Politinės sistemos kolapsas

Nenustebino. Netikėtai žiniasklaidoje paviešinti Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės laiškai buvusiam Liberalų sąjūdžio lyderiui Eligijui Masiuliui tikrai nenustebino.

Gal kiek keistokai atrodo, jog parlamentas ruošiasi gilintis į jų turinį, kuriame praktiškai sunku būtų atrasti ką nors nauja, kas vienaip ar kitaip nebūtų žinoma tamsiuose politikos verpetuose.

Tokio „susirašinėjimo“ pobūdis dar kartą patvirtino, kad šalies vadovė yra ištikima savo seniai praktikuojamam „valdymo“ stiliui, kuris tik imituoja demokratinį procesą, nuolat spraudžiamą į Prokrusto lovą.

Kas realiai pasikeitė po to, kai ne tik politikams, bet ir visuomenei tapo prieinama dar viena tariama paslaptis apie įvairius prezidentės „nurodymus“, „linkėjimus“, „perspėjimus“, galimai turėjusius ne vieną adresatą ir plaukusius ne tik į išskirtinai lojalių Seimo narių bei politikų pašto dėžutes, bet tikriausiai taip pat vertusius „prakaituoti“ teisėsaugos ar teisėtvarkos institucijų pareigūnus?

Neatmesčiau tokios galimybės, jog išradinga manipuliacija „kietos rankos“ įvaizdžiu žiniasklaidos priemonėse atitiko ne mažos dalies socialinės tikrovės išvargintų žmonių lūkesčius.

Tapo akivaizdu, ką ir taip buvo galima pamatyti pažvelgus atidžiau - ne visiems politiniams lyderiams buvo leidžiama išrikiuoti savo pulkus kaip prezidentės kariauną, o tik tiems favoritams, kurie labiausiai buvo ištikimi prezidentinės valios vykdytojai - uolūs liberalizmo fronto kovotojai.

Politikų abejones kėlusi intervencija iš Daukanto aikštės rūmų į nacionalinės politinės sistemos pagrindus prasidėjo ne šiandien ir ne vakar.

Lietuvoje persekioti ir puldinėti tuos, kurie nepritaria prezidentės ir jos šalininkų politinei laikysenai, jau tapo norma, o valstybės institucijos yra paverstos jas kontroliuojančios prezidentūros galios politiniais ginklais.

Tiesą sakant, sunku patikėti, jog šioje išnykusių pašto dėžučių istorijoje galima ką nors objektyviai išsiaiškinti valstybės labui.

Pirmiausia prisiminkime tos pačios prezidentės patarėjos Daivos Ulbinaitės bylą, sukėlusią didžiulį rezonansą tarp politikų ir kuo ilgainiui viskas pasibaigė, kai „dvaro“ krizės suvaldymui buvo mobilizuotos visos teisėsaugos pajėgos, pradedant Generaline prokuratūra, Specialiųjų tyrimų tarnyba, baigiant teismais.

Tikriausiai dar visiškai nenugrimzdo užmarštyje brutalūs teisėsaugos veiksmai prieš Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarus, kurie buvo priversti minti teismų slenksčius dėl kažkokių nereikšmingų dalykų, matyt, sudirginusių „niekada neklystančią“ Daukanto rūmų šeimininkę.

Šio skandalo atveju, yra viena nauja aplinkybė - nenumaldomai artėja nauji Respublikos prezidento rinkimai, kurių baigtis, manau itin jaudina dabartinį isteblišmentą - verslo, žiniasklaidos ir politikos elitą, kuris nieku gyvu negalėtų leisti suklysti antrą kartą, kaip tai buvo atsitikę 2003 metais.

Todėl pirmiausia reiktų atkreipti dėmesį į visus šios istorijos kontekste veikiančiuosius asmenis ir atlikėjus, kad imtų skleistis laiškų skandalo kontūrai visa apimtimi.

Pastaraisiais metais Lietuvoje nuolat vyksta kryptingos teisėsaugos struktūrų operacijos kodiniu pavadinimu „kova prieš politinę korupciją“, kurios iš tikrųjų yra tapę tikslingomis politinių oponentų dorojimo priemonėmis, eliminuojant vieną ar kitą politinę partiją ar asmenį.

Slaptas telefoninių pokalbių pasiklausymas, sekimas, beveik neribotas operatyvinių veiksmų taikymas leido specialiosioms tarnyboms veikti plačiu mastu.

