Požiūris: Lietuvos politinės sistemos Achilo kulnas

Neseniai įvykusiame Darbo partijos suvažiavime buvo nuspręsta, kad šios partijos remiamas kandidatas artimiausiuose prezidento rinkimuose bus Artūras Paulauskas. Nepaisant to, kad visiems žinoma, jog A. Paulauskas šių rinkimų laimėti negali, nes rinkėjų antrą kartą šūkiu Nusipelnėme gyventi geriau suvilioti niekaip nebepavyks. Į akis krinta ir tai, kad V. Uspaskich, užuot parėmęs numatomą skelbti bendrą valdančiosios koalicijos kandidatą, iškėlė A. Paulauską nepaprastai skubotai ir pirmas.

Panašu, kad V. Uspaskicho nurodymu A. Paulauskui artėjančiuose rinkimuose teks atlikti tokį pat vaidmenį kaip V. Tomaševskiui 2009 m. rinkimuose – ginti rinkėjus prie urnų ir didinti jų aktyvumą tam, kad D. Grybauskaitė galėtų laimėti jau pirmajame ture ir kad kartais niekas negalėtų užduoti nepatogių klausimų apie jos veiklą sovietmečiu ir „baltas dėmes“ gyvenimo aprašyme. Dėl šios nepaprastai triukšmingos kampanijos Lenkų rinkimų akcijos kandidatas pirmą kartą peržengė 5 proc. slenkstį ir tai turėjo nemenkos įtakos padidinant bendrąjį šalies rinkėjų aktyvumą – buvo pasiektas Įstatymo reikalaujamas daugiau kaip 50 proc. slenkstis. Dėl to D. Grybauskaitė galėjo laimėti rinkimus jau pirmuoju bandymu. Tačiau atlygis už puikiai įvykdytą užduotį šiandien brangiai kainuoja mums visiems.

A. Paulauskas, kaip analogiškam vaidmeniui parinktas „konkurentas“, yra tinkamiausias. Būtent toks ir reikalingas – politiškai nulis, tačiau padedant Darbo partijos struktūroms ir veikiant apmokėtai propagandai jis galės atginti rinkėjus prie urnų. Nuo to, kaip bus imtasi šios užduoties ir kaip ji bus įvykdyta, galimai priklausys V. Uspaskicho ir jo kolegų, nuteistų už kriminalinius nusikaltimus ir laukiančių bylos nagrinėjimo Aukščiausiajame teisme, likimas.

Iš žiniasklaidos pranešimų matyti, kad tokio vaidmens neva ketina imtis ir liberalai, ir vadinamieji paksininkai, taip pat pokomunistų veikėjas Zigmantas Balčytis. O konservatoriai, nelaukdami D. Grybauskaitės sprendimo, jau dabar deklaruoja apie visokeriopą paramą jai.

Kaip matome, visi čia paminėti dalyviai turi savo vaidmenį tame pačiame, deja, tragiškame spektaklyje vaidmenis. Ir visai nesvarbu, už ką balsuos rinkėjai – už paulauskus, masiulius, tomaševskius, paksininkus ar panašius į juos ropes – ateiti prie balsavimo urnų bus tolygu atiduoti balsą už D. Grybauskaitę ir išlaikyti nepakeistą sistemą, kuri naikina ir demoralizuoja valstybę. Tokius kandidatus bekeliantys tvirtina: reikia „parodyti partiją“ ir save. Deja, deja – Lietuvos ir jos piliečių likimas jiems tėra trečios eilės dalykas.

***

Šiuo metu labiausiai tikėtini kandidatai – D. Grybauskaitė ir A. Paulauskas, t.y. asmenys, kurių mentalitetas visiškai sovietinis: imti, turėti, valdyti, bauginti, slėpti, apsimesti, apgaudinėti, skleisti mulkinti skirtą pusiau tiesą, galvoti tiktai apie save. Darosi tiesiog baisu - kada juos galės pakeisti žmonės, norintys dalytis bei duoti ir pasiaukojamai, sąžiningai tarnauti valstybės ir piliečių interesams, o ne organizuotoms grupėms, ne nusikaltėliams, laukiantiems nuosprendžio, ne sovietinei ir naujajai nomenklatūrai.

