Šaknys

Šaknys žmogui, kaip ir bet kuriam gyvam daiktui, yra nepaprastai svarbios, kaip savotiškas pamatas, ant kurio, nori ar nenori, yra statoma žmogaus asmenybė.

Archyvuose savo šaknų dar neieškojau ne dėl to, kad būtų neįdomu, bet dėl to, kad nejaučiu noro save susieti su visa plejada praeityje buvusių žmonių, kurių pavardę dabar turiu, ypač jeigu atrasčiau kokių nors, mano akimis žiūrint, labai neigiamų personažų, pradėčiau skaičiuoti paskui, ar kartais nesu kokios septintos kartos ainis, kiek galioja visi tie Įstatymai už praeities nusidėjimus, nusikaltimus ir kitas veikas, už kurias nebaudžia BK, bet kurios galbūt yra sumuojamos kitose, transcendentinėse, buhalterijose ar kanceliarijose.

Su tokiom mintim apie giminės genealogiją darosi sudėtinga, ji transformuojasi į tarsi praeityje man parašytą horoskopą, kurio nenoriu skaityti. Tais horoskopais stengiuosi netikėti, nors kaip ir visi kur užtikęs skaitau, bet kaip sapną pamirštu vos nusisukęs, todėl būsiu egocentrikas ir pabandysiu pasidomėti savo šaknimis. Tam yra gera proga, užkliuvus už vieno teksto, tiksliau, vieno sakinio (nors tekstą visą perskaičiau).

Aną dieną viename interneto portale skaičiau kažkokio redaktoriaus prisistatymą, taip sakant, sau ir pasauliui. Taip jis rašė apie save pirmu sakiniu: „Gimiau gūdžiame (berods) Žemaitijos kaimelyje…“ Prieš akis tuoj iškyla A. Vienuolio romane „Kryžkelės“ aprašyta gūdi žemaitiška giria su neįžengiamais lieknais ir visokiais kitokiais ten tos girios monais, kur už dviejų žingsnių nieko negali įžvelgti, tarsi stovėtum priešais sieną, o skaitytojas turi pagalvoti ir nustebti, kad net ir iš tokio kaimelio gali rastis visas redaktorius.

Čia, žinoma, pajuokavimas, pirma mintis, bet pagalvojęs geriau supratau, kad ir save taip galėčiau pristatyti. Ir tas redaktoriaus tekstas man patiko, įkvėpė pamėginti apnuoginti savo šaknis, aprašyti tą gūdų kaimelį, o ne save patį „išrenginėti“ prieš skaitytoją, nes aš kaip personažas iki A. Tereškino popkultūros studijų niekaip netraukiu, ir tai bus akivaizdu iš tolesnio kapstymosi po „gūdžią praeitį“.

Gimiau gūdžiame Žemaitijos kaimelyje, kurį sudarė 19 namų, parduotuvė, keturios kiaulių, dvi veršių fermos, karvidė, grūdų sandėlis, šieno daržinė, dvi žiauriai smirdinčios siloso duobės ir du atviri srutų rezervuarai (tai vis, žinoma, kolūkinė pramonė), trys priešgaisrinės kūdros ir melioracijos kanalas (taip skambiai pavadintas griovys), dalijantis kaimelį į dvi nelygias dalis (vienoje pusėje didžioji dalis namų – 14 ir visos fermos, kitoje – parduotuvė ir likę namai, dar trąšų daržinė ir kalnas).

Štai koks būtų tas mano išsamesnis sakinys, ir jau berašydamas pagalvojau, kad ne Venecija, žinoma (griovys kanalu pavirsdavo per pavasario polaidį, tada per jį neperbrisi), bet mes, vaikai, turėjom kur maudytis, nes viena iš trijų gaisrinių kūdrų buvo visai neužteršta – joje buvo gyvybės: varlių, karosiukų irgi visokių dusių bei čiuožikų.

Net kai joje nuskendo kolchozo traktorius „Belarus“ su priekaba, nes jo vairuotojas po atlyginimo mokėjimo užmigo prie vairo padauginęs Anykščių ar kitokios produkcijos ir atvingiavo kokį kilometrą per pievą iki kūdros, ta gyvastis neišnyko traktorių ištraukus ir mes toliau maudėmės, nes nebuvo kur kitur maudytis, ir nė vieno neišbėrė nei tą vasarą, nei visas kitas, kol išaugom iš tos kūdros iki tvenkinių ir jūrų, į kurias mirkyti savo perkaitusius kūnus vežėm vėliau.

