Rytoj – jau šiandien

Kažkada seniai seniai, gyveno tokie Lietuvių kalbos normintojai ir puoselėtojai. Keisti žmonės, kurie mylėjo ir aiškino iš visos širdies apie lietuvių kalbos svarbą, kaip ją taisyklingai vartoti nūdienose. Jų labai aktyvus darbas Tarybų Sąjungos laikmečiu, atrodė taip keistai – kas gi kėsinasi į mūsų gimtąją kalbą, kas gi nori ją sunaikinti ar suvelti?

Tuometiniam jaunimui tai kėlė šmaikščią ironiją ir nesupratimas apie iškeltas aktualijas atrodė kaip „sąmokslo teorija“.

Tas jaunimas užaugo, subrendo ir susilaukė kitos jaunimo kartos, tačiau, kuri jau nemato tų Lietuvių kalbos puoselėtojų, o liberalioji Tv valstybinė vadovybė, neleidžia tokių keistų komerciškai nenaudingų laidų.

Belieka nostalgiškai su šilta šypsena prisiminti mūsų Aldoną Pupkį su savo kalbos kultūros studijomis, Tautinio ugdymo ir kultūros skleidimo entuziazmu.

Šiuo metu, kai LR Seime, kyla iš liberaliųjų pakampių besmegeniška diskusija apie antros Valstybinės kalbos (anglų) Lietuvoje įteisinimą, arba svetimšališkų, kitoniškų raidžių įvedimas į mūsų tautinę abėcėlę, net vidurius verčiantys argumentai, kad užsienio piliečiai Lietuvoje turi jaustis absoliučiai komfortabiliai, ir tik čiur čiur gink Die, kad nepasijaustų žemiau už varguolius vietinius aborigenus.

Tie vargetos, kurie net savo kalbą aukoja, vardan jų ekstra patogios komforto zonos, kad tik kiti ponuliai teisingai savo LT pasą perskaitytų, kad sintaksinės  tarmiškosios išraiškėlės nebūtų iškreiptos. Kaip tolimi kalėdiniai varpeliai, jau girdisi mintys suteikti bet kokią laisvai traktuojamą lietuvaičių rašyba. Et, kas gi ta litviniška rašliava - svarbu mūsų šeimininkai jausis labai patogiai.  

Tad - yra dar vienas pasiūlymas – įveskime keletą kirilicos raidžių, arabiškų rašmenų ir kinietiškų hieroglifų – tegul visi jaučiasi komfortabiliai, juk tuoj čia kiniečiai, galimai dominuos, o mes jau pasirūpinome jų patogumu.

Klausantis liberaliojo marmalo politikieriškų medūzų svaičiojimo, susidaro įspūdis, kad paskelbtos olimpinės žaidynės, kuris maloniau pabučiuos būsimojo šeimininko mikštąją. Ir suvokiam staiga, kad tie klanai rūpinasi tik savo esamųjų ir būsimųjų verslų ir lovio saugumu, kuris pirmas bus priimtas į vergų galeras, tas galės šlėktų laive irkluoti.

Bevališkai iškyla klausimas – ar dabartinėje Lietuvos žemėje, mums nereikalingas toks Aldonas Pupkis, žmogus – lietuviškosios kalbos Ararato kalnas, tautinio identiteto fundamentas ?

Žmogus iš didžiosios raidės – kaip markeris, leidžiantis būsimųjų rinkimų marginališkąjame partijukių rinkinyje, atskirti ir identifikuoti, tuos už uogienės bačką parsidavėliškus klapčiukus, kurių mintyse parduoti ir atiduoti bet ką - už savo asmeniškos ir merkantilinės valdžios poreikį. Identifikuoti tuos , kurie žmonių nelaimių sąskaita sau bando sukurti politinį bagažą rinkimams ir tuščių melagysčių dėka, bet kokia kaina neš patriotinę vėliavą į seimą.