Raudonos linijos. Ar raudonos kilpos?

Apleistas buvusios pradinės mokyklos pastatas Moliūnų kaime.

Lietuva kartais jau primena teritoriją, kurioje jau neaišku: ar tikrai joje yra tikra šio krašto valdžia? Kodėl iškyla toks klausimas? Kovo 11 d. buvo minimos nepriklausomybės atkūrimo akto 34-osios metinės, vyko šventiniai minėjimai. Ir tą pačią kovo 11-ają pasirodė Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio pareiškimas: „Neseniai pasirodė Prancūzijos prezidento Е. Makrono pareiškimas apie galimą šios šalies karinių pajėgų siuntimą į Ukrainą. Tikrai laikas tam. Taip mes patraukiame raudonas linijas, kurias mes patys ir nustatėme“.

Ir štai iškyla klausimas – ar ministro pareiškimas atitinka Lietuvos interesus? Daugelis Lietuvos žmonių nenori karo, o jei Lietuvos kariškiai ims aktyviai dalyvauti Ukrainos konflikte ir bus jau ne tik ginklų siuntimas, bet atviras konkrečių karinių dalinių siuntimas į konflikto zoną, ir susidarys labai grėsminga situacija.

Jau ir taip šalyje tikras sąstingis: kai vyko kovo 11-osios minėjimai, nemažai žmonių prisiminė padėtį Lietuvoje 1990 kovą, ir sulygino su dabartine padėtimi. Prieš 34 metus mūsų krašte buvo beveik 4 milijonai gyventojų, o dabar liko vos 2 milijonai. Lietuvoje masiškai užsidaro mokyklos, ambulatorijos, kultūros namai, ir žmonių skaičius vis labiau menksta. Daugėja tik ginklų, ir ženkliai kyla valdininkų bei kariškių atlyginimai.

Kas gi dar ženkliai auga? Auga rusofobijos mastai. Taip, šis G. Landsbergio pareiškimas – tai niūrus žingsnis, tačiau tikrai ne atsitiktinis. Galime pažvelgti į šio ministro žingsnio ištakas: dar prieš du metus, būtent 2022 kovo 8 d., taigi per Tarptautinę moters dieną, pasirodė nelabai šventiškas G. Landsbergio pareiškimas „Dėl bendradarbiavimo su Rusijos Federacija ir Baltarusijos Respublika“. Jame be kita ko, teigiama: „Užsienio reikalų ministerija Lietuvos Respublikos valstybės institucijoms, įstaigoms ir jų darbuotojams rekomenduoja: apriboti/nepalaikyti jokių oficialių kontaktų (tiek raštu, tiek žodžiu) su Rusijos ir Baltarusijos institucijomis ir jų pareigūnais, išskyrus atvejus, susijusius su gyvybiškai svarbiais Lietuvos Respublikos interesais“.

Taigi, blokas bendravimui su Rytų kaimynais uždėtas dar tada. O dabar regima tokia neva „pažanga“: faktiškai jau yra tikros realios prielaidos, kad Lietuva bus tiesiogiai įvelta į Ukrainoje vykstančio karinio konflikto židinį.

Tiesa, net ir Lietuvos Seime yra skeptiškų nuomonių dėl G. Landsbergio pozicijos. Štai kovo 17 d. Seimo narys Mindaugas Puidokas pareiškė: „Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministras D. Kameronas nepritaria Vakarų šalių karių siuntimui į Ukrainą. Tuo tarpu Lietuvos užsienio reikalų ministras G. Landsbergis, komentuodamas Prancūzijos prezidento E. Makrono siūlymus Europos šalims siusti karius į Ukrainą, atvirai kalba, kad laikas atmesti raudonas linijas, kurias mes patys susikūrėme. Betgi pagal tarptautinę teisę oficialus karių įvedimas-tai jau tiesioginis įsikišimas į karą su Rusija Ukrainoje. NATO priėmė aiškų sprendimą savo karių į Ukrainą nesiusti. Atskiros NATO šalys gali tai daryti, bet savo rizika. Kiek tai kainuos Lietuvai?“.

Tikrovė kitokia, nei lozungai iš tribūnų

Per kelis dešimtmečius skambėjo daug garsių lozungų iš tribūnų: apie Lietuvos laisvę ir klestėjimą. Bet kur ta laisvė ir klestėjimas? Taip, Ukrainos temos mūsų šalyje tiesiog dominuoja-nuo masiško ukrainietiškų vėliavų iškėlimo šalies miestuose bei miesteliuose, iki pastovios ir ženklios paramos ukrainietiškam režimui ypač karinės paramos, o taip pat ir kitokios paramos režimo veiklai paremti. Ir štai jau žengiama link atviro kariškių siuntimo į ukrainietiško konflikto židinį.

