Šeimų sąjūdžio vadovybė jau baigia susipykti su didžiąja Lietuvos visuomenininkų dalimi. Po maršo Vingio parke buvo atstumta didžioji dalis aktyvių narių, o vėliau pasirodė priešpriešos ir su Radžvilo bendraminčiais. Nuo pat pradžių šis sąjūdis kažkuo buvo panašus į aną, „nepriklausomybės sąjūdį“ – tą, kurį Vytautas (dabar jau „prezidentas“) vedė. Kai kas jau nuo pat pradžių sakė, kad dabartiniam sąjūdžiui patarinėja geri landsbergistų strategai ir ruošia naują „gaujelę“, nes po dabartinių neramumų landsbergistų gaujai atsigauti bus be galo sunku.
Nors prieš šeimų maršą Romas Dambrauskas dalinosi rusofobiškomis mintimis ir pamokslais, pasirodo, kad dabar jis nušvito ir ėmė ginti tautines mažumas bei visus norėjusius (kuriuos atstūmė Šeimų sąjūdis) viešai pasisakyti rugsėjo 10-osios mitinge. Jame pasisakyti norėjo daug žmonių, bet, deja, tai buvo uždrausta. Tarp tokių „nepageidaujamų“ papuolė ir Eduardas Vaitkus, kuriam „maršistai“ atsisakė suteikti žodį ant scenos.
Romo Dambrausko nuomonė:
„Po rugsėjo dešimtosios mitingo prie Katedros praėjo savaitė.
Pats metas išsakyti savo mintis apie tai kas įvyko ir ko norėjosi.
Daugelis mūsų šiandien uždavinėjame sau klausimus kodėl aš ten buvau ir ar viso to reikėjo? Organizatoriams pažadėjau dainuoti ir išsakyti savo mintis. Todėl ten ir buvau. Visada stengiuosi laikytis duoto žodžio.
Mano nuomone, tai buvo paskutinis ir tylus „Lietuvos Šeimų Sąjūdžio“ „lėktuvėlio“ skrydis, palikęs padangėje baltą juostą, kuri dar ir visiškai ne jo. Tas šviesus pėdsakas, tai „Didžiojo Šeimos Gynimo Maršo“ aidas mūsų danguje ir širdyse.
Kas nutiko su maršo organizatoriais per nepilną pusmetį? Subūrė savo šeimų kolektyvą – LŠS (Lietuvos Šeimų sąjūdis), patraukė iš savo gretų aktyvius ir patriotiškus žmones, apsilankė seimo kiemelyje ir stačiomis pravedė malonų pasitarimą su grosmeistere, gavo šachą, nuolankiai sutiko su visomis valdžios sąlygomis mitingo klausimais…, ir surengė tautai susirinkimą.
Jiems buvo visai nesvarbu, kad tai darbo diena, kad puse Lietuvos į jį turi išvykti jau penktą valandą ryto, norint dešimtai valandai spėti į renginio atidarymo ceremoniją, prasibraunant pro dabartinės milicijos užkardas.
Tai smulkmenos, nevertos dėmesio. Dėmesys tik tam, kad žmones apsirengtų baltai, jų būtų daug, labai daug, įsistatytų malonias šypsenas ir nepamirštų gėlių milicijai. Kažkur jau tai matėm: smagus jaunimas be batų ant suoliukų, gėlės, bučiniai diktatoriaus budeliams ir t.t. Kuo tai baigėsi – žinom.
Tiesa, mes dabar turime naują mitingo rezoliuciją! Kelinta ji? Kur ji dabar? Visi jau seniai žinome, kur atsiduria minkšti sprendimai ant minkšto popieriaus.
Kvietimai į Katedros aikštę buvo gausūs ir garsūs. Kvietė visus, nežiūrint į priklausomumą partijoms, sąjungoms, organizacijoms…, bet kiek daug iš šių organizacijų vadovų gavo progą pasisakyti nuo scenos savo bendraminčiams? Ar tik tiek turime dorų, išsilavinusių ir patriotiškų lyderių? Jei būčiau žinojęs, kad kažkam iš jų buvo atsakyta, tiktai scenoje būčiau nepasirodęs.
Aikštėje sutikau krišnaitų bendruomenės narius, kurie su meile ir veltui dalino tikrai skanų savo maistą. Man taip ir nepavyko jiems įsiūlyti labdarai nė vieno euro už gerą širdį ir palaikymą. Kodėl, nors kelioms minutėms, nebuvo duodama scena visų mūsų šalies religinių bendruomenių atstovams, tautinėms mažumoms…? Ne. Tik mūsų tikėjimo nešėjai galėjo melstis gerą pusvalandį, migdydami susirinkusius. Minia retėjo ir skirstėsi. O gal tai ir buvo didysis organizatorių sumanymas renginio pabaigai…? Toks tylus ir mandagus uždangos nuleidimas prastokame spektaklyje. Klausimų ir įtarimų šiandien apie šį mitingą yra labai daug ir įvairių.
Jau keletą dienų gyvename didžiojo boikoto euforija. Šiuo didžiu jausmu gyvena ir LŠS, pamiršdami viską pasaulyje. Tikiu, kad po mėnesiuko tie „pišpasių“ centrai tyliai kreipsis į valdžią ir paprašys kompensacijos už patirtus nuostolius, vykdant valdžios užgaidas. Kompensaciniai pinigėliai gražiausiai nutūps į jų sąskaitas iš Lietuvos biudžeto, tai yra iš visų mūsų kišenių. Kas laimės boikoto mūšį, aišku jau dabar.
Svarbiausia nekelti kojos į „pišcentrius“, o visa kita menkniekis. Menkniekis, kad sveikam žmogui drausta patekti pas savo daktarą, aplankyti ligoninėje artimą, nueiti į valgyklą, negalima važiuoti autobusu, draudžiama būti renginiuose ir panašiai. Po kiek laiko tautai būtinai bus numestas kauliukas, ir keli punktai iš „pišpasio“ bus išbraukti. Ir tai bus didžioji LŠS ir kitų boikoto šauklių pergalė prieš sistemą. „Pišpasis“ liks, tik kažkiek apipešiotas.
Internetinėje erdvėje skaičiau raginimus mitinguoti kiekvieną mėnesio dešimtą dieną, nesvarbu ar tai antradienis, ar ketvirtadienis… „Tai karas, ir svarbu jame išsekinti priešą“,- šitokie pasisakymai tik rodo autorių kvailumą ir kelia pyktį. Žmonės jau dabar pavargo nuo betikslių mitingų, nekonkretumo, laikinų ir menkų tikslų, nevilties ir baimės prieš laikinąją valdžią. Tai kuri gi pusė būtų sekinama šiame virtualiame mūšio lauke?
Gyvename tikrai „linksmai“, neišradingai ir su keistais vedliais, kurie vis rodo mums nesamą kelią tamsiuose gyvenimo labirintuose. Ungurys slidus tik iki keptuvės…“
Egidijus Paulauskas
Šaltinis: bukimevieningi.lt
Susiję:
Šeimų sąjūdis įgėlė Radžvilo Sinicai, pastarasis stipriai vožė atgal