Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai...

Nuo 2010 iki 2014 metų Lietuvoje vykdoma programa, pagal kurią bus atlikta daug prasmingų darbų, pasitinkant 300-ąsias Kristijono Donelaičio gimimo metines. 2014-ieji paskelbti Kristijono Donelaičio metais. Per tuos ketverius metus numatyta atlikti gausybę darbų: išleisti mokslinių knygų, surengti meninių programų, atlikti įamžinimo darbų, sukurti įamžinimo ženklų, išversti „Metus“ į įvairias kalbas bei išleisti Brailio raštu, sukurti dokumentinį ir vaidybinį filmus ir t. t. Tai patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu, kurį 2010 m. birželio 3 d. pasirašė Seimo pirmininkė Irena Degutienė.

Tikiu, kad tie, kurie žino, kas buvo Kristijonas Donelaitis ir yra nors kartą skaitę jo kūrybą, pritaria tokiam nutarimui ir ateinančių metų iškilmėms, ketinimui kreiptis į UNESCO, kad sukaktis būtų įtraukta į minimų datų kalendorių. Tik daug kartų svarbesniu judesiu aš laikyčiau visų, kurie jau gali suvokti Donelaičio tekstus, įtraukimą į visuotinius skaitymus. Pirmą kartą ar iš naujo perskaityti „Metus“ turėtų tapti mūsų siekiamybe. Įsivaizduokite: 2014-aisiais visi Lietuvos vyrai ir moterys cituoja ištraukas iš „Metų“, diskutuoja apie kūrinio aktualijas, mėgaujasi to meto pastoriaus iškalbingumu, nepaprastai turtinga, sodria kalba, jo išmintimi ir praktiniais patarimais.

Iš tiesų, šis rašinys nėra apie Donelaitį. Tačiau be jo – neįmanomas. Rašinį inspiravo nuolatiniai komentarai internete, kurių esmę galima nusakyti vienu sakiniu: „Lietuvoje reikalai labai prasti, valdžia atitrūkusi nuo realaus žmonių gyvenimo, klesti neteisybė, visi aimanuoja, bet niekas nesiūlo jokių problemų sprendimo būdų“. Na, o toliau – visokios interpretacijos ir savęs pagailėjimai, pirštu pabaksnojant į tolimesnius kaimynus ar nepažintus kontinentus, graudžiai konstatuojant, kad ten yra geriau. Iš tiesų – turime bėdą. Mes labai nemylim savęs. Nemylim, negerbiam, netgi niekinam visa, kas buvo, yra ar dar bus.

Istorijos eiga – tokia modifikuotų, tačiau atsikartojančių vyksmų spiralė, kurią galima tyrinėti; ji nėra metafora, iš kurios galima pasimokyti ir pamėginti analizuoti. Analizė paprastai reikalinga tam, kad būtų suvokta reikalo esmė, išnagrinėti įvairūs veiksniai, aptartos patirtys, klaidos ir laimėjimai, sukurti galimi strateginiai ir taktiniai planai, kurių laikantis atsirastų didžiulė tikimybė išvengti grįžimo į pradinę padėti, kurioje buvo privirta klaidų. Yra ir dar vienas istorijos įdomumas – anksčiau ar vėliau visos joje glūdėjusios paslaptys išlukštenamos kaip pupos iš ankščių, bet apie tai – vėliau.

Taigi lietuvių istorija nėra tokia klampi, kad jos negalėtume paanalizuoti. Nesibraudami į tūkstantmečių gūdumas, prisiminkime tik kelių šimtų metų patirtis: karai, okupacijos, trėmimai, kalbos ir rašto draudimai, mokyklų uždarymai, šaudymai, tyčiojimasis, verbavimas, papirkinėjimas, išdavikų globojimas, protingųjų ir darbščiųjų naikinimas, kūrėjų eliminavimas, savivokos ir savigarbos slopinimas... Mums nereikia į nieką gręžiotis. Pasiimame Simoną Daukantą, Kristijoną Donelaitį, Vydūną, Ievą Simonaitytę, atsiverčiame Joną Basanavičių, Vincą Kudirką, Motiejų Valančių, galiausiai Lietuvos diplomatus: Jurgį Baltrušaitį, Jurgį Savickį, Antaną Vaičiulaitį, Stasį Lozoraitį, Juozą Urbšį... Ten viskas yra surašyta. Visi praktiniai patarimai, ką daryti. Jie buvo mūsų šviesuomenė, tikrasis elitas, jie buvo didieji mąstytojai, kalbos meistrai, strategai ir taktikai. Vien šių žmonių pamokų mums pakaktų, kad lietuviai atsikvošėtų, o Lietuva vėl pradėtų kurti, ne griauti.

