Priežastys, kodėl Lietuvai nereikia NATO karinių bazių

Šiomis dienomis labai suintensyvėjo kalbos apie NATO karinių bazių būtinumą Lenkijoje, Rumunijoje bei Baltijos šalyse (Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje). Specialiai paminėjau kalbos, o ne diskusijos, nes tokios kaip ir nėra arba ji vyksta kažkur pogrindyje. Tai kelia daug minčių, kurios sukelia ne visai malonius jausmus ir priveda prie neraminančių išvadų.

Šį mano straipsnį galutinai išprovokavo Delfyje pasirodęs Lauryno Kasčiūno ir Lino Kojalos tekstas „Trys priežastys, kodėl Lietuvai reikia NATO bazių“, kuriame netiksliai argumentuojamas karinių bazių tikslingumas ir neatsižvelgiama į labai svarbius dalykus. Tuo pačiu, lyginamos visai skirtingos situacijos ir reiškiniai, kas gali suklaidinti neatidų ar labiau emociškai jautrų skaitytoją.

Labiausiai mane stebina tas faktas, jog prieš svarstant NATO karinių bazių būtinumą Lietuvoje, neatsižvelgiama į Konstituciją, kurios 137 straipsnyje teigiama, jog „Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių“, tad prieš priimant tokį svarbų sprendimą, kaip kitos šalies kariuomenės karinės bazės įsileidimas, reikėtų priimti konstitucines pataisas. O šis straipsnis, reikia manyti, gimė kaip saugiklis po karčios 1939 metų pamokos (primenu, jog 1939 metų gale į Lietuvą buvo įsileistos TSRS karinės bazės mainais į Vilniaus kraštą).

Dar vienas klaidinantis faktas yra tas, jog nėra tokio reiškinio kaip NATO karinės bazės. Šį nesusipratimą puikiai paaiškina dabartinis Konstitucinio teismo pirmininkas Dainius Žalimas: „NATO, kaip gynybinė tarptautinė organizacija, savo karinių bazių ir karinių pajėgų neturi, kad visos NATO tikslams naudojamos karinės bazės ir pajėgos lieka valstybių narių jurisdikcijoje (štai, pavyzdžiui, Vokietijoje NATO tikslams naudojamos JAV karinės bazės). Pavyzdžiui, Lietuvos pajėgos teisiniu požiūriu lieka Lietuvos pajėgomis dalyvaudamos NATO operacijoje Afganistane. Panašiai į Lietuvą atvyko JAV pajėgos, vykdysiančios NATO sprendimu atliekamos oro policijos misijos užduotis, tačiau nuo to šių pajėgų, kaip JAV pajėgų, teisinis statusas nepasikeičia.“

Tad jei tokio reiškinio kaip NATO karinės bazės nėra, tai apie ką mes kalbame? Kokios užsienio šalies karinės bazės steigsis Lietuvoje? JAV? Vokietijos (nors ji tam labai prieštarauja), Jungtinės Karalystės? Ir kaip tarsimės su savo Konstitucija?

Keli komentarai apie 3 punktus, kuriuos ponas Kasčiūnas ir ponas Kojala išskyrė kaip argumentus, įsileisti užsienio šalies kariuomenę:

1.Karinės bazės būtinos efektyviai Lietuvos gynybai. Tada iškyla klausimas, kokio didumo ta karinė bazė? Kiek jų būtų šalyje ir koks bei kiek kontingento jose būtų? Jei kalbama apie vieną bazę su, galbūt, keliais šimtais karių, tai rimto Rusijos puolimo atveju jie nevaidintų lemiamo vaidmens. Tuo tarpu teiginys, jog „Tuo tarpu karinės intervencijos į Lietuvą atveju, šalia teisinių V-ojo straipsnio įsipareigojimų, Aljanso šalių karinio kontingento buvimas Lietuvoje būtų tiesioginis ryšys su visa NATO gynybos sistema“ skamba keistai, nes Lietuvos kariuomenė ir taip turi tiesioginį ryšį su NATO gynybos sistema, kam reikalingi tarpininkai?

2. Karinės bazės stiprintų viso Aljanso saugumą. Deja, bet nebuvo nurodyta kuo stiprintų viso aljanso saugumą. Buvo nuorodos į krizę Ukrainoje, bet lyginti Lietuvą su Ukraina yra nelogiška, nes Lietuvos yra visai kitoks statusas. Lietuva yra NATO aljanso narė (Ukraina ne) ir jai galioja 5 punktas, kuris įgalina kolektyvinę gynybą agresijos prieš kurią nors iš narių atveju. Tuo labiau, jog šiomis dienomis buvo duoti aiškūs pažadai ginti. Cituoju šios dienos (2014.09.03) B. Obamos pasisakymą: „Jei reikės - mes ginsime Estiją, ginsime Latviją, ginsime Lietuvą. Kartą praradote nepriklausomybę. Su NATO daugiau niekada jos neprarasite“.

Jei neužtenka tokio viešo garanto ir manoma, jog NATO gali sulaužyti savo vidines taisykles, tai kodėl tikimasi, kad karinės bazės kažką keistų? Jei JAV, ar kokia kita NATO valstybė, nenorės ginti Lietuvos, jai patiriant agresiją, tai nemanau, jog kils problema evakuoti savo karius ir iš tos bazės.

3. NATO pajėgų dislokavimas neprieštarautų ankstesniems susitarimams su Rusija. Autoriai nenurodo pirminių šaltinių į 1990 ir 1997 metų susitarimus, tad sunku komentuoti apie kokius jų punktus šnekama. Apie 1990 metų užkulisinius susitarimus buvo šis vertimas, bet ir ten nėra nuorodų į dokumentus. Apie 1997 metų Rusijos ir NATO susitarimus rašoma šiame straipsnyje, bet retorika vystoma, jog kalti ne mes, o kiti bei, vėl, nėra aiškių nuorodų į sutarties tekstą, išskyrus šią citatą: „NATO pakartoja, kad esamoje ir numatomoje saugumo aplinkoje Aljansas kolektyvinę gynybą ir kitas misijas vykdys užtikrindamas būtiną sąveiką, integraciją ir pastiprinimo galimybes, o ne papildomai dislokuodamas esmines kovines pajėgas. Atitinkamai, jis turės pasikliauti adekvačia, šias užduotis atitinkančia infrastruktūra. Šiame kontekste, pastiprinimas gali būti vykdomas, kai tai būtina, ginantis nuo agresijos grėsmės (...). Rusija laikysis panašių apribojimų Europoje dislokuotų įprastinių pajėgų atžvilgiu“.

Viskas priklauso nuo to, kaip mes norime vertinti situaciją? Ar ją matyti tokią, kokia ji yra, bet tam reikia įsijausti ir į tą pusę, kuriai oponuoji, ar tokią, kokią norime matyti? Žmonės yra įkaitinti ir mato tik tą, ką jiems parodo masinė žiniasklaida, kuri nevengia pūsti burbulų, nes neįtikėtinos antraštės garantuoja daugiau peržiūrų, o tai tolygu didesniems reklamos užsakymams. Viskas suprantama, bet analitikai turi matyti daugiau. Žvelgiant iš Rusijos pusės, natūralu, jog ji jaučia grėsmę, nes NATO per 10-20 metų ne tik, jog priartėjo prie jos sienų, bet kelia koją ir į jos interesų zoną - NVS valstybes. Žiūrint iš JAV pusės ir jos varomojo arkliuko kapitalizmo su doleriu, natūralu, jog jie ekspansuoja. Tiesiog reikia žinoti, jog už kiekvienos revoliucijos ar šiaip konflikto slepiasi kapitalo ir jo įtakos zonų pasiskirstymas.

Bet šiuo atveju siūlyčiau sugrįžti į Lietuvą ir pamąstyti apie mūsų interesus. Pats neturiu nieko prieš mūsų šalies buvimą NATO aljanse bei visiškai sutinku, jog reikia gynybai skirti 2 procentus nuo BVP, bet kategoriškai esu prieš kitos valstybės karines bazes mūsų teritorijoje. Net jei jie šiuo momentu yra mūsų sąjungininkai. Be to, kiekvienas žmogus, kuris rimčiau domisi tiek politika, geopolitika, tiek ir istorija puikiai žino, jog nėra nei amžinų draugų, nei amžinų priešų bei tai, jog lengva svetimą kariuomenę įsileisti, bet būna labai sunku ją išprašyti.

Beje, galima ir laviruoti. Lenkija, Latvija ir Estija išreiškia norą įsileisti vienos iš NATO šalių kariuomenę ir leisti steigti karines bazes. Tą daryti nedraudžia jų Konstitucijos, tad karinės bazės bus visai netoli mūsų ir pastiprinimas ateitų tikrai labai greitai. Taip pat galima tobulinti savas kariuomenės bazavimosi infrastruktūras, jog tiesioginio konflikto atveju jos būtų pajėgios priimti papildymą iš NATO šalių. O pradžiai reikia pasitempti patiems.

Kalbos, jog po Ukrainos viskas pasikeitė nėra tikslios, nes geopolitinė padėtis dažnai būna įtempta. Tą rodo ir 1991 metų įvykiai Lietuvoje, ir 2008 metų įvykiai Gruzijoje. Bet tai nereiškia, jog turime nuolat naikinti savo valstybingumo likučius. Negana to, jog ES įstatymai ir nutarimai yra aukščiau mūsiškių ir praktiškai reguliuoja visas mūsų gyvenimo sferas, jog nuo savo nacionalinės valiutos – lito – pereisime prie euro, tai dar ir savo šalies saugumą patikėsime kitų šalių piliečiams?