Režimas ir „nacionaliniai interesai“ – tarp beprotybės ir nusikaltimo

Nuotraukoje – tautiniai kolaborantai, vasalai ir konformistai mėgstantys švęsti valstybines šventes atsitvėrus nuo tautos geležinėmis užkardomis.

„Nacionaliniai interesai“ – subtilus dalykas. Jų supratimas gali sukelti karus tarp valstybių ir pilietinius karus valstybėse. Dabar esame situacijoje, kai iš šito supratimo kylanti įtampa net keliose pasaulio vietose pasiekė tokį pavojingą lygį, kokio nebuvo nuo 1962 metų „Karibų krizės“. Be abejo, pirmiausia tai yra įtampa, kurią gimdo vienpolio pasaulio mirimo ir tripolio pasaulio gimimo vyksmas. Neatsiejama šio vyksmo dalis yra 2014 metais prasidėjęs pilietinis karas Ukrainoje tarp provakarietiškai ir prorusiškai „nacionalinius interesus“ suprantančiųjų. Neatsiejama šio vyksmo dalis yra ir pilietinė nesantaika – kol kas dar neperaugusi į pilietinį karą – tarp skirtingai „nacionalinius interesus“ suprantančiųjų Lietuvoje.

„Nacionaliniai interesai“ – subtilus dalykas. Mano supratimu, tas „nacionalinių interesų“ supratimas, kurį deklaruoja dabartinė Lietuvos Respublikos vyriausybė, yra vertas arba beprotnamio, arba kartuvių. Tačiau dabartinės vyriausybės deklaruojamas „nacionalinių interesų“ supratimas yra tik kulminacija to „nacionalinių interesų“ supratimo, kuriuo vadovavosi neoliberalus Lietuvos režimas pastaruosius trisdešimt metų.

„Nacionaliniai interesai“ – subtilus dalykas. Negali būti vienu metu teisūs du amerikiečiai, iš kurių vienas teigia, jog JAV „nacionaliniai interesai“ apima regioną tarp Baltijos ir Juodosios jūrų, o kitas – jog ne. Ko gero, vienas iš jų iš tikrųjų turi omenyje „nacionalinius interesus" ir jiems atstovauja, o kitas tik kalba apie JAV "nacionalinius interesus“, bet turi omenyje kažkokius kitus interesus ir jiems atstovauja. Lygiai taip negali būti vienu metu teisūs du lietuviai, iš kurių vienas teigia, jog kito deklaruojamas Lietuvos „nacionalinių interesų“ supratimas vertas arba beprotnamio, arba kartuvių. Ko gero, vienas iš jų iš tikrųjų turi omenyje „nacionalinius interesus“ ir jiems atstovauja, o kitas tik kalba apie Lietuvos „nacionalinius interesus“, bet turi omenyje kažkokius kitus interesus ir jiems atstovauja.

Mano požiūriu, tas „nacionalinių interesų“ supratimas, kurį deklaruoja dabartinė Lietuvos Respublikos vyriausybė, yra vertas – jei jis nuoširdus – beprotnamio. O jei jis nėra nuoširdus, bet po „nacionalinių interesų“ frazeologijos šydu slepia sąmoningą tarnavimą kažkokiems kitiems interesams - jis vertas būti teisiamas už tėvynės išdavimą ir nusikaltimus lietuvių tautai.

„Nacionaliniai interesai“ – subtilus dalykas. Kai sakai, jog kitaip juos suprantantis bendrapilietis vertas beprotnamio arba teisiamųjų suolo – tai rimta. Todėl gręžiesi į praeitį ir ieškai sąjungininkų tautinės minties istorijoje. Sąjungininkų, kurių idėjos paremtų paties įsitikinimą, jog dabar valdžioje esančiųjų "nacionalinių interesų" supratimas yra arba pasityčiojimas iš sveiko proto, arba sąmoninga kenkėjiška antitautinė veikla. Arba ir viena, ir kita kartu.

„Nacionalinių interesų“ vardu kalbanti Lietuvos valdžia iš tikrųjų atstovauja ne Lietuvos „nacionaliniams interesams“, o interesams tų, kurie anapus Atlanto vandenyno deklaruoja, jog JAV „nacionaliniai interesai“ apima regioną tarp Baltijos ir Juodosios jūrų. Pastarieji irgi tik kalba JAV „nacionalinių interesų“ vardu, nes iš tikrųjų JAV "nacionaliniai interesai" neapima regiono Europoje tarp Baltijos ir Juodosios jūrų. Kad ir kokios galingos būtų JAV, jos nėra globalios, todėl negali turėti globalių interesų. Nėra „globalių JAV“. Juo labiau negali būti tokio idiotizmo, kaip „globali Lietuva“. Tačiau ir Jungtinėse Valstijose, ir Lietuvoje esama globalistų, kurie kalba „nacionalinių interesų“ vardu. Jie ir yra naturalūs – „strateginiai“ – sąjungininkai. Tuo tarpu tie „nacionalistai“ tarp Baltijos ir Juodosios jūrų, kurie Jungtinėse Valstijose nuoširdžiai regi „strateginį“ sąjungininką, globalistų akimis žiūrint, yra „naudingi idiotai“, kurių destruktyviausio panaudojimo pavyzdys kol kas yra Ukraina.

