Nuo Nėries iki Dvariono: kodėl okupacijos poetė išbraukta, o okupacijos melodijos autorius puikuojasi?

Jeigu sovietinės kolaboracijos kriterijus taikomas Salomėjai Nėriai, jis turi būti taikomas ir Balio Dvariono atvejui. Lietuvos TSR himnas nebuvo paprastas kūrinys. Tai buvo okupacinio režimo garbinimo forma, dešimtmečius skambėjusi oficialiose ceremonijose ir prievarta lydėjusi okupuotos Lietuvos viešąjį gyvenimą. Todėl Balio Dvariono vardu pavadintos mokyklos klausimas negali būti nutylimas vien todėl, kad propaganda šiuo atveju buvo ne eilėraštis, o muzika.

Lietuvoje jau ne kartą pasakyta: sovietinės okupacijos simboliams švietimo įstaigose ne vieta. Todėl Salomėjos Nėries vardu pavadinta mokykla buvo pervadinta. Argumentas aiškus – jos pavardė asocijuojasi ne tik su literatūra ir eilėraštukais, bet ir su okupacinio režimo legitimizavimu.

Tačiau tuomet kyla labai paprastas klausimas: kodėl tas pats principas netaikomas Baliui Dvarionui?

S. Nėris nuvažiavo į Maskvą. Tai tapo jos politinės ir moralinės atsakomybės simboliu.

Tačiau B. Dvarionas kartu su Jonu Švedu sukūrė Lietuvos TSR himno muziką.

O himnas nėra paprasta daina. Himnas yra režimo šventinimo forma. Tai valstybės arba tariamos valstybės garbinimo ritualas.

Lietuvos TSR himnas dešimtmečius buvo naudojamas kaip okupacinės santvarkos simbolis. Jis skambėjo oficialiuose renginiuose, mokyklose, ceremonijose, per radiją (kiekvieną dieną!!!), valstybiniuose minėjimuose. Jis nebuvo neutralus muzikinis kūrinys. Jis buvo politinės prievartos dalis, skirta įtvirtinti mintį, kad okupuota Lietuva yra „tarybinė“, „laiminga“ ir neatskiriamai susieta su Maskva.

Todėl negalima apsimesti, kad žodžiai buvo propaganda, o muzika – nekalta. Propagandai reikėjo abiejų. Jai reikėjo Antano Venclovos teksto. Jai reikėjo ir B. Dvariono melodijos.

Jeigu S. Nėries vardas tapo nebetinkamas mokyklai dėl jos dalyvavimo sovietinės okupacijos įteisinime, tai B. Dvariono vardas taip pat negali likti už diskusijos ribų. Ne todėl, kad reikia automatiškai viską griauti ar naikinti. O todėl, kad negali būti dvigubo standarto.

Negalima vieniems sovietinio režimo talkininkams taikyti istorinę atsakomybę, o kitus nuo jos atleisti vien todėl, kad jų indėlis buvo ne tekstas, o muzika.

Lietuvos TSR himnas nebuvo „tik menas“ ar paprasta dainuška. Tai buvo vienas svarbiausių okupacinio režimo simbolių.

Simbolis, kuris daugelį metų lydėjo prievarta primestą politinę tikrovę. Simbolis, kuris turėjo auklėti, drausminti ir pratinti žmones prie sovietinės Lietuvos idėjos. Simbolis, kuris turėjo padėti engti ir perauklėti okupuotą visuomenę.

Todėl klausimas dėl B. Dvariono vardu pavadintos mokyklos yra gyvybiškai svarbus mūsų valstybei, jos transatlantiniam kursui ir demokratizacijos plėtrai.

Jeigu Lietuva iš švietimo erdvės šalina asmenų, prisidėjusių prie sovietinės okupacijos legitimizavimo, vardus, tuomet turi būti atsakyta: kodėl Lietuvos TSR himno muzikos autoriaus vardas iki šiol laikomas tinkamu vaikų muzikos mokyklai? Kiek ilgai apsimesime, kad nieko neįvyko?

S. Nėries atveju valstybė jau pasakė, kad kūrybinis talentas nepanaikina politinės atsakomybės. Vadinasi, tas pats klausimas turi būti keliamas ir B. Dvariono atveju.

Nes okupacinė propaganda nebuvo vien tekstas. Okupaciniam režimui reikėjo ne tik A. Venclovos žodžių. Okupacijai reikėjo ir melodijos.

Ir ta melodija buvo B. Dvariono melodija.

P. S.

Jeigu S. Nėries mokykla pervadinta Vyčio vardu, B. Dvariono mokykla galėtų būti pavadinta paskutiniojo Lietuvos partizano, žuvusio kovoje su sovietų represinėmis struktūromis, Antano Kraujelio-Siaubūno vardu.

Susiję:

Ukrainos gynėjas kviečia kuo skubiau pakeisti Salomėjos Nėries mokyklos pavadinimą