Pražiopsotas... Antrasis pasaulinis karas (ir ne tik jis)

Artėjančio baisiausio iki šiol žmonijos istorijoje Antrojo pasaulinio karo pabaigos septyniasdešimtpenkmetis, kaip ir ankstesnės jo sukaktys, sukėlė ne vieną kariavusiųjų valstybių palikuonių pasikeitimą nuomonėmis, ypač apie pilkuosius to karo puslapius. Dar iki koronaviruso „Covid–19“ sunkiai pasaulyje valdomos puotos buvo sukryžiavę ietis net Lietuvos kaimynų – Rusijos ir Lenkijos – Aukščiausieji, nepalikę nuošaly net mūsų tautos Išrinktojo. Be to, viešoje erdvėje pasipylė straipsniai, daugiau ar mažiau atskleidžiantys rašančiųjų sugedimo laipsnį.

Tačiau ne visi pastarieji pareiškimai paskatino mane pamąstymams apie Antrąjį pasaulinį karą (ir ne tik jį) šios dienos Lietuvos politinio elito sąmonėje. Teko suklusti po to, kai vasario 23-osios, posocialistinėje Rusijoje paskelbtos Tėvynės gynėjo dienos, proga (TSRS laikais tai buvo Tarybinės armijos diena) mūsų politinio elito flagmanas – popierinis „Lietuvos rytas“, šįmet susitraukęs ir faktiškai praradęs dienraščio pozicijas, išspausdino nuolatinio šio laikraščio komentatoriaus, pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais buvusio Valstybės saugumo departamento direktoriumi Mečio Laurinkaus politologines pastabas „Be kaukės“. (Dabar, kai koronavirusas privertė mus visus dėvėti kaukes, vien šio rašinių ciklo pavadinimas sukelia dvejopą įspūdį.)

Taigi Mečio Laurinkaus politologinės pastabos „Be kaukės“. Jų autoriaus nuomone, Antrojo pasaulinio karo istorija po Tarybų Sąjungos žlugimo ir „vienintelės teisingos nuomonės“ revizijos taip susimaišė, kad tapo visišku chaosu „daugelio žmonių galvose apie to karo pradžią, eigą ir pabaigą“. Nors esą tų, „kurie savo akimis matė karą, jau beveik nebėra“, po jų esanti pokario karta, „saugodama sveikatą nuo staigaus stereotipų pasikeitimo“, dar, matyt, nekeis buvusių stereotipų. Deja, būsimųjų kartų mąstymo kelio, autoriaus tvirtinimu, „dabar niekas nepajėgus prognozuoti“. Kitaip sakant, netolimoje ateityje galime turėti visiškai naują Antrojo pasaulinio karo istoriją.

Nenuostabu. Ypač Lietuvoje, kur jau dabar stengiamasi pamiršti ar iškreiptai prisiminti šią pasaulio dramą, tuo pačiu sakralizuojant tik vienintelę baisybę – „karą po karo“. Net Mečys Laurinkus savo komentare, atrodytų, šiek tiek apgailestauja dėl lietuvių kovos su fašizmu nutylėjimo: „Gal esu pražiopsojęs, bet dabartiniais laikais parašytos Lietuvos pasipriešinimo fašizmui istorijos nesu užtikęs“.

Toliau autorius cituoja: „Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ taip rašo apie 16–osios lietuviškosios divizijos nacionalinę sudėtį 1942 m.: „Lietuvių – 36,3 proc., rusų – 29,9, žydų – 29, kitų tautybių – 4,8 proc. 1944 m. jau 68,4 proc. jos karių buvo lietuviai“. Ir čia pat suabejoja, kaip jau įprasta Lietuvoje, tarybmečio tiesa: „Melas? Galbūt.“

Vėliau vis tiktai nugali žmogiškasis smalsumas: „Kad ir kaip buvo, vis tiktai įdomu, kokie mūsų tautiečių likimai bjauriausiame iš visų buvusių karų“.