Ir kada jie – D. Grybauskaitė ir A. Paulauskas – pagaliau supras, kad jų valdžios laikas negrįžtamai praėjo ir kad jie nebeturi jokios moralinės teisės siekti valstybės vadovo pareigų, kad jau nebegali duoti nieko teigiamo šalies gyvenimui, tik kompromituoja Lietuvą ir jos piliečius? Nes kaip kitaip mus gali vertinti pasaulis, potencialūs investuotojai, kultūros ir politikos žmonės, jeigu esame vienintelė Europos šalis, kurioje valstybės vadovo posto siekia asmuo be profesijos (sovietinė politinė ekonomika, kaip sudedamoji marksizmo-leninizmo dalis, yra pseudomokslas), Maskvoje išugdyta marksizmo-leninizmo ideologė ir buvęs sovietinis prokuroras bei KGB aktyvistas? XXI šimtmetyje, praėjus ketvirčiui amžiaus po Nepriklausomybės paskelbimo, valstybėje, pirmininkaujančioje Europos Sąjungos Tarybai?!

Tad galime numatyti, kad jeigu kuris nors iš jų taps valstybės galva, Lietuvą per ateinančius penkerius metus paliks dar pusė milijono darbingų piliečių, vyks tolesnė šalies izoliacija, toliau bus plėtojama antikonstitucinė privilegijų sovietinei ir naujajai nomenklatūrai sistema, dar labiau pagilės socialinis ir visuomeninis susiskaidymas, o silpniausios visuomenės dalies, įskaitant daugiavaikes motinas, išlaikoma partokratija užgniauš bet kokį vos pasirodžiusį sveiką permainų proveržį. Esant tokiai situacijai nepriklausomo valstybingumo idėja sunyks mūsų akyse.

Gali pasitvirtinti net niūriausios prognozės, kad būdami NATO ir ES sudėtyje tapsime oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valstybe, kurioje etika ir moralė – ne šio pasaulio dimensijos. O jeigu nebegalioja etika ir moralė, be abejonės, nustoja galioti ir teisės normos, paremtos bendražmogiškomis moralės normomis, su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.

Sunerimę dėl galimybės šitaip plėtotis įvykiams šių metų balandžio 4 d. keli šimtai šalies piliečių atviru laišku kreipėsi į D. Grybauskaitę prašydami jos nekandidatuoti rinkimuose ir neužtikrinti posovietinio režimo tęstinumo. Deja, piliečių prašymas liko be atsakymo – kaip visada...

***

Viena iš pagrindinių problemų, kuri turi tragiškų pasekmių dabartiniam Lietuvos ir jos piliečių likimui, buvo ta, kad valdantieji nusprendė nevykdyti liustracijos ir desovietizacijos, nors, tiesą sakant, tai ir šiandien dar ne per vėlu. Be to, juk niekas nedraudžia D. Grybauskaitei ir A Paulauskui pagal sąžinę ir savo vidinės kultūros lygį padaryti tai dabar: vardan šalies gerovės savo valia pasitraukti iš politikos panašiu būdu, kaip anuomet  pasielgė daug asmenų, ir taip suteikti galimybę pakeisti priplėkusią ir nenuoširdžią posovietinę atmosferą, dėl kurios šiandien daugiausia palieka šalį tūkstančiai jaunų ir aktyvių piliečių.

Pats laikas, kad oficialiosios šalies institucijos, o ne pati D. Grybauskaitė informuotų piliečius apie tai, ar ji bendradarbiavo su KGB, ir atsakytų į kitus visuomenę jaudinančius klausimus, į kuriuos neatsako D. Grybauskaitė. Taip pagaliau būtų užbaigtos valstybę kompromituojančios ir žeminančios prezidentūros iš anksto inspiruotos įvairios propagandinės akcijos, kaip kad paskutinė, susijusi su tariamai laukiamomis publikacijomis Rusijos spaudoje.

***

Pasiduodantys propagandai ar iš principo remiantys D. Grybauskaitę tvirtina, kad ji esą saugo Lietuvą nuo tomaševskių, uspaskichų ir pan., nors, mano nuomone, yra visiškai atvirkščiai – tai įrodo kad ir anksčiau aptartas A. Paulausko suaktyvėjimas turint vieną tikslą – padėti D.Grybauskaitei laimėti rinkimus.

Jau kitą dieną po 2009 m. prezidento rinkimų tokių buvusiųjų akyse buvo matyti džiaugsmas, tą liudijo ir jų žodžiai, ir nieko nepaisantis elgesys: pagaliau ir vėl viskas grįžo „prie normos“, pagaliau valdžioje vėl „iš tiesų sava“ ir vėl galima daryti ką panorėjus.

