Prezidentas Gitanas Nausėda pagaliau apsisprendė: „tarnausiu mafijai“

Šiandien gavau pirmąjį prezidento Gitano Nausėdos atsakymą dėl mafijinės teisėsaugos. Kaip žinia, išgirdęs, kad prieš rinkimus prezidentas G.Nausėda žadėjo, kad jis „atstatys teisingumą“, parašiau jam laišką, kuriame smulkiai išdėsčiau, kad Vilniaus apylinkės, apygardos ir aukščiausieji teismai mane jau daugiau nei dešimt metų teisia už teisėtą veiklą – žurnalistiką.

Išdėsčiau, kad straipsnių rašymą prokuratūra ir teismai buvo prilyginę „sunkiai nusikalstamai veiklai“, ir kad net rašydami kaltinamuosius aktus, prokurorai man taip rašydavo: „Aurimas Drižius, toliau tęsdamas nusikalstamą veiklą, rašė straipsnius“.  

Priminiau prezidentui, kad įvestą cenzūrą draudžia tiek Lietuvos Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas, tačiau teismai ją legalizavo, ir net aukščiausiojo teismo civilinių bylų pirmininkė Rudėnaitė  man parašė, kad „cenzūra neprieštarauja jokiems teisės aktams“.

Smulkiai išdėsčiau, kaip dvi dešimtys garbingiausių teisėjų sąmoningai klastojo savo nutartis, įrašydama į jas savo haliucinacijas, kad cenzūra yra teisėta, o žurnalistika Lietuvoje yra nusikalstama veikla.

Netikiu, kad jie tai darė netyčia ir savo valia, prašiau prezidento pareikšti jais nepasitikėjimą, nes žmogus, sąmoningai siųsdamas į kalėjimą nekaltą žmogų, yra banditas, tik pasikabinęs lenciūgą po kaklu.

Gavau atsakymą – prezidentas Gitanas Nausėda man rašo, kad aš dėl teisėjų nusikaltimų turiu kreiptis į prokuratūrą. Kreipiausi gal 25 kartus – prokurorai parašė, kad teisėjai gali daryti ką nori, ir rašyti kokias nori nesąmones į savo nuosprendžius, nes jie yra „nepriklausomi“. Itin ciniškai nuskambėjo Nausėdos moralas apie tai, kad 'prokurorai yra nepriklausomo". Tie, kurie išdrįso Seime papasakoti apie tai, kaip Dalytė telefonu jiems duodavo nurodymus, arba valys su pašiliu kulniuodavo į Daukanto aikštę su bylomis po pažastimi, šiuo metu tyliai metami iš darbo prokuratūroje. Įdomu, ką galvoja apie "nepriklausomybę" jų kolegos, matydami, kaip išsižioję prokurorai metami lauk, jiems keliamos bylos. Toks Rėksnys, paklaustas žurnalistų, kodėl neatsisakė vykdyti teisėtų nurodymų, tik šyptelėjo : "Jūs ką, aš iš ten net nebūčiau išėjęs".  

Taip pat prezidentas G.Nausėda man patarė kreiptis į teisėjų etikos komisija – neva tik ji gali patarti, ar siūlyti teisėjus atleisti už teisėjo vardo pažeminimą.




Atsakau – kreipiausi dar 10 kartų, ir visokie valantinai man atrašydavo, kad „mes neturime teisės kištis į bylų nagrinėjimą“. Kitaip sakant, veikia „teismų savivalda“ – teismai masiškai klastoja nutartis ir teisia nekaltus žmones, o už savo nusikaltimus teisėjai niekaip neatsako, nes „niekas negali kištis į teismų darbą“.

Visa tai išdėsčiau savo laiške prezidentui – visa š vadinamoji savivalda jau seniai nebeveikia, ir teisėjai vieni kitų nevertina, nes tai viena ir gerai organizuota nusikaltėlių gauja.

Visa ši gauja ištikimai tarnavo Grybauskaitei, aklai pildydama visus jos paliepimus, todėl maniau, kad gal prezidentas G.Nausėda bus kitoks, ir kad jam rūpės ne šie banditai, tačiau šių banditų nuteisti nekalti žmonės.