Taip užbaigia tą savo komentarą „Lietuvos ryte“ Mečys Laurinkus, nejučiom apnuoginęs dar vieną Lietuvos politinio elito paslaptį – „pražiopsojimo“ filosofiją. „Pražiopsoma“ viskas, ko nenorima matyti ir girdėti.

Nesiruošiu čia, šiose pastabose, išvardinti atkurtos nepriklausomybės metais išleistų visų knygų Antrojo pasaulinio karo tematika. Vien tik šių eilučių autoriaus vadovauta leidybinė akcinė bendrovė „Mūsų gairės“ (leidyklos „Politika“ ir „Gairės“) kartu su Lietuvoje gyvenančių Antrojo pasaulinio karo antihitlerinės koalicijos dalyvių organizacijos respublikiniu komitetu yra parengusi ir atidavusi skaitytojų teismui daugiau kaip dešimt solidžių leidinių apie lietuvių dalyvavimą tame kare. Jų dalį „pražiopsotojams“ vis tiktai paminėsiu.

Lietuvių bei rusų kalbomis išleisti karo veteranų atsiminimai „Šešioliktoji lietuviškoji“ (su divizijos istorijos apybraiža); knyga „Atmintis“ – 16-osios lietuviškosios divizijos karių, žuvusių Antrajame pasauliniame kare bei vokiečių okupacijos metais (1941–1944) žuvusių tarybinių partizanų vardiniai sąrašai (su 16-osios lietuviškosios divizijos kovų kelio apžvalga). Lietuvių ir rusų kalbomis pasirodė mūsų parengta ir išleista 2009-ųjų metų tarptautinės konferencijos (beje, viešai prakeiktos lietuviškųjų politikos „vanagų“) medžiaga „Molotovo–Ribentropo paktas XX amžiaus geopolitinių procesų kontekste“; kartu su Rusijos ir Vokietijos ambasadomis trimis kalbomis išleistas Antrojo pasaulinio karo kareivių kapinių Lietuvoje albumas.

Tarp atskirų karo veteranų prisiminimų knygų galima būtų paminėti ypač informatyvius ir sąžiningai atvirus 16-osios lietuviškosios divizijos kovotojų Kosto Banevičiaus ir Juliaus Liongino Deksnio kūrinius „Karo apkasuose“ bei „Devyniasdešimt metų rikiuotėje“.

„Pražiopsotojams“ ypač norėčiau rekomenduoti bene rimčiausią mūsų leidyklos „Politika“ 2008–aisiais metais išleistą, viešojoje erdvėje beveik nutylėtą mokslininko Peisacho Freidheimo per 700 puslapių kapitalinę monografiją „Lietuva Antrajame pasauliniame kare 1939–1945: naujas požiūris į dramatišką istorijos tarpsnį“. Šios knygos atsiradimo aplinkybes ir vertingesnes jos išvadas norėtųsi pagarsinti kiek plačiau.

Peisachas Freidheimas savo „Žodyje skaitytojui“ apgailestauta, kad lietuvių istoriografijoje „šiandien turime dvi skirtingas istorijas, dvi diametraliai priešingas šio laikotarpio vertinimo koncepcijas, kiekviena iš kurių pretenduoja į vienintelę tiesą“ (p. 5). Ir čia pat paaiškina tų koncepcijų esmę: „Vis dėlto atidžiau pažvelgus į šias koncepcijas, rasime jose vieną bendrą bruožą – istorijos ideologizavimą, norą įterpti istoriją į tam tikras ideologines schemas. Vieni viską teisina kovos prieš komunizmą vardu, kiti, atvirkščiai, teisino viską, kas tarnavo socializmo reikalui. Tačiau ir vieni, ir kiti stengiasi tarnauti konjunktūrai“ (p. 7). Todėl čia pat mokslininkas pažada skaitytojui: „Aš pasistengsiu pasakyti tiesą, kokia karti ji vieniems ar kitiems atrodytų“ (p. 12).