Neilgai trukus po tų rinkimų prie Vilniaus esančiuose Mickūnuose vyko gyventojų bendruomenės pirmininko – vietinio „prezidento“ – rinkimai. Teisės vadovauti bendruomenei, tiksliau – valdyti Mickūnų žmones, siekė vos du kandidatai – buvęs tenykščio F. Dzeržinskio kolūkio pirmininkas ir buvęs to kolūkio partijos komiteto sekretorius. Formaliai šių pareigų galėjo siekti ir kiti asmenys. Tačiau kad kas nors tik būtų pabandęs!

Šiandien mickūniškieji pavyzdžiai ir atmosfera, kaip matyti, įsivyravo jau visoje šalyje. Ir itin neramu dėl to, kad tai vyksta remiant tiems, kurie anuomet skelbė apie pilietinės-teisinės valstybės kūrimą, bet kokių privilegijų panaikinimą, komunistinių ideologų nušalinimą nuo valdžios ir pan. Toks aiškus politikų, save vadinančių dešiniaisiais, ėjimas atgalios turėtų būti bent jau paaiškintas visuomenei, jeigu jie dar nors kiek gerbia savo bendrapiliečius. Viena aišku: D. Grybauskaitė, A. Paulauskas ir V. Tomaševskis už savo dabartinę padėtį turi būti dėkingi tiktai konservatoriams – nėra jokio pagrindo tuo abejoti.

***

Publikacijos spaudoje ir informaciniuose portaluose, vieši žinomų asmenų pasisakymai ir privatūs paprastų piliečių pokalbiai liudija apie didėjantį nerimą dėl valstybės likimo ir ateities.

Vytautas V. Landsbergis, poetas, publicistas, režisierius ir rašytojas, kalba apie pasaulio pabaigą, „facebook“ diskusijų dalyviai nesirinkdami žodžių kalba apie lietuvių tautos genocidą, kiti užsimena apie kerštą lietuvių tautai už jaunystėje patirtą skriaudą, žurnalistai rašo apie didėjantį Konstitucijos pažeidimų skaičių, tyrimai rodo, kad beveik 60 proc. jaunų žmonių nori išvykti iš šalies...

Tačiau didžiausią įspūdį padarė tylus, bemaž pakuždom vykęs dviejų ponių pokalbis viešajame transporte. Jo metu buvo minimos pavardės – ir mūsų pirmiau paminėtos, ir kitos ne mažiau žinomos, o užbaigta giliu atodūsiu, kryžiaus ženklu ir žodžiais: Dieve, saugok Lietuvą.

Žiūrint į jų žilus plaukus ir sulinkusius pečius atrodė, kad taip jos būtų galėjusios kalbėti prieš daugelį metų žiūrėdamos į tolstančius gimtinės vaizdus, su sargyba vežamos gyvuliniame vagone į Rytus, arba kirsdamos „žaliąją sieną“ pakeliui į Vakarus, bėgdamos nuo stiprėjančios sovietų okupacijos...

Tad visai nekeista, kad dabartiniai įvykiai galėjo atverti surandėjusias jų atminties žaizdas, kai XXI šimtmetyje, praėjus ketvirčiui amžiaus po Nepriklausomybės paskelbimo, sisteminės partijos piliečiams „maloniai leidžia rinktis“ tarp Maskvoje išugdytos sovietinio okupacinio režimo ideologės ir buvusio sovietinio prokuroro bei KGB aktyvisto.

Kai piliečiai turi rinktis iš sovietinio režimo ideologės ir buvusio KGB aktyvisto bei panašių į juos, ar tokioje situacijoje nedalyvavimas rinkimuose galėtų būti pilietinės brandos ir pasipriešinimo valstybės savinimuisi ženklas? Piliečiai turi tam teisę, jeigu, priešingai nei Vitas Vasiliauskas, dar mano, kad etika ir moralė – šio pasaulio dimensijos.

***

D. Grybauskaitės atvejis dar kartą įrodo, kad prezidento institucija yra mūsų šalies politinės sistemos Achilo kulnas. Estai ir latviai, prisimindami tarpukario patirtį, padarė išvadas ir sukūrė tokias savo šalių konstitucijas, kad vienas asmuo negalėtų manipuliuoti visa valstybe, juo labiau posovietiniu laikotarpiu, kai nuo kaimyninės valstybės priklausančių asmenų yra kur kas daugiau.

