Romas Gudaitis: Esė apie karčią tiesą, kurios niekam nereikia

Išgirdome S. Daukanto aikštės apsireiškimą.  Kad norite - mes matome... Nuotr. Eltos

Respublikos redakcinės kolegijos tribūna (Nr. 10): „Noriu ir privalau“.

Noriu ir privalau. Kad norite – mes matome, bet kad privalote – labai abejojame. Kadangi tokiu atveju privalote tiesiai šviesiai pasakyti, kad ne viskas tiesa, kas yra Jūsų tiesa. Nebuvo Jūsų toje atsilikusioje nuo Maskvos partijoje. Mes nematėme Jūsų apsisprendimo kovoti už valstybės atkūrimą. Mes Jūsų nematėme toje partijoje – juk, būdami dar jauni, kaip galėtume pražiūrėti tokią perspektyvią Lietuvos nepriklausomybei gražuolę ir savo rankom neiškelti jos į aukštybes. Jeigu su priešiškais Lietuvos laisvei komunistais būtumėte praleidusi nors vieną (tiktai vieną!) dieną po Kovo vienuoliktosios, tai ir apie tai turėjote seniai pasakyti. Juk daugelis net klydusių žmonių evoliucionavo, nenuslėpė savo praeities. Kodėl reikia taisyti ir dailinti nutylėtos biografijos faktus? Neigti tai, kas nepaneigiama? Nejaugi manote, kad patikėsime gražiai parašytais tekstais, kokia Jūs nepriklausoma? Juk nuo kai kurių nutylėtų faktų jau esate priklausoma. Ir tai labai liūdina žvelgiant į gražiai sukurtą ir vis koreguojamą mitą. Jo ištakos netiesoje. Deja. Dėl to privalu pasakyti, kad labiau reikėtų gerbti žmones ir menkiau pasikliauti rinkimų technologijų specais. Pasamdytais, dirbančiais įvaizdžiui ir mitui – taip pat deja. Ir labai atsiprašome, kad nepučiame į vieną dūdą su pataikūnais ir Jūsų sąjungininkais bei rėmėjais. Kaip mes matome, visi oponentai seniai yra Jūsų priešai, ir net rusų agentai. Ir jų vis gausėja. Kuo veikla sėkmingesnė ir kuo efektyviau mitinė asmenybė veikia lietuvių tautos, Lietuvos naudai, tuo priešų tik daugės. Vadinasi, ir kovoti reikės. Tokia šios sėkmės dialektika. Juk balsuos beveik šimtas procentų. Už.

Mes jau turime patirties – Jūs griežtai kovojote su oligarchais, tačiau taip ir nesužinojome nė vienos nevidonų pavardės (kovoti su anonimais visados efektyviau), Jūs puikiai sutvarkėte šilumos ūkį ir statėte atominę net tada, kai referendumu žmonės pasakė, ką mano apie tas statybas, o Jūs pasakėte, ką manote apie jų valią. Tiktai dėl Jūsų išmintingo vadovavimo makroekonomika buvo taupi, o dabar jau pužoja kaip tešla ant mielių. Visi valdžioje darė klaidų, visus Jūs taisėt, vertus Jūsų dėmesio aukštinote, nevertus – žeminote, tačiau pati nė karto nesuklydote. Per penkerius metus anė klaidelės – ir tai Lietuvos rekordas!
 

Ir štai vizitas į ligoninę. Iki jo mes žinojome, jog griežtus nurodymus - kad jie būtų ištransliuoti, propagandistų išliaupsinti - paprastai duoda vadovai tironai iš Rytų. Stalinas juk tik vieną sykį iškišo nosį fronte prie Volokolamsko, bet nuo kanonadų greitai nulindo į giliausius bunkerius, Mao sėkmingai vadovavo mažųjų aukštakrosnių statybai komunistų nustekentų valstiečių kiemuose, duodavo vertingų nurodymų perplaukdamas upes, Kimai Šiaurės Korėjoje nurodinėjo ir tebetęsia pamokymus, kaip sėkmingai numalšinti badą kemšant į skrandžius žalią žolę, nepaliauja vadovavęs ir vis viešai nurodinėjęs Putinas (ir skraidyklėm skraido su gervėm, ir antikines amforas atranda, ir į narvus pas plėšrūnus lenda), o Lukašenka šiurpina visą Baltarusiją prieš televizijos kameras ir pavaldinius su bloknotėliais ir pieštukais nurodymams pasižymėti, atleisdamas Minsko turgaus ar kokio sovchozo direktorių. Aš jau maniau, kad Lietuvoj nieko panašaus neišvysime - juk demokratinė šalis, bet kur tau - tikrovė pranoksta lūkesčius: ak, vizitas! Ir tai juk ne kokie asmeninio kino operatoriaus klipeliai apie knygų dalijimus, pasiplaukymus Niujorke, šventes su vaikučiais, kreipinius per visas televizijas su gražiais žodžiais apie Vasario šešioliktąją, sveikinimus ir kitus malonius niekučius išplautoms tautiečių smegenims už tų pačių tautiečių pinigus Prezidentūros biudžete, - mes matome netvarkoje ir skurde (ta ligoninė puikiai parinkta) TVIRTĄ ASMENYBĘ, kuri ain cvai sutvarkys tą ligoninę - juk vien pokalbiai su personalu, ligoniais ko verti (gaila, kad dėl priešų pinklių neparodyti tualetai ir mes neišgirdome, kokie jie turėtų būti, tačiau tas bus slaptoje pažymoje ir sukeltoje isterijoje dėl jos). Kaltininkai aiškūs, problemų sprendimo būdai - dar aiškesni, be reikalo ministras Vytenis niurna apie rinkimų kampaniją. Šis vizitas simbolizuoja tik RŪPESTĮ DĖL ŽMOGAUS, TĖVYNAINIO.