Antrojo pasaulinio karo istorija Peisachui Freidheimui nebuvo vienintelė mokslinių tyrinėjimų sritis, tačiau ji buvo jautriausia, skausmingiausia, arčiausiai prisilietusi prie jo paties gyvenimo. Hitlerinei kariaunai įsiveržus į Lietuvą, aštuoniolikmetis Peisachas iš Ukmergės pasitraukia į Rytus, dalyvauja mūšiuose 16–osios lietuviškosios divizijos gretose, sužeidžiamas. Grįžęs po karo į Ukmergę, neberanda tėvų, brolių, čia paliktos ypač mylimos dvylikametės sesutės Esteros, kurie visi – net aštuoni artimiausi žmonės – kartu su kitais ukmergiškiais buvo sušaudyti Pivonijos miške.

Ilgus metus po karo dirbdamas Kauno respublikinės bibliotekos direktoriaus pavaduotoju, vėliau – direktoriumi, Freidheimas turėjo galimybę pastudijuoti ne tik bibliotekos specfondus, bet ir dalį TSRS uždaruose archyvuose saugomų dokumentų, į tarybinių organų rankas papuolusių vokiečių spectarnybų archyvų, gestapo tardymo protokolų, todėl sukaupė nemažai unikalios medžiagos apie Antrojo pasaulinio karo realybę. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje, Peisacho vaikams praradus turėtus darbus, kartu su jauniausia dukra 2002–aisiais išvyko gyventi į Izraelį ir ten parašė šią pakankamai realią karo istoriją. Ruošiant rankraštį spaudai, šių eilučių autoriui mokslininkas pasakojo, kad nemažai vertingų dokumentų jis rado ir Izraelio archyvuose, nes pastarieji jau tada buvo internete sujungti su vokiečių ir kitais vakariečių archyvais, todėl visada galėjo iš ten atsisiųsti dokumentų kopijų. Tai irgi pakėlė monografijos vertę.

Peisacho Freidheimo knygoje Antrojo pasaulinio karo istorija išdėstyta dešimtyje skyrių (vienuoliktasis paskirtas pamąstymams apie karo meto Lietuvą karui pasibaigus). Vien tik tų skyrių pavadinimai aiškiai nusako, o daugelis netgi tiksliai apibrėžia mokslininko analizės kryptį – į daugiausia diskusijų sukėlusius ir iki šiol tebekeliančius Antrojo pasaulinio karo puslapius. Prie keleto tame skyrių dešimtuke nagrinėtų ypač diskutuojamų karo laikotarpio pozicijų šiek tiek sustosime ir šiose pastabose.

1. Anglų, prancūzų ir TSRS 1939–ųjų metų derybos prieš hitlerinę Vokietiją žlugo dėl TSRS kaltės?

Peisachas Freidheimas, remdamasis daugiausia vakariečių derybininkų išslaptintais dokumentais, padaro priešingą išvadą: kai tų metų rugpjūčio 19–20 dienomis ant Josifo Stalino rašomojo stalo atgulė neginčijami liudijimai apie Anglijos slaptąsias derybas su Vokietija bei TSRS žvalgybos aptikta Britanijos vyriausybės instrukcija savo karinei misijai Maskvoje – neprisiimti jokių įsipareigojimų, o Lenkija oficialiai atsisakė praleisti per šalį tarybinę kariuomenę Vokietijos būsimai agresijai sustabdyti, derybos patyrė nesėkmę, nes, anot vokiečių istoriko M. Freido, „Vakarų valstybės norėjo išrasti apskritimo kvadratūrą – Tarybų Sąjunga turėjo kariauti su Vokietija būdama lyg stratosferoje“... (p. 75).

