Riba, kai turime ištarti „gana“, jau peržengta

Drumsta politinė realybė jau tapo mūsų viešojo gyvenimo kasdienybe. Praktiškai neveikianti politinė sistema lyg ugnikalnio pelenai yra užklojusi visą valstybę. Nežinia kokio skandalo dar galima tikėtis viešojoje erdvėje, kad būtų galutinai ištirpdyti visuomenės narių tarpusavio pasitikėjimo likučiai.

Šalies politinį diskursą yra apėmusi savotiška šizofrenija. Riba - tarp pozicijos ir opozicijos parlamente - ištrinta. Visi kaunasi prieš visus. Vyksta institucijų karas, kuriame žvalgybos ir teisėsaugos struktūros kovoja priešakinėse fronto linijose.

Valstybė gyvena nuolatinėje neįgyvendinamų reformų būklėje, kurioje kyla grėsmė sužlugti ištisoms viešojo sektoriaus, švietimo, aukštojo mokslo, sveikatos, mokesčių, pensijų sistemos sritims.

Ar atsirastų bent viena sritis, kurios šiandien nebūtų pažadėta reformuoti?

O lietuvių tikėjimas pačios valdžios gebėjimu darniai veikti piliečių labui yra visiškai sumenkęs.

Politinę sistemą krečiantis neefektyvumo drugys liudija itin menkas galimybes jai atsitiesti. Stovime akis į akį su giliausia per visą nepriklausomybės laikotarpį valstybės valdymo krize, tačiau tą pripažinti esame tiesiog nepajėgūs.

Piliečių ir valdžios dialogas šiandien praktiškai nebeegzistuoja, todėl septynmyliais žingsniais tolstame nuo pamatinių vertybių suvokimo ir nacionalinių interesų sklaidos galimybių.

Deja, tenka pripažinti, kad gyventojų pasitikėjimo kreditu vis dar disponuojantys valdžios vyrai ir moterys labiausiai yra susirūpinę savais reikalais bei reikaliukais.

Daugybė iškalbingų tikrovės detalių byloja, jog aukščiausiuose valdžios sluoksniuose nebeliko vietos skleistis piliečių pažiūrų ir nuomonių įvairovei, reikštis kritiškam mąstymui ir politinėms idėjoms, kurios nesutaptų su įsigalėjusia globalizmo apologetika.

Vis mažiau fundamentalių valstybės klausimų ir pilietinės visuomenės lūkesčių nūnai svarstoma parlamente, kaip tikroje Tautos atstovybėje.

Šiame kontekste, dabartinio isteblišmento laikyseną šiek tiek sulaiko baimė, jog lietuviai vis dėlto dar gali pasipriešinti primestam pažiūrų ir santykių modeliui, kurį norima visuotinai įdiegti Europos Sąjungos mastu. Todėl piliečiai yra itin akylai „saugomi“ nuo tikros, necenzūruotos, žinybų neaprobuotos, viešųjų ryšių ekspertų neapdorotos ir konsultantų nesuinterpretuotos informacijos poveikio.

Kitaip tariant, visi esame patalpinti į didžiulį informacinį vakuumą, kuriame turime nuolankiai susitaikyti su artėjančia Europos centralizacija, federalizacija ir tapatybių unifikacija.

Krikščionybė, demokratija, laisva ekonominė erdvė ir pagarba Tautų suverenumui - tai matmenys, kurie apibrėžia mūsų bendrystę Europoje. Kaip visuotinai priimtas moralinis kriterijus ir neišsenkanti gyvybinė versmė krikščioniška dimensija yra kardinaliai svarbi Europos išlikimui.

Tačiau akivaizdu, jog niekas iš naujosios Europos architektūros braižytojų nė nesiruošia to pripažinti.

Esu tikras, jog jeigu šiandien visos bendrijos mastu būtų surengti referendumai dėl Europos Sąjungos ateities, dauguma Tautų pasisakytų už Tautų Europą ir nacionalinių valstybių išlikimą.

Todėl esu įsitikinęs, kad ne tik dėl sudėtingos vidaus situacijos, bet ir globalių iššūkių akivaizdoje kaip oras yra reikalinga nauja pilietinė atrama, šviežia iniciatyva, viltingas visuomenės susibūrimas lietuvių Tautai atsitiesti.