Dar prie kaimelio įžymybių reikėtų paminėti kalną, tai yra iš smėlio ir žvyro sukastą dirbtinį „sovietinį-kolchozinį piliakalnį“, ant kurio stovėjo ne akmeninė pilis apsiginti nuo buržuazinių nacionalistų ar kapitalistų intervencijos, o medinė daržinė, kaip tikra pilis iškilusi virš kaimelio, su bulvių rūšiavimo mechanizmu viduje ir bunkeriais išrūšiuotoms bulvėms sukristi, ir čia buvo mūsų, vaikų, žaidimų vieta žiemą ir vasarą, savotiškas klubas, nes po stogu buvo galima pasislėpti, jei oras nekoks.

Žiemą slidės, o vasarą slėpynės ir kiti žaidimai su nekaltais parūkymais, istorijų, tikrų ir pramanytų, pasakojimais ir kitais vaikiškais užsiėmimais.

Reikia pridurti, kad kolchozas vienu metu augino tų bulvių devynias galybes, derliui įveikti net pasitelkdavo kariuomenę (gal kad atitiktų ano meto retoriką – „kova už derlių“, taigi ir kariuomenė vietoje). Su ta kariuomene ir anekdotas vienas buvo nutikęs, kai viena kaimelio moteris, „biškį daužta“, kaip dabar sakoma, o tada – „be vieno šulo“, bet ne piktybinė, eilinė lauko darbininkė, sugalvojo paraginti kareivėlius geriau dirbti, garsiai pareikšdama: „Rabotaite, rabotaite, žaltę, žaltę.“ Tas paraginimas kaimelyje prigijo ir tapo tikru priežodžiu…

Be to, dar reikėtų paminėti, kad 19 namų gyveno penkios panos su „mergautiniais“, ne santuokoje užgyventais vaikais, bet, skirtingai nei A. Vienuolio raštuose – ir „Paskenduolėje“, ir „Pavainikėje“ ar romane „Prieš dieną“, – pas mus niekas iš jų nesišaipė, nesmerkė, juolab kad trys iš penkių „net“ ištekėjusios buvo. Na, gal mes, vaikai, kaip ir pridera vaikams (sakyti, kaip yra), pasišaipydavome iš vienos pavainikės, tos, kurios motina buvo netekėjusi ir bandė dar pagauti savo šansą, bet greičiau pasigaudavo dar vieną vaiką, o ne vyrą, tačiau kiti – ne, bent jau į akis niekada nieko nesakydavo, o už akių visaip būna, ne tik gūdžiame kaime.

Tada dar nesupratome, kad net ir tokiose gūdžiose vietose jau senokai buvo praūžusi seksualinė revoliucija (apie ją niekas net nežinojo, kad „ūžė“, bet po karo, kuriantis kolchozams, sakė, būdavo visko, net ir sekso), nors oficialiai tai buvo epocha be sekso („seksa u nas netu“, – sakė Brežnevas ir jo stagnuojanti epocha), nes bent jau mūsų kaimelyje neveikė nesantuokinės meilės smerkimo mechanizmas, ir tos panos su „panautiniais vaikais“, kaip sakydavo vyresnieji kaimo gyventojai (visai ne benkartais vadindami), vaikščiojo kaip visi, neslėpė akių, gyveno be jokių širdagraužių visavertį, anuometiniu supratimu, gyvenimą.