Pagaliau Estija ir Latvija pritaikė patirtį, patikrintą absoliučios daugumos Europos valstybių, tarp jų ir labiausiai išsivysčiusių, stabilių ir demokratinių šalių, kaip antai: Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos, kuriose prezidentai atlieka tiktai reprezentacines funkcijas. Skandinavijos ir Beniliukso šalyse, Anglijoje ir Ispanijoje nominalaus reprezentavimo funkcijas atlieka ir karališkųjų šeimų nariai. Didžiules galias turintis prezidentas išliko tiktai Prancūzijoje, kuri taip pat pamažu silpnėja, ir keliose pokomunistinėse šalyse, tarp jų – Lietuvoje ir Lenkijoje. Iš pokomunistinių ES šalių daugiausiai teisių turi mūsų šalies prezidentas, o valstybės padėtis tampa vis keblesnė.

Mūsų šalyje, deja, Konstitucija buvo rengiama mąstant apie konkretų asmenį ir artimiausius rinkimus, todėl nepavyko apsaugoti valstybės nuo blogiausio valdžios vykdymo scenarijaus. Suteikiant didžiules teises ir pavedant reprezentuoti valstybę vienam niekieno nekontroliuojamam asmeniui, o dabar – dar ir mokslus išėjusiam sovietinėje Rusijoje, tokiomis sąlygomis, kai šalyje neįgyvendinta nei liustracija, nei desovietizacija, valstybei ir piliečiams tenka rimtas išbandymas ir jaučiamas realus pavojus. Šiandien iš tiesų nežinome, kas mus valdo, kai prezidentė, kuri turi būti Konstitucijos garantas, remia antikonstitucines privilegijų sovietinei ir naujajai nomenklatūrai sistemas, kai valstybės vadovė, pamindama Įstatymą, neatsako į piliečių laiškus ir klausimus, kai be jokių komentarų laisvai keičia savo gyvenimo aprašymą, kai turėdama savo kompetencijai priskirtą visą teisėsaugos institucijų sistemą tvirtina, kad valstybę valdo nusikaltėliai ir oligarchai, tačiau nieko apčiuopiamo nedaro.

Garliavos įvykiai, siūlymas pakeisti partijų finansavimą ir remti jas piliečių lėšomis, taip užkertant kelią rastis reikšmingesnei opozicijai, ir paskutiniai žurnalistų suėmimai liudija, kad dabartinė valdžios sistema netarnauja demokratijai, nepadeda stiprinti valstybingumo, todėl skubiai reikalauja taisomųjų veiksmų.

***

Prieš kelias dienas Vilniuje įvyko vienas didžiausių renginių Europoje. Mokslinių tyrimų ir inovacijų konferencijoje „Informacinės ir ryšių technologijos“, surengtoje tuo metu, kai mūsų šalis pirmininkauja Europos Sąjungos Tarybai, dalyvavo apie 3 tūkst. šio dalyko žinovų, tarp jų – patys žymiausi iš Europos ir kitų žemynų. Prezidentė D. Grybauskaitė atidarė konferenciją tradiciniu savo stiliumi kalbėdama apie viską ir apie nieką, rūpindamasi veikiau savireklama.

Kitą dieną konferencijos dalyviams žodį tarė Estijos prezidentas Tomas Hendrikas Ilvesas, kuris, nuodugniai, įtikinamai ir gerai išmanydamas dalyką, papasakojo apie naujausių informacinių technologijų diegimo srityje pasiektą pažangą ir planus savo šalyje. Stebėtojai teigia, kad konferencijos dalyviai išvyko iš Lietuvos susidarę labai gerą nuomonę apie Estiją. Pagaliau gerai ir tai, nes kol gyvuoja Estija ir Latvija, bus ir Lietuva.

D. Grybauskaitė turi labai daug teisių, jos valioje yra visos teisėsaugos, krašto apsaugos, užsienio reikalų institucijos, jos pačios visuomenė niekaip nekontroliuoja.

Estijos prezidento, kurį renka parlamentas (Riigikogu), kompetencija yra ribota, tačiau jis yra laisvas žmogus ir turi moralinę teisę vadovauti savo šaliai. Ir daro tai iš širdies, atsakingai ir atsidavęs, mąstydamas apie Estiją.

Ir tegu šis pavyzdys bus atsakymas tiems, kurie teigia apie poreikį didinti konstitucines mūsų šalies prezidento galias, nutylėdami jo atsakomybę visuomenei ir moralines savybes.

pogon.lt