Rusija ir Ukraina

Vartant senąją spaudą žvilgsnis dažnai užkliūva už straipsnių, kurie savo problematika būna labai artimi ir šiai dienai. Ir visiškai nenuostabu, kad vartant žurnalą „Plamia“ („Liepsna“) į akis krito straipsnelis kuklia antrašte „Rusija ir Ukraina. Pokalbis su D. Z. Manuilskiu“. Niekuo neišsiskiriantis, bet labai jau primenantis šių dienų „didžiavalstybinės Rusijos ir slaviškosios Ukrainos“ (Vladimiro Putino žodžiai) santykius.

Žurnalą „Plamia“ leido ir redagavo gerai žinomas bolševikų politinis veikėjas Anatolijus Lunačiarskis (1875–1933) – rusų revoliucionierius, politikas ir rašytojas, dramaturgas ir publicistas, literatūros ir teatro kritikas, poliglotas ir vertėjas, ir net SSRS mokslų akademijos narys. A. Lunačiarskio veikla buvo labai intensyvi ir prieštaringa. Iškart po bolševikų perversmo 1917-ųjų spalį jis buvo paskirtas švietimo liaudies komisaru (narkomu). A. Lunačiarskis sąmoningai nekreipė dėmesio į atvirą bolševikų terorą, tačiau jo iniciatyva iš Sovietų Rusijos pavyko pasitraukti tūkstančiams kūrybinės ir mokslinės inteligentijos atstovų. Pavyzdžiui, poetų Zinaidos Gipijus ir Dmitrijaus Merežkovskio šeima buvo išsiųsta į Lenkiją kelti krašto „literatūrinio lygio“, Mstislavo Dobužinskio tėvas, Rusijos armijos generolas (!), buvo „komandiruotas“ į Vilnių miesto bibliotekų apsaugai organizuoti ir pan. Jo įbrolis Michailas Lunačiarskis buvo M. Dobužinskio bendradarbis Susisiekimo ministerijoje.

1918 m. A. Lunačiarskis, būdamas švietimo liaudies komisaru ir laikraščio leidėju, buvo paskirtas Revoliucinės karinės tarybos atstovu pafrontės srityse, ten veikiausiai ir susitiko su Dmitrijumi Manuilskiu (1883–1959) – bolševikų pogrindžio veteranu, Sorbonos universiteto absolventu (!), daugelio straipsnių ir knygų apie tarptautinį komunistinį judėjimą autoriumi, vienu iš Holodomoro organizatorių. Kijeve stovėjusį D. Manuilskio paminklą ukrainiečiai nugriovė šių metų vasario 22 d. ir apipylė dažais.

Pasikalbėjo du draugai partijos bendraminčiai apie Rusiją ir Ukrainą ir net neįsivaizdavo, kad jų mintys ir žodžiai ataidės po beveik šimto metų toje pačioje iškankintoje Ukrainoje.

Vertėjas

Šiuo metu Kijeve sprendžiamas Rusijos Tarybų Respublikos ir Ukrainos valstybės, vadovaujamos etmono, klausimas. Kalbama apie ten gyvenančių žmonių, kurie suinteresuoti priklausyti vienam ar kitam valstybės kūnui nepriklausomai nuo jų tautybės, likimus, bet žvelgiant socialiniu požiūriu šis klausimas negali būti išspręstas be pačios ukrainiečių tautos valios. Tautos – tai ne medžiagos gabalai, kuriuos galima pjaustyti, kad sudėliotum naują ir margą Europos geografinį žemėlapį, juo labiau kad tautos išėjo revoliucinę mokyklą. Jau šiuo metu kai kuriose gubernijose, gyvenamose vien tik ukrainiečių, galima pastebėti išskirtinių reiškinių. Ukrainiečių vargetos valstiečiai, nepaisydami nacionalinių skirtumų, šliejasi prie Tarybų Respublikos ir atvirai reiškia savo simpatijas Rusijos socialinei struktūrai. Ši nauja „rusofilijos“ forma susiduria su priešinga naujosios bangos „ukrainofilija“, į kurios gretas įsilieja net reakcingieji didžiosios Rusijos sluoksniai, sulaužę ne vieną ietį kovoje su ukrainiečių nacionaliniu judėjimu. Visa pastarosios gyvastis – stipri valstietija, miestų prekeiviai, lenkų ir rusų dvarininkai, dabar tampantys karštais nepriklausomos ir savarankios Ukrainos šalininkais. Visos Rusijos kontrrevoliucionierių gretose vėl atgimsta viltis atkurti senąją, nedalomą policinę valstybę, bendros monarchijos idėją. Jie vaizduojasi, kad kaip ir prie šventojo Vladimiro dvidešimto amžiaus pirmojoje pusėje Kijevas turi tapti Rusijos valstybingumo lopšiu.

