Romas Gudaitis: Esė apie žemės pėdą

Dar samanoja kertinis gimtosios stubos akmuo, ten aš atsistojau ant žemės. Netvirtai, bet žemė prikėlė ir nuvedė į didelį pasaulį, kurio atradimas niekados nesibaigia. O tu, Skaitytojau, ar prisimeni, ar brangini SAVO ŽEMĖS PĖDĄ – tą vienintelę, kuri širdyje su visos Lietuvos žeme? Tikiu – brangini, todėl kalbuosi su Tavimi. Tu juk nesi liberalas, kuriam seniai aišku, kad žemė – tik piniginių manų objektas, o jei esi – tai nematai problemos.

Smėlingos Rudnios šilų žemės, vienas pieskas, dzūkų priežodžiu, todėl taip žaliavo ir klestėjo Krakeliai, molingi laukai, nusidriekę linkui Drucminų, atkariauti nuo miško ir akmenynų, – dar ir dabar tankmėj pūpso milžiniški rankom sutąsyti rieduliai. Krauju ir prakaitu aplaistyta derli žemė. Padalyta, turinti savininkus, o niekam nereikalinga. Išniekinta žemė. Kiek tokios išniekintos žemės šiandien Lietuvoje šalia tos gražiai dirbamos žemės? Kurią dirbti neapsimoka, o jei apsimoka – tai tik su išmokom. Išverktom, iškaulytom, kurių vis negana.

Panieka savo žemei, mus išmaitinusiai, glaudžiančiai ir globojančiai, – kas dar gali būti baisiau ir šventvagiškiau? Čia tas pats, kas išduoti savo tikrą tave pagimdžiusią Motiną, kaip Ją – mylinčią – išvaryti iš gimtųjų namų. Taip, aš suprantu ginčus dėl referendumo. Kokia panieka, kokia arogancija, koks pasipūtimas daugelio tų, kurie visaip koneveikia piliečių troškimą spręsti žemės pardavimo užsieniečiams klausimą referendumo būdu! Kokios kliūtys keliamos, pinklės rezgamos, kliautys kurpiamos, kad tik tas referendumas nevyktų, kokie argumentai keliami siekiant iškreipti referendumo idėją, o sumanymui pavykus jau dabar gimsta isteriškų kampanijų planai! Koks globėjiškumas, kreivos šypsenėlės, tapšnojimas per petį: rinkit jūs tuos parašėlius, nieko neišdegs, eurointegracinis biurokratinis ekspresas seniai į dulkes sutrypęs jūsų sumanymą! O juk idėja paprasta – gyvybiškiausią tautos egzistencijai ir ateičiai klausimą turi spręsti ne valdžia ir ne visi už tautą išmintingesni, o pati tauta! Tačiau kam reikalingas tautos balsas, jeigu viskas seniai nuspręsta? Toje mūsų liaupsinamoje Europos Sąjungoje, kuriai vergiškai lankstomės, seniai viską sprendžia politinė ir visokia kitokia biurokratija bei pinigų maišai – teisybė priklauso tik nuo jų svorio (retai) ir virtualaus (dažniausiai) pavidalo. Tačiau kitose šalyse nacionaliniai interesai ginami. Kažkaip neteko girdėti, kad būtų supirkti italų, prancūzų, ispanų vynuogynai ar nuo jūros atkovotos olandų ir danų žemės. Į mus žvelgiama kaip į tyrus, kuriuos galima lengvai supirkti. Štai už tos markos – riboženklio plyti žemė. Pirk ją. Ji nebrangi. Vietiniai aborigenai svetingi – jiems dabar svarbiausia išsiparduoti pigiai turimus nuosavos žemės plotus. Sale ar salve, ar po mūsų nors ir tvanas – koks skirtumas?

Jokios intrigos nėra. Tiesiog matai, kas dar turi sąžinę, o kas seniai ją pardavė dėl karjeros ar pinigų.

Tačiau spektaklis juk dar vyksta. Tuojau pasirodys žavingas personažas ir labai žavingai šypsodamasis nepaprastai elegantiškai, dailiai, korektiškai pateiks savo poziciją ir šiuo klausimu. Spėju, kad gerbs ir taip toliau. Kokia kalba, koks pilstymas iš tuščio į kiaurą, be piliečius taktiškai perspėjančio ar sudrausminančio tačiau, taigi, spėju, sukals vinučių į retrogradiškai, senamadiškai, nemoderniai mąstančiųjų grabelį, padarys jiems vieną kitą reveransiuką, o tada ramiai ir tvirtai pasakys: tačiau ir taip toliau. Nelaviruos, o komunikuos, plėtos mintį, argumentus ir būtinai būtinai šypsosis. O mieli žiūrovai žinos, kad šioje komedijoje žavingiausia šypsena slepia niekšybę. Ir nieko nesakys, juk spektaklis.

