- Kaip sustabdyti šį beprotybės siautėjimą, jei per pastaruosius dvejus metus jis taip ir nesustojo? Gal net dar labiau išsiplėtė?
- Na, kai jau daugiau nieko nebeliks – tik beprotybė, galbūt tada pats Dievas nuspręs, kad jo projektas nepavyko.
- Šiandien, jūsų manymu, ar Dievas jau artėja prie to pripažinimo, kad jo projektas nepavyko?
- Ne, na, kartais įdomu taip pamąstyti. Štai, būdamas jo vietoje, tas vargšas Dievas pridirbo – sukūrė kažkokį žmogų, o tas žmogus pridirbo demonų, kiaulių, panašių į žmones. Ir ką su tuo viskuo daryti? Galima būtų viską pasiųsti po velnių. Matyt, taip ir bus.
- Bet galima pabandyti ir išgelbėti, sutrukdyti tam.
- O kas tai gali padaryti? Nesimato. Tie, kurie, rodos, turi kažkokią realią veikimo galią, šia kryptimi nieko nedaro. Jie jau seniai galėjo pasakyti: „Viskas, vyrai. Mes peržengėme visas ribas, visokias ten linijas – raudonas, spalvotas – ir viskas.“






