O tuo metu padėtis pačioje Lietuvoje vis labiau prastėja. Skurdas plinta, vis prasčiau atrodo miestai, ir kaimai, jau prastėja ir kelių būklė. Daug kelių jau keleri metai neremontuojami. Kodėl? Vėlgi dėl to, kad daug biudžeto lėšų nukreipiama link ukrainietiškų reikmių, o saviems reikalams lėšų jau dažnai trūksta. Šalies miestuose prieš kelis dešimtmečius veikė daug stambių įmonių, buvo daug kino teatrų. Dabar gi beveik visos stambios įmonės jai neveikia, o kino teatrų mažai.

Situacija daugelyje Lietuvos kaimų dar labiau tragiška nei miestuose. Jei šalies miestų gyventojų skaičius sumenko po 30-35 procentus, tai kai kurie kaimai visai išnyko, liko tik pavadinimai ir tušti apgriuvę pastatai, arba kaimai dar egzistuoja, tačiau gyventojų skaičius sumažėjo net du – šešis kartus. Vienas iš ženklių pavyzdžių: Pasvalio rajone esantis Moliūnų kaimas. 1984 metais jame gyveno 197 žmonės, o dabar šiame kaime tik 37 gyventojai. Prieš kelis dešimtmečius čia veikė pradinė mokykla, dvi fermos, lentpjūvė. O dabar visi minėti objektai neveikia, liko tik apgriuvę pastatai. Ir pagrinde kaime liko tik senoliai, bei dar keletas piliečių: švelniai tariant „žalio žalčio“ gerbėjų, liaudyje dažnai vadinamų pijokais.

Lietuvos pasirinkimas tankai ar duona?

Kai žvelgiame į Lietuvos – nedidelio krašto (kuriame liko vos du milijonai gyventojų) kasdienį gyvenimą, tai akivaizdu jog yra pasirinkimo kryžkelė: Lietuva gali būti arba skurdi militarizuota šalis, arba normali gerovės valstybė. Reikia pridurti, pirmo pasirinkimo atveju agresyvus militarizmas realiai gali privesti link įsitraukimo į karo židinį. Ką praktiškai reikš Lietuvai raudonų linijų peržengimas? Šaliai tada gresia raudona kilpa, arba karšta kilpa, kaip pavadinsi, nepagadinsi. Faktiškai tai įtraukimas į karo židinį. O tai: gaisrai, griuvėsiai, nuosmukis.

Žmogaus teisių gynėjas, publicistas Henrikas Juodiška: „Jau keli metai Lietuvoje karinei sferai skiriamas ypatingas dėmesys ir tai vėlgi ryškus nukrypimas nuo normalios šalies valdymo tvarkos. Jei tos ženklios lėšos, kurios skiriamas karinei sferai, būtų skiriamos socialinei paramai bei realių verslo projektų vystymui, akivaizdu, kad tai būtų naudinga visuomenei. O dabar kam tai naudinga? Tik siauroms grupuotėms. Dabar iškyla lemtingas Lietuvos pasirinkimas: tankai ar duona?“.

Žurnalistas ir istorikas Giedrius Grabauskas: „Karinis vajus nukreipė Lietuvą nuo esminių dalykų. Ko gero jau užmiršta gerovės valstybės tema? Kažkaip elitui ta tema tapo neįdomi. O kas elitui įdomu? Panašu kad jiems įdomu karinė sfera. Lietuvos kariškiai vis buvo siunčiami į Iraką, į Malį. Ten buvo ir žuvusių karių. Neseniai ir Ukrainoje žuvo Lietuvos kariškis Tadas Tumas. Tiesa, jis lyg ir vadinamas savanoris. Bet dabar jau svarstoma apie oficialų Lietuvos karių siuntimą į Ukrainą. Ir kas darosi? Įdomu pastebėti, kad į Ukrainą karių nesiunčia Ispanija, Italija, Vengrija ir kitos šalys-daug galingesnės už Lietuvą. Daugelio mūsų šalies piliečių pozicija aiški, net ir oficialios apklausos rodo, kad dauguma žmonių prieš tiesioginį įsitraukimą į karo židinį. Artima ateitis parodys kaip susiklostys situacija. Kol kas aišku tiek: 2024-2026-ieji Lietuvai bus lemtingi metai“.