Reiktų pastebėti, jog vienokia ar kitokia forma Lietuvoje veikia net aštuonios institucijos, turinčios teisę vykdyti operatyvinę veiklą. Visų jų tikslas - gauti operatyvinę informaciją slapta sekant, naudojant į organizacijas įterptus agentus, vykdant elektroninę žvalgybą, kurios šiuolaikinės galimybės yra neribotos. Informacija gaunama viešai, užšifruotai ar slapta apžiūrint daiktus, dokumentus, patalpas, transporto priemones, namus, teritorijas ir asmenis.

Šiame kontekste kalbėti apie Respublikos prezidentės konstitucinės atsakomybės klausimą, kurį galėtų iškelti parlamentas ir išnagrinėti Konstitucinis Teismas, veikiau primena Sizifo pastangas.

Praėjusios Seimo kadencijos valdančiosios koalicijos politinė taryba turėjo visas galimybes ne vieną kartą adekvačiai sureaguoti į situacijas, kuomet siekiant politinio dominavimo buvo šantažuojami ne tik atskiri politikai, skelbiami tariami „juodieji viceministrų sąrašai“, buvo surengta ne viena viešų patyčių egzekucija kandidatams į ministrus, tačiau to nepadarė.

Dvejopi standartai, intrigos, protekcijos, neskaidrūs sandoriai yra tapę mūsų kasdienio politinio gyvenimo norma, o troškimas „įtikti poniai“ tapo tarpinstitucinio bendradarbiavimo tikslu.

Respublikos prezidentės laiškų pobūdis tik dar labiau atvėrė visiškai sunykusią politinę kultūrą ir išryškino skurdų politikos kuluarų paveikslą.

Nemanau, kad turėtų stebinti prezidentės naudojama leksika. Priešingai, skandalo fone galime įsitikinti, kiek daug yra tokios „politinės veiklos“ šalininkų ir prezidentės munduro gynėjų ne tik tarp politikų, bet ir vadinamų konstitucinės teisės ekspertų, politologų, apžvalgininkų ir žurnalistų ratuose, kurie be išlygų išpažįsta ir pateisina tokį politinio veikimo stilių.

Tuo tarpu dalis visuomenės jau seniai indiferentiškai priima karingą šalies vadovę, kuri leidžia sau neatsakinėti į nepatogius klausimus, slepia savo praeitį ir diegia moksleiviams požiūrį, kaip turi virpėti ministrai Daukanto rūmų menėse, kaip tam tikrą neišvengiamybę - likimo „dovaną“. Despotiška laikysena nieko nestebina, o patys kinkų virpintojai kažkaip turi praryti karčią piliulę, jeigu nori gauti prezidentės „palaiminimą“.

Akivaizdu, jog šalies vadovė šiandien nesuvokia ir nė neketina bandyti suvokti savo politinės kultūros ir atsakomybės ribų bei valdžių padalijimo principo.

Esu tikras, jog dėl to Lietuvos politinę sistemą yra ištikęs kolapsas.

Šiandien nieko nereiškia, jog konservatoriai yra tapę aklais prezidentės gynėjais. Iš esmės jie gina ne Dalią Grybauskaitę. Jie baiminasi, kad bus demaskuotos visos manipuliacijos, apkaltos, susijusios su jų patriarcho elgsena, diktavusia intrigų foną beveik per visą nepriklausomybės laikotarpį.

Šantažas yra nuolatinis tokio elgesio palydovas. Ne vienas vadinamo politinio elito atstovas tą patyręs, matyt, turėjo mušti pavojaus varpais. Tačiau tylėjo. Tylėjo daugelis, matydami, kaip vienas po kito politiškai sudorojami bent kiek pabandę pasipriešinti.

Kiek Lietuva prarado dėl visų šitų intrigų. Kiek žmonių tiesiog neatsigręždami spruko iš Lietuvos, nematydami galimybių čia žmoniškai gyventi.

Panašu, jog ir šio skandalo kontekste gali būti supriešinta visuomenė iki tokio laipsnio, jog laisvi demokratiniai rinkimai taptų praktiškai neįmanomi.

Demokratijos likvidavimo ženklai Lietuvoje visiškai atitinka globalizmo ideologijos įsigalėjimo kriterijus: demokratinių žaidimo taisyklių atmetimas (ar netinkamas jų laikymasis); politinių oponentų teisėtumo neigimas, prievartos toleravimas ir skatinimas, pasiryžimas apriboti tiek oponentų pilietines teises, tiek masinio informavimo priemonių laisvę.

Matome prezidentės paveikslo, tarsi „Doriano Grėjaus portreto“ siaubingas grimasas. Portretas ne tik suteikė jo herojui „nenykstančią jaunystę, bet ir atitvėrė jį nuo jautrumo ir sąžinės“.