Prezidentė palaikys tik tokią koaliciją, kurioje nebus Darbo partijos (papildyta ekspertai.eu komentaru)

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad formuojant Vyriausybę Darbo partija negali dalyvauti.

"Formuojant Vyriausybę negali dalyvauti partija, kuri įtariama padariusi daugiausiai šiurkščių rinkimų tvarkos pažeidimų, įtariama dėl juodosios buhalterijos ir kurios lyderiai yra kaltinamieji baudžiamojoje buhalterijoje", - sakė D. Grybauskaitė po susitikimo su Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininku Algirdu Butkevičiumi.

Šalies vadovė teigia palaikysianti “tik tą politinę jėgą, kuri galės suformuoti daugumą be teisiamųjų suole esančios Darbo partijos”.

“Žinių radijo” inf.

Nepuoselėdami jokių simpatijų Viktoro Uspaskich'o vadovaujamam dariniui, ekspertai.eu yra priversti pastebėti kelis nemalonius dalykus, kurie patvirtina Seimo pirmininkės Irenos Degutienės teiginius apie valstybėje vykstančius antikonstitucinius procesus ir liudija apie dvigubų standartų taikymą:

Pirma – nurodydama, kokia vyriausybė turi būti sudaryta, D. Grybauskaitė peržengia prezidento galių ribas, apibrėžtas Konstitucijoje. Konstitucinis teismas jau yra pasisakęs apie parlamento ir prezidento galių santykį, formuojant vyriausybę.

Analogiškas klausimas buvo kilęs 1998 metais, kai prezidentu išrinktas Valdas Adamkus pareiškė nepasitikėjimą konservatorių premjeru Gediminu Vagnoriumi. Daugumą Seime turėję konservatoriai balsuodami išreiškė pasitikėjimą savo deleguotu premjeru, o vyriausybė kreipėsi į Konstitucinį teismą.

Tąkart parlamentą teisme atstovavo Andrius Kubilius, buvęs Seimo vicepirmininku, o jo išdėstyti argumentai nepaseno ir šiandien:

“Suinteresuoto asmens atstovas A. Kubilius teismo posėdyje paaiškino, kad Konstitucija numato pusiau prezidentinį valstybės valdžios sistemos mechanizmą. Jis nustato, jog tiesioginiuose rinkimuose išrinktas Respublikos Prezidentas turi dirbti kartu su Vyriausybe, kuri privalo turėti politinės Seimo daugumos pasitikėjimą.

Konstitucijos normų analizė leidžia aiškiai teigti, kad Vyriausybės veikla priklauso tik nuo Seimo daugumos pasitikėjimo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės formavimo ir atskaitomybės mechanizmas veikia kaip ir kitų Europos valstybių pusiau prezidentinės valdžios konstituciniai mechanizmai (pvz., Prancūzijos, Lenkijos, Austrijos, Suomijos ir kt.).

Suinteresuoto asmens atstovas taip pat paaiškino, kad parlamentinė vyriausybės formavimo ir jos atskaitomybės sistema politologijos moksle apibūdinama kaip "atskaitingoji vyriausybė", taip pabrėžiant, jog formuojant vyriausybę svarbiausias vaidmuo tenka politinei parlamento daugumai.

Parlamentinėje sistemoje vyriausybės veikla priklauso nuo pastovios parlamentinės daugumos palaikymo, todėl tokia vyriausybė yra partinė.”

Konstitucinis teismas 1998 metų sausio 10 dienos nutarime pasisakė dėl valstybės valdžios tarpusavio sąveikos, nurodydamas, kad prezidentas negali teikti bet kokios ministro pirmininko ir ministrų kandidatūros:

“<...> Europos     valstybių,    kuriose    prezidentas    renkamas tiesiogiai,   konstitucinėje   praktikoje   nereti  atvejai,  kai prezidento   ir   parlamento  daugumos  politinės nuostatos  yra skirtingos  arba  prezidentas  nėra parlamento daugumos remiamas.  Jo,   kaip   valstybės   vadovo,  rūpestis  -  sudaryti  daugumos remiamą  vyriausybę,  todėl  jis, nors ir turi pasirinkimo teisę, neignoruoja   parlamento  daugumos.  Pagal  Europos  konstitucinę tradiciją   prezidentas  vyriausybės  vadovu  skiria  tą  asmenį, kurį  remia  parlamento  dauguma.  Tokios konstitucinės praktikos laikomasi ir Lietuvoje.