Ilgai ieškojau meninio rakto įsitikinti, kodėl, girdi, noriu ir privalau, kodėl jau paneigta netiesa, o viskas yra tik švaru ir tiesa, pagaliau ėmiau fantazuoti, jog taip pat privalau pasakyti karčios tiesos apie sistemą, kuri kvailina piliečius ir yra įsitikinusi, kad tik ji, sistema, sprendžia ir deleguoja, kad tik jos dėka žmogus privalo pagal dailias taisykles gražiai dumti akis. Ir atradau paslaptį: šlepetės! Mūsų politikos simbolis, mūsų sistemos tikroji dvasia yra šlepetės! Laimingas sėkmingosios veiklos demokratijos ir laisvės idealų šviesoje amuletas! Štai po ligoninės, po griežtų nurodymų, kai aiktelėjo visa šalis ir kai pasidarė aišku, kad vieno vizito pakako kardinaliems pokyčiams sveikatos apsaugoj, kai pataikūnų chorai be jokių maivymųsi išdainavo: ak, kaip teisingai jūs pasakėte! - ateina eilė patogiam poilsiui kabinete, rūmuose. Tą egzistencinį buvimą ir simbolizuoja šlepetės, todėl ne apie didvyrius daina ir jų garbingą kelią - apie šlepetes, kai darosi nebesvarbu, ar šlepetės egzistuoja materialiu pavidalu, taip sakant fizine forma, ar jos tėra neafišuojama, bet tokia būtina idėja. Galimas daiktas, jog paslaugūs dvariškiai, pataikūnai ir kiti įsitiekiantys jų akyse nematė ir nematys, tačiau mums tam ir duotas asociatyvinis, vaizdinis mąstymas, kad veiklos credo išreikštume šlepetėm ir šitaip iškraipytume tiesą apie asmenį, kuris vai dar daug kam duos pipirų pats likdamas tyras kaip aniuolas. Tiesą meniškai iškraipyti ir kad ji atrodytų anei velnias, anei gegutė - mums juk ne pirmiena. Po didingų darbų tautos ir valstybės labui juk visados laukia šlepetės. Kaip simbolis, kaip priminimas jums, jog niekur po sėkmingos kadencijos aš neketinu išeiti. Rinkite. Ir būkite laimingi išrinkdami seniai išrinktą MANE. Juk taip nusprendė mano šlepetės.

Šlepetes, kurios po vizito, sudrebinusio visas ligonines (mes, pacientai, tuos pokyčius jau pajutome savo kailiu), tikrai pasiliks Daukanto aikštės rūmuose, kaip simbolį perkelkime į mūsų politinę sistemą. Ir nuleiskime ją ant patogiai įsitaisiusios partinės nomenklatūros - Seimo narių, išrinktų pagal partijų sąrašus. Išrinktų sąlygiškai, kadangi šie šlepetininkai, dažniausiai visiems laikams atšlepsėję į Seimą, už savo pasiaukojimą atsiskaito tiktai sau ir savo patogiems gyvenimėliams. Seimo rutinos kasdienybėje jie - dar su batais ir elegantiškais bateliais, bet iš tikrųjų - jau su šlepetėm ar apsiginklavę jų idėja. Virš jų tvyro šlepetiško patogumo ir snūduriavimo aura. Ar prisimenate, kaip mes kovojome su nomenklatūra? Tikrai - nomenklatūros dabar su žiburiu nerasi. Yra - su šlepetėm atėjusieji. Ir niekados neišeisiantys. Nes ši rinkimų sistema labai paranki šlepetėms. Todėl ir eina vyrai žmonos, tėvai sūnūs - kadangi, paneigdami nomenklatūrą, mes atvėrėme subtilų kelią anūkams. Jie ateina, jie - bus. Paveldimi dinastiniai šlepečių tradicijų bruožai dar laukia įdėmaus žvilgsnio. Formuojasi politikų klasė, o virš jos aš matau puikiai įsikūnijusią šlepetizmo idėją.