Socialiniai aspektai

Šiuo atveju šiuolaikinėmis „rusofilijos“ ir „ukrainofilijos“ formomis pasireiškia ne nacionaliniai sumetimai, o socialiniai prieštaravimai. Ukraina po perversmo, įvykdyto pasitelkus svetimus durtuvus, tapo savotiška Vandėja, europietiškos kontrrevoliucijos rytų forpostu, taip pat kaip mūsų Tarybų Rusija, nors ir apkarksėta iš visų pusių, – visų laisvę mylinčių elementų traukos centru. Dabar galime pastebėti, kad Rusijos ir Ukrainos pasienyje vyksta abipusis didelis migracinis judėjimas. Vienas srautas driekiasi į Ukrainą, jį sudaro tie, kurie ieško lengvo pasipelnymo, o Kijevas tampa Rusijos buržuazijos Pjemontu. Kitas srautas dumia į alkaną šiaurę, t. y. tie, kurie negali susitaikyti su svetimšaliais grobikais, visa darbo liaudis, kuri šiuo metu Ukrainoje priversta gyvuoti ankstesnėmis politinėmis ir ekonominėmis sąlygomis. Šimtų žmonių akyse badaujanti Maskva tampa savotiška Šveicarija, gebančia suteikti prieglobstį ištremtiesiems. Ir jeigu šiandien Maskva ir Kijevas užkrautų savo naštą liaudies teismui, jeigu šiandien plačiosios ukrainiečių masės būtų paklausta, kam jie norėtų priklausyti – Rusijai ar Ukrainai, mes nė minutės neabejotume šios apklausos rezultatais. Ir visai ne dėl to, kad dauguma ukrainiečių – darbininkų ir valstiečių – jaučiasi rusais, kaip teigia didieji rusų nacionalistai, o todėl, kad Zvenigorodo kaimiečiui ir Kijevo darbininkui iš karto kiltų klausimas dėl šių režimų politinių ir socialinių privalumų.

Kontrrevoliucijos sumanymai

Liaudies masės instinktyviai jaučia, kokį milžinišką pavojų joms kelia pietų kontrrevoliucija, dažnai pasižyminti tendencija peržengti etnografines sienas ir toliau nuvilnyti Rusijos teritorija. Ir ši tendencija – ne išgalvota fikcija, ją liudija tie atviri planai, kuriuos kurpia pietiečiai politikai. Pastarieji visai atvirai kalba apie pietryčių federacijos iš atskirų nepriklausomų „chanatų“ sudarymą – ji apimtų ne tik Krymą, Kubanę ir Juodosios jūros pakraščius, bet ir Doną, ir Pavolgio baseiną, buvusią Astrachanės narystę, ir Kaukazą, t. y. kalbama apie tokią federaciją, kuri vienu krašteliu remtųsi į centrines didžiąsias valstybes, kitu – prisiglaustų ir prie Kaukazo naftos, ir prie mineralinių turtų, ir prie Turkestano medvilnės, ir prie Persijos, ir prie anglų kolonijų. Vykdant šį „federacinių“ imperialistų planą kyla žavus pasitenkinimas, nes tai – lyg iliuzija, kada Rusija iš savo pusės ir didžiosios valstybės – iš kitos suregs valstybinį darinį, galintį spręsti „euraziškos“ pusiausvyros uždavinius. Toms valstybėms, kurios suinteresuotos buvusios Rusijos imperijos padalinimu, šis planas priimtinas jau vien dėl to, kad jis Rusiją balkanizuoja.

Rusijos balkanizacija

Rusijos išbarstymas į keliolika smulkių valstybinių vienetų, iš karto patekusių į centrinių valstybių įtakos orbitą, pastarosioms atvėrė netrukdomą kelią į Rytus. Tačiau ar tai labai palengvintų šios politikos sėkmę kuriant mažas kunigaikštystes? Tarybų Rusijos teritorijos taptų savotiškomis arenomis, kuriose kovoja dvi didžiosios koalicijos. Tokio pavojaus simptomų su neišvengiamu tarpusavio karu jau matome ir šiandieną. Tai, kas šiandien vyksta Rusijoje, neabejotinai primena įvykius, kurie įsisiūbavo prieš karą Maroke. Ir mums baisu ne teritorijos praradimas, bet Rusijos teritorijos pavertimas tipinio kolonijinio karo teatru, europietiškos kontrrevoliucijos operacine baze. Mums baisu, kad pačios revoliucijos arena vis labiau siaurinama, iš visų pusių gniaužiama plieninio europinio imperializmo smauglio.

Tarybų Rusija – atgimimo židinys

Ir jeigu rimtai kalbėtume apie šalies atgimimą, tai reikia pripažinti, kad išbarstytos savasties ieškojimas prasidės Maskvoje. Tarybų Rusija su savo neaprėpiamomis lygumomis vis dėlto išlaiko nacionalinę nepriklausomybę, o jos teritorijos nėra okupavusi jokia svetima kariuomenė. Mes galime paplūsti krauju, mes galime būti mirtinai sutraiškyti, bet į jokius sandėrius su svetimšaliais variagais mes niekada neisime. Susidarius tokiai tarptautinei politinei padėčiai, mūsų politika – tai neutraliteto politika, nes nė viena imperialistinė koalicija negali būti draugiškai nusiteikusi jaunos socialistinės Rytų respublikos atžvilgiu. Ir ši sąžininga atvira politika, nepripažįstanti smulkių intrigų ir patriotizmo nevertinanti nei angliškais sterlingais, nei vokiškomis markėmis, pritrauks prie mūsų visus tuos, kurie iš tikrųjų myli savo šalį, kurie liūdi dėl jos gilių žaizdų. Laikas suprasti, kad bolševizmas, – ne kaip politinė partija, o kaip galingas ir tikras liaudies judėjimas, vienodai priešiškas tiek prūsų junkeriui, tiek anglų lordui, – yra vienintelė jėga, galinti atkurti Rusiją.

„Пламя“, 1918.VII.14

Vertė Donaldas Strikulis