Viena svarbiausiųjų visų jų pamokų – nesigėrėk svetimuoju, nepataikauk jam, neperimk jo įpročių ir neužveisk jų savo žemėje. Moralinės vertybės ir nuoširdus darbas yra pamatiniai dalykai. Bloga yra bijoti svetimo, norėti jam įsiteikti, sunaikinti savos kultūros savastį. Bet baisiausia yra tapti išdaviku, pakaliku, skundiku, kolaborantu. Ko mus moko istorija? Kad viskas anksčiau ar vėliau paaiškėja. Kad ir kaip giliai buvo paslėpta, iškyla aikštėn. Ar yra skirtumas kada? Ne, jokio skirtumo nėra. Ką tai reiškia? Kad niekšo gyvenimo istorija užantspauduoja jo visos giminės istoriją ir šleifas velkamas per visą istoriją. Jei šią tiesą suvoktų, jei suprastų visas būsimas pasekmes įvairūs veikėjai, jiems turėtų būti baisu gyventi tokį šlykštų gyvenimą. Nekalbėkime apie kiek miglotus karminius aspektus (ligas, prakeiksmus, nesėkmes, savižudybes, išprotėjimus etc.), kurie tyko jų vaikų, vaikaičių, provaikaičių ir t. t. Kalbėkime apie istorinę tiesą, kurią atkapsčius pliūpteli purvo lava ir užlieja iki tol maskuotą tikrovę ir nudažyta žolyte apsodintą įvaizdį. Apie ką kalba istorija? Apie atsakomybę. Apie tai, kad kiekvienu savo darbu, poelgiu ir žodžiu kuriame tą istoriją ir už kiekvieną krustelėjimą esame atsakingi. Mūsų atsakingumą įvertina ateities kartos. Todėl įžengę į suaugusiųjų pasaulį, turime pasirinkti: gyvenu šia diena ir man tas pats, kad vėliau spjaudys ant mano kapo, kad mano darbai suterš mano vaikų biografijas, kad mane prakeiks mano tauta arba gyvenu taip, kad mano darbai taptų kitų darbų pradžia, kad jie būtų teisingų pasirinkimų pavyzdys, kuriuo didžiuotųsi ir mano vaikai, ir mano tauta.

Donelaitis „Metuose“ pamokomai baksnoja į kiekvieną būrą, išgirdamas geruosius darbus ir supeikdamas bloguosius. Jis nekalba abstrakčiai, kreipiasi vardais. Jis kalba apie asmeninę atsakomybę. Šiuolaikinis žmogus, sakydamas, kad „valstybė yra ją kuriantys žmonės“, visada turi mintyse tą kitą, bet ne save. Ko trūksta mūsų valstybei? Mūsų valstybingumo įprasminimui? Labiausiai trūksta atsigręžimo į save ir savo darbų įvertinimo. Tačiau didelė bėda yra ta, kad valstybingumui atstovaujantys žmonės vis dar gyvena ir dirba pagal tą kelių šimtų metų įbaugintų ir svetimųjų skriaudžiamų varguolių logiką: jei įskųsiu kaimyną, mane paglostys valdžia, arba: jei pakenksiu valdžiai, vadinasi, pakenksiu okupantui. Mūsų sąmonė dar tvirtai prisirišusi prie to įmušto elgesio stereotipo, kai ryškiai veikia dvi priešingos veikėjų grupės: kolaborantai arba „kovotojai“, kenkėjai. Todėl perkeitimo procesas, arba pagijimas, galimas tik labai visiems susitelkus.