Štai ką 1938 metais apie dabartinį „strateginį“ Lietuvos Respublikos sąjungininką rašė Oskaras Milašius (1877-1939).

„Daugelio žmonių žvilgsniai dabar krypsta į JAV. Lietuviai ten daug kur turi artimų giminių, pažįstamų, kartais pralobusių, o dažniausiai pavergtų, užguitų, sunaikintų. Antikristo katile verda tautos, lydosi, gaila, kad to niekas nenori laiku pastebėti. Daug kas gėrisi JAV tariama pažanga. Be reikalo. Iš kvailumo, trumparegiškumo. JAV įvairūs materialistai, pozityvistai iš pagrindų pakerta bet kokį idealistinį nusiteikimą. Man neišaiškinama, kodėl katalikai žavisi šia piktojo šalimi. Mane dėl to apima liūdesys, prarandu viltį. Jeigu kuriam iš čia esančiųjų teks keliauti po JAV, ir jis turės progos susitikti šios sugadintos šalies gyventojų, ypač valdančiųjų, tai be vargo įsitikins kai kurių papročių, nuotaikų antikristiniu aiškumu. Tai Evangelijos dvasiai prieštaringiausias kraštas. Panašaus istorija dar nežino. Buvo visokių valstybių, visokių yra, atvirai persekiojusių ar persekiojančių dabar krikščionis, tačiau šitokios apsimetėlės, gražios, o klastingos ištvirkėlės Žemė nebuvo išdaiginusi. Kiekviename žingsnyje ten veidmainiai šlovina laisvę ir kiekviename žingsnyje apskaičiuotai, šaltai, atkakliai, sukčiausiais būdais lauk rauna krikščionybės dvasią. Daroma tai išradingai, šėtoniškai klastingai. Dvasiniai reikalai JAV nerūpi. Žmonės prievarta įmurdomi į tokias aplinkybes, kur skamba vienintelis šūkis: „Laikas – pinigai!“ Kiekvienas JAV gyventojas – jeigu nenori likti sutrintas – privalo skubėti nuo ryto iki vakaro, nedorai spekuliuoti, apgaudinėti. Nesustodamas skuba tiek turtuolis fariziejus-sadukiejus, tiek ir vargšas proletaras, samdinys ar šioks toks savininkas, negaudamas menkutės akimirkos pamąstyti apie gyvenimo prasmę, didžiąją mįslę – mirtį. Italijoje nors kapinėse, puošniose bažnyčiose galima susitelkti, medituoti. JAV net ir kapines pavertė kaukiančiu fabriku, pelninga įmone, o ne amžinąja poilsio vieta. Jeigu kuris nors beprotiškai skubąs žmogelis užsikala šiokį tokį pinigą, tai nenurimsta, toliau serga karštligišku lobio dauginimu. Viešoji spauda – ištvirkėlė apkurtina jo ausis, gena vis didesnėn beprotybėn. Mokslas, menas, literatūra, kultūra, dora, religija – viskas pajungta tik PINIGUI. Ginklų fabrikai – didžiausi pasaulyje. Už dolerį jie visoje žemėje lieja kraują bei ašaras, skleidžia nelaimes. Milijardierius fariziejus-sadukiejus, valdąs tris dešimtis gatvių, veidmainingai klykia, kad turi būti garantuota iniciatyvos, veiklos, apgaudinėjimo laisvė. Tą šūkį lyg papūgos kartoja mulkinamos masės, minia. Pagrindiniai lobiai priklauso penkiems procentams išnaudotojų parazitų, tikrų erkių, o devynios dešimtys penki procentai skęsta vergijoje. Visagalė, milijardierių pagimdyta ir maitinama spauda šiuos 95% apkurtina, sukvailina ir nuskandina sąmoningai palaikomame sekso kulte. Nuo purvino sekso minia visai netenka budrumo, suglemba, ištyžta. Nuo pasaulio pradžios dar nebuvo tokios rūšies purvino minios pavergimo.“¹

Vargu ar dabartinės JAV yra morališkai tobulesnės negu buvo Milašiaus laikais. Greičiau atvirkščiai.

„Nesižavėkite ir jokiu būdu netikėkite Jungtinių Amerikos Valstijų pažadais ir antikristine pasaulėžiūra. Neužmirškite: JAV yra Apokalipsės žvėris.“²

Bet daug kas patikėjo.