Prie įžymybių priskiriu todėl, kad tai buvo gūdūs laikai, kaip minėjau, oficialiai be sekso, kur karštos (aistringos) moterys, vedančios vyrus iš proto, buvo kažkodėl visos Anfisos, bet jos visos buvo iš devyniolikto amžiaus arba bent jau iš laikų iki revoliucijos ir rodė jas per televizorių, o kasdienybėje kaimelyje vyko socialistinis lenktyniavimas, buvo kovojama už primilžius, mėsos prieaugius ir prikultų grūdų tonas į priekabas ir atgal į dirvą (tų tonų jau neskaičiavo, nors laukai sužaliuodavo taip, kad senieji gyventojai tik galvas kraipydavo stebėdamiesi neūkiškumu), to lenktyniavimo skaičiai būdavo vietinėje spaudoje pateikiami lentelėse, ir koks džiaugsmas būdavo pažiūrėjus, kad gimtasis „Taikos“ kolūkis aplenkė kokį kaimyninį tarybinį ūkį pagal „pagaminto pieno“ ar mėsos rodiklius, nes daugelio tėvai juk tuo metu „kovėsi pirmose gretose“ už tą pieną, už mėsą ir už taiką visame pasaulyje… gaudami už tai garbės raštus arba menkus medalius, vadinamus kokio penkmečio pirmūno ženklu, ir tuo pat metu vyko paralelinis socialistinis lenktyniavimas – grobstymas to socialistinio turto. Tai, beje, visai nebuvo laikoma vagyste, nes vogė visi, net priklausantys partijai, kuri skelbėsi esanti epochos sąžinė. Kaip suprantate, jeigu jau epochos sąžinė tokia buvo, tai kas žemiau jos krutėjo…

Kaimelis tačiau turėjo ir savo istoriją, ir istorijas. Kada jis pirmą kartą minimas istoriniuose šaltiniuose, nesidomėjau, bet…

Kauno gubernijos statistikos komiteto popieriuose teko užtikti žinių, kad XIX amžiaus viduryje čia buvo kažkokio dvaro palivarkas tokiu pat kaip ir kaimelis pavadinimu.

Palivarkas, matyt, turėjo savo pastatų, nes buvo toks vienintelis tvartas, iš molio drėbtas ir per didelis kolchozninko ūkiui, kolchozų kūrimosi pradžioje čia buvo kolchozo arklidė, o šalia to pastato – nedidelio parko likučių fragmentai su išlakiu ąžuolu, liepomis ir ievomis. Pagaliau tokių „parkų“ prie savo ūkių valstiečiai ir nesodindavo, nes tai žemės „pūstijimas“.

XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio viduryje už poros kilometrų į šiaurę pradėjus eksploatuoti durpyną, kurio durpių reikėjo kaip kuro atidarytam cukraus fabrikui, kaimelio gyventojams pasitaikė proga neblogai uždirbti, bet atsirado kita bėda.

Mat laisvu nuo darbo laiku durpyno darbininkai apylinkėse siaubdavo gyventojų palėpes (aukštus, kaip sakydavo kaimelyje) ir išnešdavo lašinius, kitko nevogė. Matyt, proletariatas tokiu būdu eksproprijavo pasiturinčios valstietijos turtą, ruošdamasis už kelerių metų prasidėsiančioms „klasių kovoms“, kurios jau buvo planuojamos kažkur rytuose.

Po karo, prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, cukraus fabriko gamybos šalutinis produktas melasa – toks rudas, saldus, smirdintis, tirštas skystis – vietinių meistrų buvo naudojamas naminukei varyti, tik vyrai ją minėdavo ne pačiu geriausiu žodžiu – nuo melasinės labai jau gesdavo dantys, ėduonis puolė. Bet kas tie dantys, jei prigėrus ramiau miegojosi, kai laikai tokie neramūs, kai galėjo už kelis grūdus kišenėje į Sibirą išvežti arba taip sau palaikyti kokiu buože ar partizanų rėmėju ir taip pat ten išvežti. Tai ta melasinė buvo vaistai nuo visų negandų, tik blogai, kad paskui, įsigalėjus sovietų valdžiai, išliko tas pokarinis noras ir toliau svaigintis…

O žymiausios kaimelio istorijos, kurios pasakojamos dažnai, buvo dvi.

Pirma – apie bene pačios imperatorės Jekaterinos II gvardiečių, ulonų ar husarų pulke tarnavusį kaimelio gyventoją, grįžusį po ilgos rekruto tarnybos (25 metų) namo su tokia gražia uniforma, kad jos grožis buvo aptarinėjamas „prie butelio“ net ir praėjus beveik pusantro šimto metų, nes istorija buvo perduodama iš lūpų į lūpas kaip kokia pasaka apie raudoną ar mėlyną auksu spindintį švarką ir baltas kelnes, ir batus, saulėje blizgančius taip, kad akims buvę skaudu į juos žiūrėti. Ir priduriama: tai ne dabartinės uniformos (turėtos galvoje sovietinės armijos uniformos, kurios ne vieno spintoje kabojo kaip relikvijos ar išvis nežinia kodėl prie gerųjų, išeiginių rūbų).

