Replika arba prezidentai narkomanai?

Legendinės trijų Europos lyderių kelionės traukiniu akimirka.

Naujienos geopolitiniame lauke lekia tiesiog kosminiu greičiu – nespėji suvokti, ką tai galėtų reikšti plačiąja, išliekamąja prasme: kaip viskas keičiasi, sprendžiančiųjų pozicijos virsta nuo kojų ant galvos tiesiog akimirksniu.

Ką visa tai galėtų reikšti? Ar save gerbiantis valstybės vadovas gali sau leisti viešojoje erdvėje keisti savo nuomonę lyg niekur nieko? Šiaip jau visi mes žmonės ir nuomonę pakeisti turime teisę, tačiau tik ne tie, kurie pretenduoja į tokio masto valstybės vadovus, ir ne viešojoje erdvėje. Jie visada turi galimybę patylėti arba atsakyti aptakiai.

Gal šiek tiek pradengia širmą gegužės 9 d. traukinio kupė matytas vaizdelis, kurį užfiksavo pasaulinio masto spaudos atstovų kameros. Kodėl taip sakau? Išklausius kūno kalbos specialisto komentarą – ką reiškia kiekviena veido išraiška ir ką simbolizuoja kūno judesiai – peržiūrėjus kelis kartus ir dar sulėtintai, darosi nejauku: tai kas gi iš tikro mus valdo? Ne esmė, kas iš tikro gulėjo ant to stalo: ar paketėlis, ar suglamžyta servetėlė, ar nosinaitė, ar popierėlis, o šalia – bala žino koks pagaliukas. Mes to nežinome ir, manau, jau nesužinosime. Tačiau ir nereikia to žinoti. Pakanka matyti, kaip keitėsi, slinko ir sustingo jų žvilgsniai, kokia buvo veido išraiška pirmajame kadre ir po kurio laiko, kai žurnalistai dar kartą užėjo netikėtai. Kokie buvo rankų judesiai, kaip mikliai buvo nuplaniruotas tas neaiškus suglamžytas „popierėlis“ į branduolinio skėčio turėtojo kišenę, o tik iš antrą kartą išrinkto kanclerio veido niekaip neišnykstanti kvaila šypsena be priežasties – ar nereiškia tik vieno: vyksta kažkas ne visai teisėto ir visai neviešo, jei nepasakyti daugiau. Nesvarbu, koks ten buvo tų daiktų turinys – jei ne karštligiškas jų slėpimas, o vėliau Eliziejaus laukų pastangos visa tai paneigti, gal net nebūtų tai pastebėta. Bet kai žmonės yra pakitusios būsenos, jie elgiasi neadekvačiai. Kai vagis ką tik apsivogė, tai netikėtai užkluptas būtinai išsiduos, kas liaudyje apibūdinama patarle: vagie, kepurė dega.

Dega, oi kaip dega tos jų kepurės.

Padorus žmogus antrą dieną po to atsistatydintų, o kitoks apsimeta, kad nieko tokio ir neįvyko – kad ne tik nuomones galima keisti, bet ir komandas, kurias iš vakaro davė, ryte jau galima pamiršti, mažais kumšteliais pagrąsinęs Rytų pusėn tikėtis ginklų sudėjimo, siūlyti skėtį, kurio, ačiū Dievui, pats nevaldo. Kodėl nevaldo? O dėl to, kad nei šalies, nei kariuomenės, nei branduolinio paleidimo mygtuko tokiems patikėti negali ta giluminė valdžia, kuri juos pastatė į valstybės menedžerio, kitaip vadinamo prezidentu, vietą 5 metams. Jie gali tik vaidinti liaudies tarno vaidmenį. Kodėl tik tokius nevykėlius parinko? Pirma – protingi nesutiks, nes jų proto čia nereikia, o antra – jie dar nori gyventi ir gyventi su savo šeima.

O šiems, kuriems išblaivėjus tampa akivaizdi tikroji grėsmė, jei nesusitvarkys su prieštaringais pavedimais, didžiulė negarbė ir nemeilė eilinių piliečių – padėti gali tik paketėlis ant vagono kupė stalo.

Susiję:

Demaskuota Rusijos dezinformacija dėl narkotikų vartojimo traukinio kupe