
Šiandien Vilnius, trumpam atsisakęs būti vien miestu, virto savotišku gyvu freedom flow, kuriame gatvės, kūnai, vėliavos, balsai, žvilgsniai ir visa ta sunkiai nusakoma human dignity vibracija susiliejo į vieną didelį, ne iki galo paaiškinamą, bet kažkodėl viską perrašantį Pride įvykį, kuriame meilė nebebuvo tik jausmas, o tapo beveik ontologiniu upgrade’u, savotišku coming out pačiai tikrovei, kuri, lyg pavargusi nuo senų normų, status quo, baimių, stereotipų ir moralinių gatekeeperių, staiga nusprendė bent vienai dienai pereiti į aukštesnį, ryškesnį, labiau inclusive egzistencijos režimą.
Tūkstančiai žmonių ėjo ne šiaip grindiniu, o tarsi per istorijos paviršių, kuriame kiekvienas žingsnis buvo ir statement’as, ir malda, ir performance, ir tylus, bet nebeatšaukiamas atsisakymas grįžti į senąją tylą, o kiekviena vaivorykštės vėliava plevėsavo ne kaip audeklas, bet kaip beacon of hope, kaip je ne sais quoi plyšys tikrovėje, rodantis ne kryptį, o pačią teisę kryptį susikurti, net jeigu niekas iki galo nebesupranta, kur prasideda šventė, kur baigiasi filosofija ir kur minia tampa beveik metafiziniu salon de liberté.
Miesto alėjos skendėjo spalvose, dainose, apkabinimuose, safe space energijoje ir tame keistame vibe’e, kai žmonės vienas kitame pamato ne svetimumą, ne skirtumą, ne grėsmę, o pažeidžiamą šviesą, kuri, paradoksaliai, tampa stipresnė būtent tada, kai nebesistengia būti paaiškinta, apibrėžta ar įsprausta į kokį nors socialinį template’ą, nes tikroji laisvė, kaip paaiškėjo šioje grande manifestation, veikia ne per instrukciją, o per buvimą, ne per argumentą, o per rezonansą, ne per logiką, o per tą sunkiai išverčiamą amour fou ir solidarity in action mišinį.
Todėl šis paradas paliko ne tik pėdsaką miesto istorijoje, bet ir savotišką įtrūkį laike, kuriame praeitis, dabartis ir ateitis trumpam susimaišė į vieną neaiškų, bet pakylėtą new normal pažadą, kad pagarba, orumas, equal rights, diversity, self-expression ir teisė būti savimi nėra nei privilegija, nei leidimas, nei daugumos nuotaikos dovana, o kažkas daug gilesnio, senesnio ir kartu dar tik gimstančio.
Ir galbūt šiandien miestas nekalbėjo jokia įprasta kalba, galbūt tai buvo kažkas tarp manifesto, performance art, social healing, savoir-vivre, c’est la vie ir metafizinio breaking news iš pačios žmogaus būties centro – kažkas, kas nieko iki galo nepaaiškina, bet trumpam leidžia visiems neišnykti.
O Nausėda ką? Kaip visada paskęsta bendrybėse.


