Kaip tikri patriotai pagaliau turime ryžtis prisiimti asmeninę atsakomybę už Tautos laisvės ir Nepriklausomybės perspektyvą. Šiandien yra atėjęs toks metas, kai nebegalima ilgiau pasyviai stebėti, kaip horizonte baigiami sutirpdyti mūsų valstybingumo sparnai.

Riba, kai visuomenė turi ištarti „gana“, jau peržengta. Lietuvai reikalinga skubi terapija. Jokiais viešaisiais ryšiais ir įmantriais nomenklatūriniais metodais nebeįmanoma retušuoti tikrosios padėties ir netgi, sakyčiau, gresiančios katastrofos.

Kas kitas gali pasirūpinti lietuvių Tauta, jeigu staiga ji taptų pati nebepajėgi užtikrinti tolesnio savo gyvavimo? Valstybės politiniai mechanizmai jau yra taip sutrikę, kad galima tikėtis paties blogiausio scenarijaus.

Kas yra Lietuva? Ką ji iš tiesų reiškia man?

Ir tai nėra tik elementari žodžių ekvilibristika. Šie iš pirmo žvilgsnio elementarūs klausimai, be jokios abejonės, yra susiję su kiekvieno iš mūsų vidiniu pajautimu ir asmenišku apsisprendimu.

Esu įsitikinęs, jog mūsų šaliai reikalingas visuotinis atsinaujinimas - visuomeninis judėjimas, kurio tikslas būtų telkti naują nacionalinės bendruomenės branduolį, subrandinti ir iškelti naujus politinius lyderius.

Manau, jog būtina suvienyti visas Tautos intelektualines jėgas tikrai nepriklausomos, demokratiniais pagrindais sutvarkytos, socialiai jautrios ir solidarios bei žmogiškumu grindžiamos valstybės atkūrimui, artikuliuotos politinės valios išlikti nepriklausoma sukoncentravimui.

Mūsų kuriamas visuomeninis judėjimas turėtų vienyti pažangai nusiteikusius žmones. Todėl jame natūraliai rastųsi įvairių visuomenės grupių, organizacijų ir net politinių partijų sutarimas.

Pagaliau turime susiburti į tikrai patriotišką nacionalinę bendruomenę, kurios nebuvo nuo pat istorinių Sąjūdžio laikų. Būtent šis bendruomeniškumas įkūnytų Tautos pasiryžimą ginti laisvę ir Nepriklausomybę, ugdytų atsakomybę už savo tapatumą ir valstybingumo tęstinumą.

Mūsų pilietinis judėjimas turi sukurti prielaidas visiems žmonėms (to dabar nėra dėl vyraujančio elitarizmo) dalintis ir keistis žiniomis, patirtimi, naujovėmis bei gerąja praktika, įgyvendinti visuomenines - pilietines iniciatyvas, kurti bendrąjį gėrį.

Pagrindinį kuriamo judėjimo tikslą įvardinčiau: sudaryti sąlygas kiekvienam žmogui tobulėti, siekti šeimos gerovės, bendrumo pilnatvės, puoselėti tradicijas, ugdyti įvairiapusiškumą, verslumo gebėjimus ir talentus keliant bendras Tautos kūrybines galias.

Formuodami atsakingos pilietinės veiklos vertybinius kriterijus, turėsime stiprinti visuomenės nacionalinę savivertę, rūpintis įvairių socialinių grupių gerove, inicijuoti pajamų nelygybės ir skurdo įveikimo programas.

Tik stiprindami pilietinių struktūrų ir valdžios institucijų dialogą galėsime iškelti bei remti geriausius visuomenės atstovus savivaldybių tarybų, Lietuvos Seimo, Respublikos Prezidento ir Europos Parlamento rinkimuose.

Beveik prieš metus sakiau, „teprasideda naujas Tautos Sąjūdis.“ Manyčiau, jau praėjo pakankamai laiko, jog kiekvienas galėjome apmąstyti ir pasverti savo galimybes bei indėlį šiame valstybingumo žygyje.

Kviesčiau bendram darbui. „Šaukiu aš Tautą!”