Niekšybė trina baltas rankas. Tam ji ir niekšybė, kad mokytų mus politinio korektiškumo taisyklių ir vestų į savo rojų. Kur žydi biurokratijos sodai ir liejasi biurokratijos medus ir kalnai įstatymo lydimųjų ir visokių kitokių aktų, sulig Vezuvijum, greit ugnikalnis spjaudysis ne lava, o popierium, kur patogios kėdės ir didelės erdvės savam patogumui. Vilniuj ir Briusely. Briusely ir Vilniuj.

O tuo metu kita niekšybė šnibžda į ausį kinui milijonieriui su Komunistų partijos nario bilietu kišenėj, kužda rusų oligarchui, kokiam perėjūnui iš kitos Europos Sąjungos šalies... manęs neskaitantys ponai, aš suprantu jūsų pasibjaurėjimą! Juk tai ne jūs svaičiojate – tai aš taip neatsakingai fantazuoju! Aš juk irgi bjauriuosi savimi! Kaip laksčiau kadaise su idėja grąžinti miškus teisėtiems jų savininkams (gražiai ūkininkaus, atsodins miškus), kaip džiaugiasi Kazimiero Motiekos tvirta pozicija šiuo klausimu, o pažiūrėkime, kokiomis „teisėtų savininkų“ iškirstomis plynėmis virto Dzūkijos miškai! Kiekviename kelme švyti liberalios idėjos apie kliūčių nesudarymą verslui, verslumo dvasią ir kitus nuostabius dalykus! Protingo tvarkymosi pavyzdžių gausybėje sprandą žmogus nusisuksi. Suteikę galimybes žemę pirkti parduoti užsieniečiams, galime likti be žemės. Suverenai be žemės – ar begali teikti kas didesnį džiaugsmą kruvinoms pamėklėms tų, kurie jau buvo atėmę iš mūsų žemę?! Štai kruta svetimoje žemėje prie Kremliaus sienos palaidoto balzamuoto tirono ūsai. Iš džiaugsmo kapas ims judėti: ne siloj – tak za dengi kupim!

Visa lietuvių literatūra persmelkta žemės kvapo. Su niekuo nepalyginamas tas kvapas. Atsiklaupkime. Prisiglauskime kiekvienas prie savo grumstelio. Atleisk, žeme sieroji, maitintoja ir globėja, visiems mums, net ir tiems tavo vaikams, kurie, iš didelio rašto išėję iš krašto, nusprendė padaryti iš Tavęs biznį tarptautiniame aukcione. Sako, kai kurie kada nors galės nusipirkti nosies dydžio žemės plotelį prie Didžiosios kinų sienos, o nuo jos ir jos komunizmo gražiausiai ir matyti šalys, kurios pardavė viską. Viskas perkama, viskas parduodama. Kaip kadaise Andžėjaus Vaidos filme.

Ne, šaukiu aš su Hermano Zudermano tomeliu rankoje! Jeigu šaukčiau su „Metais“, su Justino poezija – įprasta, sava būtų, bet aš klykiu, rėkiu, akis jums badau su olandų kilmės vokiečių rašytoju, gimusiu Macikuose, prie Šilutės, – kokia poema žemei, dviejų žmonių meilei yra novelė „Jonas ir Erdmė“! 1857–1926, tiek gyveno tas klasikas! Tiedu žmonės paaukojo visą savo gyvenimą žemės pėdai pelkėje, panašiai kaip Baltušio Juza joje įsikūrė. Jie murkdėsi, skendo, gelbėjosi, nepasidavė likimo smūgiams. Galiausiai jie prarado viską, liko pliki kaip tilvikai, bet išsaugojo meilę vienas kitam ir tai kruvinu prakaitu atkovotai iš pelkės akivarų žemės pėdai. Mažosios Lietuvos, kaizerio ir vokiečių valdomos, bet mūsų, be jokių rafinuotai valdiškų tačiau, mūsų ir Lietuvos žemės pėdai. Šviesu sieloje: tokie gražūs tiltai nusitiesia į Ievos Simonaitytės pasaulį, Petro Cvirkos „Žemės maitintoją“ (Lietuvos valstybine premija apdovanotą, Taručio pavardė bene iš Zudermano novelės nusižiūrėta), pagalvoju apie baltų žemes apdainavusią Birutę Baltrušaitytę – juk Zudermano herojai Baltrušaičiai.