Antra istorija buvo apie garsųjį 1877 metų balandžio 22 dienos Luokės turgų, kai įniršusių valstiečių minia akmenimis, vežimų pakinktais užmušė (būtų galima pasakyti, kad nulinčiavo) didžiausią tų apylinkių vagį ir arkliavagį Tadą Blindą, ir tos istorijos dalyvis gyveno mūsų gūdžiame kaimelyje ir visiems buvo papasakojęs istoriją beveik taip pat, kaip ataskaitoje Vilniaus generalgubernatoriui rašė Kauno gubernatorius Bazilevskis. Nes tą dieną jis su šeima buvo Luokės turguje ir dalyvavo tame niekingo ir nekenčiamo vagies teisme, o mūsų populiarioji kultūra nesigėdydama jam priskiria tai, kuo niekada tas nusikaltėlis nepasižymėjo.

Grįžtant prie kaimelio, prie šaknų.

Prie tipinės parduotuvės buvo tuo metu (mano vaikystės metu, brežnevinėje epochoje) nebeveikiančios kaimo kapinaitės su penkiais kryžiais (keturis medinius, kai nupuvo ir nuvirto, sudegino dievobaimingi kaimynai), iš jų vienas buvo betoninis su užrašu „1910“. Akmeninę tvorą kolchozo kūrimosi metu sunaudojo „komunizmo statyboms“, o tradicinė medinė nupuvo ir sutrešo ir kai jos nebeliko, niekas kapų nebeprižiūrėjo, žvakučių per Vėlines nebedegino, jie tarsi prarado savo paskirtį, nors kaimelyje visi ir vadino kapiukais.

Čia, tose kapinaitėse priešais parduotuvę, algų dieną kolūkiečiai susėdę būreliais laistydavo savo menkas algas, gerdami pigų vyną, kartais dainuodami, kartais mušdamiesi, nelygu kokia mėnulio fazė ir nuotaika ar politinė situacija pasaulyje, nes vyrai audringai reaguodavo į Kinijos bandymus užkariauti Vietnamą arba painiodami Iraną su Iraku susikivirčydavo, kuris yra komunistas – ajatola Chomeinis ar Sadamas Huseinas… O man iš viso to likdavo tušti buteliai, nes aš gyvenau kitoje gatvės pusėje, todėl be skrupulų, pasibaigus puotoms, džiaugdavausi, kad rytoj „uždirbsiu kelis rublius“, epochoje, kur už 20 kapeikų galėjai nusipirkti butelį limonado „Buratinas“, o už 18 kapeikų – 100 g saldainių „Irisas“. Tapdavau trumpam turtingas tarsi Krezas.

Visai šalia kapinaičių dar buvo kolūkio trąšų daržinė, čia mes įlindę pro durų ir kitokius plyšius mokėmės rūkyti. Simboliškai taip, nesveikoje aplinkoje, tarp zuperio ir salietros, be baimės (nes kas gi eis į trąšų daržinę ieškoti rūkančių vaikų?) bandėme įgyti žalingų įpročių.

Tai štai ir galvoji sau apie tas šaknis, kurios buvo suleistos į tokią „gūdaus kaimo“ aplinką, klausdamas: o kas turėjo išaugti tenai ir kas išaugo?

O išaugo visokių žemaitukų, jie ir šiandien mena savo kaimelį, kuriame neliko fermų ir parduotuvės, viskas kažkaip greitai buvo nugriauta, ištąsyta, kiti liko gyventi ir tebegyvena jame savo tylius gyvenimus, ir mergų su vaikais yra kaip buvę, ir kitokių personažų, galėsiančių apie savo šaknis papasakoti savas istorijas.

Dar suskaičiavau, kad iš 19 namų, kuriuose lakstė ne mažiau kaip po 3–6 vaikus, tik trys baigė aukštąjį mokslą (nors tai nėra labai svarbus rodiklis), tiesa, vieną bebaigiančią užmušė avarijoje, antras mirė tik baigęs, o trečias kankinasi bandydamas atkasti ir apnuoginti savo šaknis.