Žlugus komunizmui, tikrojo lietuvių tautos išsivadavimo neįvyko, nes „melagingą komunizmo evangeliją pakeitė melaginga neoliberalizmo evangelija, kuriai tarnauti postkomunistiniuose kraštuose stojo daug buvusių uolių komunizmo evangelijos tarnų".³ „Dabartinė Lietuvos valstybė yra revoliucinė neoliberali valstybė, vėliausiai nuo 1992 m. aktyviai įsitraukusi į JAV vadovaujamą pasaulinę neoliberalią revoliuciją, deklaravusi besąlygišką ištikimybę neoliberalios „naujosios pasaulio tvarkos“ principams ir paaukojusi lietuvių tautos gyvybinius interesus ant šių principų įgyvendinimo altoriaus.“⁴

Visa pastarųjų trijų dešimtmečių Lietuvos istorija yra Stasio Šalkauskio (1886-1941)suformuluoto Lietuvos sėkmingą raidą laiduojančio geopolitinio principo nesilaikymo istorija. Ir todėl tai kartu yra ne – kaip bando parodyti režimo propaganda – Lietuvos „sėkmės istorija“, o antinacionalinio neoliberalaus Lietuvos režimo sėkmės istorija, per kurią lietuvių tauta nunyko nuo 3,7 milijono iki 2,8 milijono (jei tikėti režimo pateikiama statistika) gyventojų.

1918 metais išleistoje knygoje „Dviejų pasaulių takoskyroje“ Šalkauskis rašė: „Norėdama gyvuoti ir klestėti lietuvių tauta privalo savo politikoje ir civilizacijoje išlaikyti pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų, o istorija rodo, kad ji sugebėdavo įveikti savo padėties sunkumus tokiu mastu, kiek būdavo įvykdoma ši sąlyga.“⁵

Vietoje to neoliberalus Lietuvos režimas į pilietinės dorybės aukštumas iškėlė politinę rusofobiją ir entuziastingai palaikė visas destruktyvias Vakarų karines akcijas Rytuose. Bet dabartinės vyriausybės destruktyvi veikla griaunant „pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų“ Lietuvos politikoje pranoksta visų kitų iki jos buvusių vyriausybių veiklą.

Anot Šalkauskio, pusiausvyros tarp Rytų ir Vakarų suirimas lėmė Lietuvos valstybingumo degradaciją ir galutinį jo žlugimą XVIII amžiaus pabaigoje. Tuomet „Vakarai“ Lietuvos istoriniame likime reiškėsi pirmiausia Lenkijos pavidalu. „Tautinė lenkų civilizacijos linkmė, priešingai pirmykščiam Rytų vyravimui Lietuvoje, buvo priešinga taip pat iš savo esmės Lietuvos valstybės savitumui bei nepriklausomumui. Jos galutinis laimėjimas Lietuvoje turėjo dargi tą blogą pusę, kad, statydama šią pastarąją į principinį priešingumą Rytų pasauliui, ji darė dar smarkesnę kovą, kurią ji kovojo su rytų slavais ir kuri iš pagrindo buvo ne kas kita, kaip lenkų ir rusų lenktyniavimas, pasirinkęs Lietuvos valstybę sykiu reiškimosi plotu ir pasmerkta iš anksto auka.^“6

Šiandien situacija daug dramatiškesnė negu anuomet. Šiandien Vakarai Lietuvos istoriniame likime reiškiasi, Oskaro Milašiaus žodžiais tariant, „Apokalipsės žvėries“ – JAV – pavidalu. Anuomet Lietuvos valstybė tapo „lenkų ir rusų lenktyniavimo auka“. O ar Lietuvos režimo rusofobinė politika nepavertė Lietuvos valstybės JAV ir Rusijos „lenktyniavimo“ įkaite? Ar tripolio pasaulio gimimo vyksme dabartinės vyriausybės veikla Baltarusijos ir Kinijos atžvilgiu nestato Lietuvos „į principinį priešingumą Rytų pasauliui“? Mus valdo bepročiai ar nusikaltėliai? O gal apsėstieji iš Fiodoro Dostojevskio „Velnių“?

¹ Pranas Antalkis, Trečdalis atskilusio mėnulio - virš Lietuvos: Oskaro Milašiaus pranašavimai, Kaunas, Kauno kultūros rūmų knygynas salonas, 1995, p. 139-140

² Ten pat, p. 150

³ Andrius Martinkus, "Gęstantis Lietuvos spindulys Vakarų saulėlydžio fone", Kultūros barai, 2017, Nr. 9 (633), p. 25

⁴ Andrius Martinkus, „Baltijos tragediją“ prisimenant. Revoliucijos ir kontrrevoliucijos dialektika Baltijos regione prieš šimtą metų ir dabar“, Šiaurės Atėnai, 2019, Nr. 7 (1311)

⁵ Stasys Šalkauskis, Raštai, IV t., Vilnius, Mintis, 1995, p. 170

⁶ Ten pat, p. 240