Kai oponentai aršūs ir kai žemėje esama tokių nuostabių knygų, kodėl aš turiu, privalau tikėti, kad afera su žemės pardavimu praeis? Lengvai nepraeis pro mus šis aferos tankas! Laviruokite, ponios ir ponai, juokitės ir mus mokykit, o mes pažiūrėsim, kai dugną dėsim! Valdžia? Įvaizdžiai? Rūpinimasis žmogumi ir pilietine visuomene? Ar nors pieptelėjo, ar viauktelėjo, ar sukrutėjo kam surambėjusi širdis, kad toje pačioje Europos Sąjungoje vyksta prekyba žmonėmis ir atgimusi tikra vergovė, o lietuviai lietuviams, triumfuojant Europos teisei, čaižo rimbais nugaras? Sakot, nemaža programų ir projektų už europinius ir valstybės pinigus jau parengta rūpinantis... kuo?

Tsss, tylos, dėmesio, svarbus svarbiausiojo asmens Apsireiškimas. Žinoma, žemės klausimu, tokio gražaus Apsireiškimo teksto – ir dar taip dailiai skaitomo – kaip gyvas nesu girdėjęs. Prasmių gardumėlis, poteksčių verpetai, sutaikymo ir išminties kaskados. Visa Lietuva klausosi, žmonės sulaikę amą, o kai kurie piliečiai net išsižioja. Iš smagumo, kad svarbiausias asmuo taip myli Lietuvos žemę, gerbia referendumo idėją ir juos pačius. Viena žurnalistė, kuri gulasi keliasi su Juozo, na, to gyvojo, raštais, iš to nuleipimo net vienintelį klasiką pastumia į pašalį. Laikinai. Bet... Apsireiškime yra, be abejo, ir tačiau: kas atsitiktų, jeigu referendumas laimėtų. Todėl jis, svarbiausiasis asmuo, jausdamas istorinę atsakomybę ir žmonių palaikymą, įspėjęs, įžvalgiai, jautriai pasakęs tiesą, kurios, be jo, niekas kitas negali subtiliausia forma pasakyti, nusprendžia kandidatuoti...

Tuo metu sprogo mano televizoriaus ekranas. Todėl apie Apsireiškimą kaip Dievą myliu – taip tyliu. Žemė juk dar neprasivėrė ir manęs neprarijo. Juk tą akimirką daug žmonių, be to – ir ponų įmynė... Ką įmonė – nesakysiu, koks kvapas – taip pat, sekdamas natūralistu (kažkodėl!) Hermanu Zudermanu, todėl šios eilutės patenka į žemesniąją esė rūšį. Ten daiktai vadinami tikraisiais vardais, išskyrus pagarbą svarbiausiajam asmeniui, kuris tik samsto išminties auksą, samsto, dosniai dalijasi juo su mumis ir kandidatuoja mūsų visų laimei. Ko verti rinkimai, lemia tik ši kandidatavimo, apsireiškimo akimirka. Menu kandidatavimo akimirka žavinga.

Ir tik zvangt žibit sutviskęs ordinas su juostele prisisega man prie be galo pasiilgusios apdovanojimų krūtinės, ir aš tekinas pasileidžiu giedoti ditirambų vieninteliam, nepakartojamam ir nekerštingam svarbiausiajam asmeniui. Už begalinę tyrą meilę: a) žemei, b) o tada ir mums visiems. Net ir balsavusiems referendume prieš žemės pardavimą užsieniečiams. Ir net man – šiokia tokia sensacija, kolegos, – nusipirkusiam pilį Švabijoje su tūkstančiu hektarų žemės naudmenų. Suplėk tuose mūruose, menančiuose Barbarosą, iš ilgesio savo žemės pėdai, sutrūnyk, niekše, Tėvynės išdavike.

Sugrįžk, tariu sau ir tiesiu taikymu parmaunu atgalios į jaukiai kvailą mūsų politinę realybę ir jos moksliškai paaiškinamus dėsnius – ir nesikeikit, nesijuokit – televizoriaus ekraną, kurį be jokių taisymų sulydė plepalai. Daugiau komentarų nebus. O knygų neskaitykit. Ypač tų kenksmingų, kuriose rašoma apie žemės pėdą su kažkokiu viešųjų ryšių kampanijai už įvaizdį neatsiskaičiusiu Zudermanu priešakyje.