Seimo   ir  Respublikos  Prezidento  įgaliojimų  Vyriausybės formavimo  srityje  analizė  leidžia  teigti,  kad  šiame procese Respublikos   Prezidento   veiklos   svarbiausias   uždavinys   - laiduoti  valdžios  institucijų  sąveiką.  Formuojant  Vyriausybę jo  veiksmus  visų  pirma  turėtų  lemti pareiga veikti taip, kad būtų  sudaryta  veiksminga,  t.  y.  turinti  Seimo pasitikėjimą, Vyriausybė.

Taigi   remiantis   parlamentinės  demokratijos  principais, įtvirtintais     Konstitucijoje,    darytina    prielaida,    kad Respublikos   Prezidentas  negali  laisvai  pasirinkti  Ministro Pirmininko  ar  ministrų  kandidatūrų, nes visais atvejais minėtų pareigūnų   skyrimas   priklauso   nuo   Seimo   pasitikėjimo  ar nepasitikėjimo   jais.   Kartu  negalima  ignoruoti  ir  to,  kad Respublikos  Prezidentas,  būdamas  vykdomosios  valdžios  dalis, turi   tam   tikrų   politinio   poveikio  galimybių  Vyriausybės personalinės sudėties formavimui <...>”

Visą Konstitucinio teismo nutarimą galima paskaityti ČIA.

Taigi, vyriausybės sudėtį iš esmės lemia Seimas, ir prezidentas negali jam primesti savo valios, nuspręsdamas, kokią vyriausybę turi sudaryti rinkimus laimėjusios partijos. Tačiau D. Grybauskaitė šiuo metu kaip tik ir užsiima savo valios primetimu parlamentui. T. y. matome būtent tokį veikimą, apie kurį ekspertai.eu skelbtoje publikacijoje kalba I. Degutienė: Seimas valdomas komandomis iš prezidentūros.

Antra - tuo pačiu veiksmu Prezidentė primeta savo valią ne tik parlamentui, bet ir rinkėjams. Galima bjaurėtis faktu, kad Lietuvos piliečiai tiek daug balsų atidavė Gazpromo augintinio vadovaujamai partijai, bet Seimo rinkimų rezultatai nuo šio pasibjaurėjimo nesikeičia.

Trečia - jei šiuose Seimo rinkimuose yra padaryti esminiai pažeidimai, iškreipiantys rinkėjų valią, jų rezultatai turi būti naikinami. Tačiau tai nebus daroma, nes šiais rezultatais yra patenkintos visos biudžetinės partijos, įskaitant D. Grybauskaitės atvirai proteguojamus konservatorius. Todėl užuot panaikinus rinkimų rezultatus, prezidentė imasi juos “koreguoti” antikonstituciniais veiksmais. Tai galima vertinti kaip rinkimų klastojimo pateisinimą.

Ketvirta - tai, kad V. Uspaskich’as ir jo kolegos iki šiol nėra nuteisti, o juodosios buhalterijos byla baigia apaugti kerpėmis, yra tipiškas Lietuvos teisėsaugos darbo rezultatas. D. Grybauskaitė, kurios protežė Dariaus Valio vadovaujama Generalinė prokuratūra kažkodėl tik antrojo rinkimų turo išvakarėse susiprato perkvalifikuoti kaltinimą į sunkesnį, taip pat turi prisiimti už tai dalį atsakomybės.

Penkta - Lietuvoje yra ir kitų asmenų, kurie dėl teisėsaugos neveiksnumo yra tapę amžinais įtariamaisiais, bet šis statusas jiems netrukdo mėgautis atsakingomis pareigomis ir įtakingų valstybės pareigūnų malone. Pavyzdžiui, šių metų liepą Kultūros ministras Arūnas Gelūnas be didelių skrupulų paskyrė korupcijos byloje įtariamą Gintautą Kėvišą ir toliau vadovauti Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui. Jei Prezidentė D. Grybauskaitė bent retsykiais lankosi šioje meno šventovėje, jai turėtų būti šlykštu. Ne mažiau, nei dėl juodosios buhalterijos bylos - juk operos byloje “pradingusių” pinigų suma yra kur kas didesnė. Nebent įtariamieji “mūsyse” yra skirstomi į geresnius ir blogesnius pagal asmenines simpatijas. O tai labai nemalonu ir neteisinga.