Kol policininkas, Seimo narys, seniūnas, teisėjas, ūkininkas, mokytojas, gydytojas, vadinasi, visi mes, nepradėsime galvoti asmeninės atsakomybės vedini, tol ir neprasidės tikroji pertvarka. Šiandieną gyventojai vėl kaustomi baimės – jie ir mes. Jie nesirūpina, kad nežūtų vaikai, kad nebūtų teršiama žemė, kad nebūtų vagiami pinigai, kad nebūtų plėšiami seneliai, kad būtų vykdomas teisingumas, kad medikai gydytų, mokytojai mokytų ir t. t. Ko šiuose kaltinimuose ir „jų“ veiksmuose trūksta? Suvokimo, kad šita žemė, kurią kažkas nuodija ar nori pavogti, yra mano žemė ir aš už ją esu atsakingas asmeniškai. Kad visi žūstantys, prievartaujami, nuodijami vaikai yra mano vaikai – jie nėra svetimos moters ir vyro vaikai, bet mano tautiečių, mano valstybės, vadinasi, ir asmeniškai mano vaikai, todėl aš už juos atsakingas asmeniškai. Tai nėra svetimi kažkieno tėvai ar seneliai, tai ir mano tėvai, mano tautos gimdytojai, mano valstybės kūrėjai, todėl ir asmeniškai mano, ir esu už juos asmeniškai atsakingas. Tai nėra kažkieno kito pinigai, tai yra mano valstybės žmonių, mano tautos pinigai, netgi jei tai yra ES parama – mes ir sunešėme į bendrą ES biudžetą, kad gautume tą paramą, – vadinasi, tai yra ir mano asmeninis turtas, kurį kažkas vogdamas, apvagia mano tėvus, mano senelius, mano vaikus, mano tautą ir mano valstybę, ir aš esu asmeniškai atsakingas už savo ir savo valstybės turtą. Tai nėra svetimi ligoniai – tai mano valstybės žmones, už kurių sveikatą esu atsakingas asmeniškai. Tai nėra svetimi mokiniai, tai yra mano valstybės vaikai, už kurių mokymą, lavinimą, už kurių formavimą esu atsakingas asmeniškai. Tai mano vaikai, kurie vėliau kurs gyvenimą mano anūkams. Kurie vėliau bus pasiryžę viskam dėl savo Tėvynės, dėl tautos, dėl kalbos, dėl mūsų išlikimo.

Asmeninė atsakomybė yra vienintelis patarimas, kurį privalome suvokti labai rimtai. Tai turi galiausiai atsirasti mūsų teisėje – kiekvienas pilietis turi teisę atstatydinti prieš tautą dirbantį ar veikiantį pareigūną. Tai turi atsirasti mūsų darbo sampratoje. Tai turi tapti mūsų pilietiškumo pagrindu. Regis, būtent tai visai Europai demonstruoja vengrai. Konstitucija įtvirtindami moralines vertybes, suverenumą, žemės išlaikymą, tautiškumą. Ir galiausiai tikėdami, kad jų Konstitucija yra pamatinis tautos įstatymas, kurio neturi teisės ignoruoti svetimieji. Mums reikia susitelkti ir pareikalauti asmeninės atsakomybės iš kiekvieno, kenkiančio tautos interesams. Pasmerkti bailius, prisitaikėlius, svetimųjų parankinius. Antanas Maceina sako, kad lietuvio jau toks būdas – didžiulė kantrybė ir laukimas. Istorija sako, kad reikalui priėjus liepto galą, vis viena atsiranda šviesuolių, partizanų, pasišventėlių ir beviltiška padėtis pasisuka į gera.

Būtų gera, jei kiekvieni metai būtų lietuvių metai – pažinę Maironį, Čiurlionį ir Donelaitį, imsimės kitų, tokių vyrų ir moterų, kurie jokiam kraštui nepadarytų gėdos. Visa istorija yra surašyta. Visos pamokos ir gražūs pavyzdžiai sudėti. Belieka ištiesti ranką, iš naujo perskaityti, suvokti ir pradėti džiaugtis, kad turime tokį turtą. Pradėti didžiuotis ir remtis savaisiais. Pradėti dirbti taip, kaip jie pamokino ir įrodė. Pradėti dėti tikrus Lietuvos pamatus, prisiimant asmeninę atsakomybę už savos valstybės palikimą, kuriamą tikrovę ir planuojamą ateitį. Niekas taip neišlaisvina, kaip tiesos kalbėjimas, atsidavimas darbui ir atsakomybės prisiėmimas. Bet visa tai turi būti iš tikro pasiryžimo, iš tikros meilės, iš visiško apsisprendimo. Kaip sunkiai ir kaip bebraškėdamas sukasi ratas, bet žiūrėkite – jis sukasi!