Ruošiantis rugsėjo 10 d. mitingui – atmintinė protestuotojams „Kaip atpažinti provokatorius?“

Vykdant protestų akcijas, viena pagrindinių problemų būna provokatoriai, kurie įsiskverbia į taikių protestuotojų minią ir bando provokuoti konfliktus, suteikiant protestams medijose neigiamą atspalvį. Provokatoriai dažnai vadinami sistemos-režimo „tituškomis“.

Provokatorius - tai  slaptas agentas, veikiantis provokacijos būdu ir skatinantis nepageidaujamus, diskredituojančius protesto dalyvius veiksmus, agresiją. Pačios provokacijos yra tik priemonė tikslams pasiekti, jei tai nėra klinikinis atvejis.

Provokatoriai laiko save pranašesniais už kitus, savotiškais šachmatininkais, o žmonės – masės jiems yra šachmatų figūros, kuriomis galima žaisti, kartais labai sumaniai. Kuo geriau provokatorius žaidžia su kitais žmonėmis, tuo labiau jis jaučiasi vertas. Juk gerai sužaistas žaidimas yra pergalė.

Provokacijoms pasiduoda visų pirma, žmonės, kurių silpnas atsparumas stresui, prasta nuotaika, dažniausiai tai yra cholerikai ir melancholikai, būtent jie gali prarasti ir dažniausiai praranda savitvardą. Todėl provokatoriai orientuojasi būtent į tokius asmenis.

Provokatoriai - manipuliatoriai bendraujant šokinėja nuo temos prie temos, bet tuo pat metu nuolat klausia: „teisingai?“, „tiesa?“, „ar aš neklystu?“. Ir kai jie pamato, kad šalia jų esanti minia jau subrendo aktyviam veiksmui, tada seka raginimai veikti.

Provokatoriai kalba bet kokia tema, tačiau naudoja padidintą toną ir gestus, kad paryškintų agresiją. Jie naudoja maždaug tokias frazes: "Mes turime priešintis! Mes neturime bijoti", jie ragina „šturmuoti”, arba „mušti mentus”, „mušti Seimo narius“, gali kalbėti rusiškai ir t.t.

Provokatoriai laikosi grupėmis. Veikiant grupėmis, poveikis miniai yra daug stipresnis nei vienam. Todėl turėtumėte būti budrūs, jei pastebite grupę, kuri žiūri vienas į kitą, duoda vienas kitam ženklus ir tuo pačiu imasi ryžtingų veiksmų.

Užkalbinus ką nors iš provokatorių grupės, jų kalba bus panaši į šūkius, bet trumpa. Provokatoriai nesuteiks jokios informacijos apie save. Jie nenori gaišti laiko kalbėdamasi su vienu asmeniu, nes jų tikslas daryti įtaką protestuotojams - miniai. Todėl jie stengsis įtraukti daugiau žmonių į pokalbį arba jį nutraukti, kartais net labai agresyviai.

Provokatoriai dažnai būna supainiojami su žmogumi, kuris mėgsta save demonstruoti - susireikšminti, tik, skirtingai nei jie, provokatoriai nesistengia labai ryškiai reikštis, jie stengsis tyliai įtraukti asmenis į pokalbius, likti nepastebėtais minioje.

Tačiau pagrindinis dalykas, kurio negalima supainioti, tai jų raginimai veikti jėga, priešintis jėga, naudoti jėgą, griebtis smurto - būtent tai išskiria provokatorius iš kitų grupių.

Provokatoriai slepia savo veidus, nepasisako vardų, blaškosi minioje, ieškodami lengvai pasiduodančių provokacijai, dėvi lengvesnius, dažnai sportiškus drabužius ir avalynę.

Daugelis provokatorių turi tam tikrų žinių ir išmano įvairius psichologinės įtakos metodus, o tokių metodų yra daug.

Ką daryti identifikavus provokatorius?

Pastebėjus provokatorių ar jų grupelę atliekant aktyvius veiksmus, apie provokatorius reikėtų nedelsiant pranešti protesto saugumą užtikrinantiems asmenims arba policijai, fiksuoti –įrašinėti provokatorių veiksmus, ypač jų veidus.

Protesto dalyviams pirmiausiai siūloma atsitraukti 10 metrų spinduliu – tai palengvins policijai ir apsaugai juos neutralizuoti.

Nors Ukrainos „MAIDANO“ patirtis rodo, kad tai ne visada veikia, nes provokatoriai būna paleidžiami, o kartais net nesulaikomi policijos. Taip pat ukrainiečių patirtis rodo, kad neverta prieiti ir įkalbinėti tokius žmones ramintis, nes tai neveikia.  

Tokiais atvejais siūloma protestuotojams tiesiog palikti galimo busimo incidento vietas – konflikto zonas. Tokiu atveju jėgos struktūros, policija, riaušių malšinimo pajėgos ir provokatoriai  lieka vieni priešais kitus.

Provokatorių lieka labai mažai, ir bręstantis konfliktas pamažu atslūgsta, nes nelieka pačios minios, kuri turėtų būti panaudota provokacijoms. Tik taip galima išvengti provokacijų ir apsaugoti save nuo sulaikymo, nuo baudžiamųjų bylų iškėlimo.