Dabar, kai jai mes išgirdome apsireiškimą ir kad kandidatė yra nepriklausoma, galima savęs paklausti, kaip šlepetės idėja suderinama su nepriklausomumu. Palikime šiuos klausimus apmąstymams. Nepriklausomumas - nuo ko? Nuo sistemos, kurios hierarchiniame smaigalyje esu? Nuo principų, kurie viešai vieni, neviešai - visai kiti? Nuo savo neklystamumo?

Mano Sūduvoj nerimtą žmogų, daug šnekantį, nieko nedarantį, vadindavo skystimu. Įmantri, demokratiją aukštinanti, aiškinanti, auksaburniškų kalbos padargų niekados neataušinanti frazeologija, deja, sudaro mūsų politikos esmę. Skysta politika, skystimų politika. Čia nyksta ribos tarp pozicijos ir opozicijos. Čia svarbiausias patogus buvimas, kurį užtikrina ne Konstitucija, kaip manote, - o šlepetės. Todėl vyriausioji vadė ir taria: noriu ir privalau. O mes kaip tie Anderseno siuvėjai privalome pasakyti apie šlepetes - tiesa, norinti ir privalanti neigia savo ryšius su šlepetėmis, tačiau mes privalome pasidalyti savo įspūdžiais apie tai, ko oficialiai nėra.

Formali valstybė! - štai šlepečių kastos svajonė. Šalta, formaliai biurokratizuota valstybė, tarnaujanti ne žmogui, o kastai. Supuvusi politinė sistema ir puikiai joje parazituojanti, veiklą imituojanti šlepetininkų kohorta (joje gali būti ir pasitaiko įsimaišęs vienas kitas sąžiningas žmogus, bet tai nieko nekeičia) negina nacionalinių interesų - savo gimtosios kalbos, žemės, tradicijų, moralės, nacionalinės kultūros, mėgaujasi bendraeuropinės politikos standartais ir gerove, ji suinteresuota pataikauti ir kopijuoti, ji bijo bet kokio savitumo. Originalesnės, maištingesnės idėjos labai nepatinka šlepečių kastai - juk tai grėsmė karjeroms ir šlepetėms.

Ir jokios frazės, jokia rafinuočiausia kazuistika, jokie mokslingiausi išvedžiojimai apie mūsų demokratiją, apie mūsų nepriklausomybę negelbės - mums visiems reikia diagnozuoti ir pradėti gydyti negalią. Gydytis nuo asmenybių, kurios įžūliai pasitiki savo jėgomis nuvesti mus į bedraeuropinį rojų be nacionalinių valstybių, atsižadant savęs. Sunku pasigydyti nuo šlepečių sindromo - ligos, kurios nepripažįsta jokia sveikatos organizacija, juolab kad užsikrečiama ja nuo skystos politikos (ak, kaip vulgaru ir neskoninga!), tačiau pradėkime.

Svarbus žingsnis būtų ponios išsiuntimas į Briuselį. Juk demokratinę šlepečių tradiciją Europoje ji galėtų įgyvendinti kuo sėkmingiausiai. Tegul tenai nori ir privalo į sveikatą. Rūpinsis Lietuva ir mumis visais, tačiau gal tada greičiau išgysime nuo savų vaistų ir be svetimų receptų.

P.S. Apsidairau - ir idiliškai sučiurleno įprastinės frazės, juk viskas vyko ne pagal mano primestą schemą, o pagal papročius politikos, kuri ne skysta, o labai giliai prasminga! Štai pavyzdys - mūsų pozicija, mūsų parašai dėl „koalicijos partnerio“, atvirai veikiančio prieš Lietuvą, o štai - atsakymas šlepetininkų: mums nusispjauti ir ant jūsų, ir ant mūsų parašų! Bravo! Eitume, sakau, pas Respublikos prezidentą - moralinį autoritetą, stiprią, nebijančią palaukti prieš srovę asmenybę, taikų, principingą ir su visais ieškantį tiesos žmogų, bet dabar nėra kur eiti dėl aukščiau minėtų priežasčių. Ir dėl išsirikiavusios bereikšmių kandidatų eilutės, ir dėl to, kad aukščiau - tik viską seniai jūsų labui išsprendusios MANO ŠLEPETĖS IR JŲ DELEGUOJAMA RENKAMA AŠ!

Klausimas toks: ar mes sutinkame, kad mus valdytų paveldima šlepetininkų kasta ir jos aukščiausiasis įsikūnijimas Daukanto aikštėje? Jei nekeliame šiuose rinkimuose savo kandidato - vadinasi, sutinkame, jog šlepetė ilgam nugali protą!

respublika.lt