2. Po sužlugusių derybų su Anglija ir Prancūzija 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyta TSRS ir Vokietijos nepuolimo sutartis (Molotovo–Ribentropo paktas) paskatino Vokietiją kartu su TSRS užpulti Lenkiją ir pradėti Antrąjį pasaulinį karą?

Monografijoje dokumentuotai įrodoma, kad dar 1939 m. balandžio 3 d. Vokietijos vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas Vilhelmas Keitelis pasirašė direktyvą operacijai „Vais“ („Wei“) – Lenkijos užpuolimui organizuoti. Mat Hitleris, Vakarams pritariant, geruoju gavęs Čekoslovakiją, atplėšęs nuo Lietuvos Klaipėdą, negalėjo pakęsti kategoriško Lenkijos prieštaravimo perduoti Vokietijai Gdynę (Gdanską) ir suteikti jai teisę pratiesti eksteritorialinę transporto magistralę per lenkų koridorių“ (p. 92). Taip, dar iki Vokietijos sutarties su TSRS, Lenkijos likimas buvo nulemtas. Tiktai vokiečiams nepavykus prikalbinti lietuvių toje operacijoje atsiimti lenkų 1920–aisiais metais užgrobtos mūsų sostinės Vilniaus, buvo patenkinta Josifo Stalino ambicija – panaikinti „neteisingą“ sieną su Lenkija, kuri atsirado 1921–aisiais metais dėl to paties Josifo Stalino, tada politinio komisaro, kaltės kare su Lenkija, gerokai į rytus patraukus 1919 metais Antantės Aukščiausiosios tarybos nustatytą vadinamąją Kerzono liniją (Plg. Berežkov V. Kaip aš tapau Stalino vertėju. – V., 2019, p. 37).

3. Reikėjo realizuoti „vieno kraujo lašo“ koncepciją 1940–ųjų metų birželyje?

Monografijos autorius prie šios problemos sugrįžta ne viename knygos skyriuje, tačiau tiesiogiai ją narplioja antrojo skyriaus penktajame ir šeštajame poskyriuose – „Dilema: priešintis ar nesipriešinti“, „Ar buvo trečias kelias?“

„Ne, trečiojo kelio tada nebuvo, – tvirtina autorius: tik arba su Berlynu, arba su Maskva. Daug kas net iš politinio elito tuo metu suprato: pasipriešinusi Tarybinei armijai, Lietuvos kariuomenė turėtų pasiduoti naciams. „Laimei, tą likiminę valandą suskaldytoje Lietuvoje, net jos elite, norinčių pakariauti buvo mažumoje“ (p. 162). Taip mūsų valstybė be ginkluoto pasipriešinimo ir priėmė 1940 m. birželio 14 dienos Tarybų Sąjungos ultimatumą, kuris „mažytei Lietuvai buvo ne kas kita, kaip legalizuota prievarta“ (p. 174).

Iki šių dienų Lietuvos politinio elito sluoksniuose, kai imama ginti „vieno kraujo lašo“ koncepciją, rodoma pirštu į Suomiją: esą ji vis tik ginklu pasipriešino Tarybų Sąjungai. „Tie, kurie Lietuvai kaip pavyzdį rodo Suomiją, – pastebi Peisachas Freidheimas, – užmiršta vieną ir labai reikšmingą faktą. Kai tik Tarybinė armija pralaužė Manerheimo liniją ir kitus įtvirtinimus ir suomiai pajuto pralaimėjimo pavojų, iš karto suveikė savigynos instinktas. 1940 m. kovo pradžioje Suomija buvo priversta priimti tuos pačius Maskvos pasiūlymus, kuriuos neseniai buvo atmetusi. Ar reikėjo pralieti tiek kraujo ir po to grįžti į pradinę padėtį?“ (p. 158). Aišku, nereikėjo.

Keista, bet į 1940–uosius metus, o ir į visą tą pasauliui tragišką karo laikotarpį šiandien nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje dažnai žiūrima iš šios dienos pozicijų. O juk tada, pavyzdžiui, dar svarstant TSRS pasiūlymą – pasirašyti „Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpinės pagalbos sutartį“ – net šalies Prezidentas Antanas Smetona suprato: sutarties atmetimui, o juo labiau – pasipriešinimui ginklu TSRS karinių bazių įkūrimui niekada nepritars lietuvių tauta, kurios didelė dalis puoselėjo socialinių ir politinių permainų viltis. Prezidento žodžiais, „minia subolševikinta“, tačiau antrasis kelias buvo dar pavojingesnis, nes „vokiečių cinizmas daug didesnis negu rusų“ (p. 122).

Monografijoje cituojamas ne tik šis, bet ir daugiau Antano Smetonos pamąstymų apie lietuvių likimą didžiųjų tautų grumtynėse. Kaip liudija adjutantas plk. V. Šliogeris, dažnuose prieškariniuose pokalbiuose su Ministru pirmininku J. Tubeliu, kuriuose ir adjutantas dalyvaudavo, Prezidentas teoriškai palaikė visuomenės daugumos nuomonę, kad „tikslingiausia būtų paramos ieškoti pas rusus“. „A. Smetonos manymu, – tvirtino savo prisiminimuose V. Šliogeris, – rusų valdžioje būtų mažiau pavojaus lietuvių tautai nutausti. Mat jis laikė, kad viena, mes su rusais esame įpratę gyventi ir sugyventi, antra, būdami aukštesnės kultūros, mes daug lengviau atsispirtume nutautinimo pavojui“ (p. 164). (O juk Prezidentas buvo visiškai teisus. Po beveik penkiasdešimties metų „rusų valdžioje“ Lietuva pakilo į Baltijos kelią, išsaugojusi pačias geriausias tautines vertybes, bet po to per trisdešimt metų „tarp vakariečių“ mes ne tik netekome dėl emigracijos trečdalio tautos, bet ir ėmėme gėdytis net savo kalbos bei papročių. Kitaip sakant, sėkmingai žengiame prūsų keliu į nutautėjimą, – P. M.).

4. Pasyvusis pasipriešinimas naciams – teisinga lietuvių tautinio sąjūdžio taktika?

Peisacho Freidheimo knygoje – dvi Lietuvos, nesiekusios susitarimo. Kiekviena jų – ieškojusi ir suradusi savo vietą Antrajame pasauliniame kare. Vienai jų atstovavo lietuvių tautinis sąjūdis, įvairiais veikimo būdais bandęs laviruoti pačių sugalvotų „dviejų priešų“ grumtynių lauke, o tuo pačiu tarsi pratęsęs tarpukario Lietuvos elito pataikavimo naciams poziciją. Šitai Lietuvai autorius negaili vietos monografijoje, o tiesiogiai jai paskiria net tris skyrius: „Orientacija į hitlerinę Vokietiją – istorinė klaida“, „Lietuvių tautinis sąjūdis ir tarptautinė visuomenė. Kaip tautinis sąjūdis įsivaizdavo kelią į nepriklausomybę?“ ir „Taip kūrėsi antitarybinė rezistencija (1944 m. pavasaris – 1945 m. gegužė)“. Apie tai nemažai mąstoma ir baigiamajame šios knygos skyriuje.

Šiuolaikiniai lietuvių istorikai, pavyzdžiui, Arūnas Bubnys lietuvių tautinio sąjūdžio pasirinktą pasyviojo pasipriešinimo naciams taktiką pavadino „teisinga“, nes reikėjo „taupyti žmones, rengtis pokariui“.

Šį teiginį monografijos autorius pavadino „labiau nei cinišku“: „Apie kokį pokarį kalba gerbiamas istorikas? Koks galėjo būti pokaris, jei nebūtų nugalėtas nacizmas?“ Ir čia pat atskleidžiamos tokios sąjūdžio taktikos priežastys: „Kovos su nacizmu atsisakė tie, kam hitlerinės Vokietijos pergalė buvo labiau pageidaujama baigtis, nei antihitlerinės koalicijos pergalė. Jie „taupė“ žmones kovoje su nacizmu, bet „netaupė“ jų kovoje prieš Tarybinę armiją, tarybinius ir lenkų partizanus. Autoriaus skaičiavimais, vokiečių okupacijos metais vokiečių ginklą nešiojo, savanoriškai ar mobilizuoti, per 80 tūkstančių lietuvių, tarnavusių vermachte, pagalbiniuose, SS daliniuose, policijoje, policiniuose batalionuose, vokiškose ir lietuviškose specialiosiose mokyklose, savisaugos būriuose ir kituose sukarintuose daliniuose, mokėsi žvalgybos ir diversijos mokyklose“ (p. 672).

Kitaip sakant, tautinis sąjūdis „netaupė“ žmonių mūšiuose su antrąja, antifašistine, Lietuva, kurios ginkluota kova su fašizmu aprašoma šios monografijos aštuntajame skyriuje „Kovojanti Lietuva“. Toje, antrojoje, Lietuvoje buvo antifašistinis pogrindis, 16–oji lietuviškoji – vienos iš antihitlerinės koalicijos šalių – divizija ir tarybiniai partizanai. Pastarieji sudavė okupantams tokius skaudžius smūgius, kad „nacių ir lietuvių policinių batalionų veiksmai prieš tarybinius partizanus norimų rezultatų nedavė. Vokiečiai turėjo į Lietuvą atkelti iš Leningrado srities 9–ąjį ir 16–ąjį SS ir policijos pulkus“ (p. 526). (Apie tarybinius partizanus yra išleista irgi, matyt, „pražiopsota“ net Lietuvos istorijos instituto knyga: Zizas R. Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941–1944 m. – V., 2014).

Tarybinei armijai, kurios gretose kovojo ir 16–oji lietuviškoji divizija, artėjant prie Lietuvos, 1944–ieji metai lietuvių tautiniam sąjūdžiui tapo rimto išbandymo metais. „Visos kalbos apie antinacinį pogrindį staiga sprogo kaip muilo burbulas. Vakar dienos „priešas Nr. 2“ tapo draugu Nr. 1“, kuris net „ėmėsi organizuoti lietuvių ginkluotą rezistenciją“ (p. 645). Todėl sunerimęs delegatas prie Tautų sąjungos Eduardas Turauskas 1944 m. birželio 26 d. savo laiške į Stokholmą parašė: „...mūsų kova prieš besiveržiančius bolševikus greta vokiečių ar sykiu su jais bus neišvengiamai anglosaksų pasaulyje išaiškinta kaip vokiečių pakalikų kova už vokiškus interesus (p. 618–619), o jau pasitraukusiems su hitlerine armija į Vakarus lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjams teko susidurti su antifašistinės visuomenės paniekinimu bei priešišku požiūriu ir net aiškintis JAV okupacinės valdžios Vokietijoje komendantui (p. 661).

Ar išliks neieškančios bendros kalbos dvi Lietuvos?

Savo politologinėse pastabose „Lietuvos ryto“ laikraštyje Mečys Laurinkus maloniai nustebęs, kad šiuolaikinės Rusijos knygynuose prekiaujama leidiniais, kuriuose „dėstomos mintys oficialiajai Rusijai turėtų būti įžeidžiamos“. Tarp tų knygų – buvusio tarybinio žvalgo perbėgėlio Viktoro Rezuno, pasivadinusio Suvorovu, kitų „stereotipų griovėjų“ opusai – praktiškai dar Niurnbergo procese paneigtos karinių nusikaltėlių advokatų mintys. Todėl tiesiog stebiesi ir neatsistebi, kai nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos knygynai, matyt, iš baimės vengia prekiauti kritikuojančiais mūsų valdžios oficialiąsias versijas kūriniais, o šių eilučių autorius, tikriausiai dėl kitų neklusniųjų „paprotinimo“, pirmasis mūsų „demokratinėje“ šalyje tapo nuteistuoju už išleistą niekur prieš tai neuždraustą, Italijoje, Rusijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose platinamą knygą.

Tokia „demokratija“ Lietuvoje yra ne tik knygų leidyboje. Neieškodami bendros kalbos visuomenėje, „pražiopsodami“ ir net slopindami tai, ko nenorima girdėti ir matyti, mes kūrėme ir sukūrėme net savo posąjūdinės valstybės modelį. Netobulą modelį.

Kai dar mūsų šalies nebuvo užpuolęs koronavirusas, t. y. sausio 20–ąją, kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė Prezidento Gitano Nausėdos pranešimas „Gerovės valstybės kontūrai Lietuvoje“, skaitytas konferencijoje Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Jame – to „pražiopsojimo“ valstybės kūrime pripažinimas.

„Atėjo laikas pasakyti, – pabrėžė Jo Ekscelencija, – kad padarėme klaidą, pernelyg ilgai ekonomikoje leidę klostytis Laukinių Vakarų principams ir santykiams. Ten, kur viešpatauja geriau ginkluoti ir turintys daugiau pažinčių, nelieka vietos mažesniesiems, silpnesniems – ir mąstantiems apie bendrą gėrį. Taigi nėra vietos ir valstybei“.

Po Gitano Nausėdos pranešimo stojo Lietuvoje tokia tyla, kad net galėjai aiškiai girdėti, kaip atsiveria iš nuostabos kasčiūnų, laurinavičių, landsbergių, pavilionių, valatkų, juknevičienių, kubilių ir kitų „Laukinių Vakarų“ gyvensenos advokatų ar net „proto bokštų“ žandikauliai. Matyt, todėl Prezidentas paskubėjo vasario mėnesio Vilniaus knygų mugėje, susitikime su visuomene, sunerimusius nuraminti dėl tos Vakarų kritikos: esą daug kas pripažįsta, kad naujojo šalies vadovo antirusiška retorika dar aršesnė už buvusios Prezidentės.

Gitano Nausėdos minimi „Laukinių Vakarų principai ir santykiai“ yra ne kas kita, kaip nekontroliuojamas neoliberalizmas, kuriam pagrindą padėjo dar praėjusio amžiaus pabaigoje JAV Prezidentas Ronaldas Reiganas ir Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Margareta Tečer. Vakarų mokslininkų tvirtinimu, po Tarybų Sąjungos žlugimo pasauliui praradus pusiausvyrą, politiškai nekontroliuojamas globalus kapitalizmas nepaprastai padidino prarają tarp turto ir skurdo. Įšokusi į tą „Laukinių Vakarų“ vežimą, Lietuva įsitvirtino tarp pirmaujančiųjų.

Siautėjant nereguliuojamai finansų rinkai, didžiųjų valstybių galiai tampant teise, negailestingai teršiant bei žalojant gamtą ir vartotojiškai naikinant jos turtus, koronaviruso „Covid–19“ atsiradimas daugelio net nenustebino. Aš tą pandemiją laikyčiau logiška (neplanuota ar planuota) Trečiojo pasaulinio karo repeticija.

Kokia bus mano Lietuva, nugalėjusi šį nematomą priešą? Dėl bendrojo gėrio amžinai palaidojusi neoliberalistinį egoizmą santykiuose su „mažesniaisiais“ ar mąstančiais kitaip? Dar aršiau žlugdanti savuosius, ypač kitaminčius, ir spjaudanti į Rytus – net per ištiestą pagalbos ranką?

Nejaugi, kaip ir Antrojo pasaulinio karo metais, išliks dvi mano Lietuvos, neieškančios ir nerandančios bendros kalbos? Taigi – oficialioji Lietuva ir neoficialioji Lietuva.