Labai smarkiai klydau, todėl atsiprašau visų skaitytojų.

Nes Nausėda lygiai toks pat, kaip ir Grybauskaitė. Skirtumas tik toks, kad Dalytės nusikaltimus tie patys teisėjai pridengdavo mainais už tai, kad jie patys būtų neliečiami.

Ką šiuo atveju gaus Nausėda mainais už tai, kad jis neleis šios mafijos?

Juk ši vadinama „teisinė sistema“ yra sulaužiusi ne tik mano, tačiau ir tūkstančius kitų žmonių likimus.

Be to, prezidentui visai nereikia teisėjų tarybos nutarties, kad jų sėbras yra nusikaltėlis – prezidentas gali pats vertinti tokių „teisėjų“ darbą. Nes jį įvertinti labai paprasta – pvz., kai su senukai Kedžiai namuose skundžiasi, kokie baisūs pedofilijai, prievartavę jų anūkę, tai garbūs „teisėjai“ juos nuteisia už anūkės priekabiavimą.



Ar gali būti labiau išsigimusi ši sistema, nei atskleidė Kedžių šeimos tragedija?

Manau, kad net KGB neteisdavo tėvų už tai, kad jie bandė ginti savo vaikus nuo prievartautojų. Netgi Berija, gaudydavęs jaunas mergaites Maskvos gatvėse, slėpdavo šį savo gobį, nors visi apie jį žinojo.

Tai ką dabar daryti, kad mes vėl turime gyventi mafijinėje valstybėje?

Reikia vienytis ir priešintis, reikalauti, kad teisėsauga būtų renkami rinkimuose, o ne paskirtą kažkokios „plaukuotos rankos“ per tokias marionietes, kaip Nausėda ar Adamkus.

Jeigu prezidentas nežino, kas vyksta Lietuvoje, ir kaip savo pareigas vykdo jo paskirti teisėjai, ir apie tai, kokius „nepriklausomus“ sprendimus priima prokurorai, pateiksiu vieną pavyzdį iš tos pačios operos:



Rugpjūčio 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo kolegija (susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Sigitos Rudėnailės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio - nuotraukos viršuje) nutarė visiškai legalizuoti cenz0rą ir apriboti spaudos laisvę.

Nors cenzūrą draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, ir Visuomenės informavimo įstatymai, tačiau teismas ją įvedė „Laisvam laikraščiui“ dar 2009 m., ir per dešimt metų visa mafijai dirbanti „teisinė“ sistema jau aštuonis kartus spėjo atmesti mano prašymus panaikinti cenzūrą. Visais atvejais teisėjai klastojo savo nutartis, įrašydami į jas žinomai melagingus duomenis, o Konstitucijos ir įstatymo reikalavimai buvo įvardijami kaip „deklaratyvūs“ teiginiai.

Teismui buvo pateiktas Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.

Be to, pateiktas ir Lietuvos Konstitucinio teismo išaiškinimas, kas yra cenzūra: "Cenzūra - tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio."

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus" vienareikšmiškai konstatuoja: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“

Nors skunde nurodžiau, kokios Konstitucijos ir įstatymų imperatyvios  nuostatos buvo pažeistos, įvedus cenzūrą, minėta kolegija man nurodė, kad „cenzūra neprieštarauja Lietuvos teisės aktams“ ir kad mano skunde „nepagrindžiama. jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla“.


Žodžiu, mafijiniai teisėjai aiškiai pasakė, kad jokios čia Konstitucijos ir įstatymai jiems negalioja, jų reikalavimai nieko nereiškia, o tai, kad teismai 10 metų pažeidėja pagrindinį šalies įstatymą, nereiškia, kad „galėjo neteisingai būti išspęsta byla“.

Atvirai pasakius, nesitikėjau, kad tokia instancija, kaip LAT, gali taip drąsiai klastoti savo nutartis.

Kai parašiau skundą, kad minėtiems teisėjams būtų iškeltos baudžiamosios bylos už dokumentų klastojimą, tai prokuratūra man atrašė, kad „teisėjai daro ką nori, nes jokie įstatymai jiems negalioja“: