliucija, prasideda „valdžios“ dalinimo laikotarpis, per kurį „Individualizmas“ išstumia piliečius iš politikos(valstybės reikalu) ir pradeda krauti jiems rūpesčius (kad paskandinti „savo reikaluose“): mokesčius, nedarbą, skurdą, banditizmą ir t.t. Viskas tai realizuojama per reformos. Seksas, prostitucija, narkotikai, smurtas, nužudymai – viskas yra valstybės politika(liberalizmas). Tačiau ankščiau ar vėliau tam gali ateiti galas(kaip Ukrainoje perversmas), arba kaip Lietuvoje – referendumas, kuo valdžia ir bijo. Yra dar trečias kelis įtraukti valstybę į karą, net į pilietinį....



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras