Sanatorijai koją kiša valdiško UAB-o statusas

Chorui 2 proc. GPM pervesti galima, o jiems ne. Gyvūnėlių globos organizacijai galima – o jiems ne. Ir net partijai galima – o jiems ne.

Jie – tai Vilniaus pakraštyje, pušyne greta Kalvarijų Kryžiaus kelio, įsikūrusi sanatorija „Pušyno kelias“, padedanti susigrąžinti sveikatą ir suaugusiesiems, ir vaikams.

Lietuvoje ji tokia bene vienintelė. Kaip UAB-as turėtų siekti pelno, tačiau kadangi jos paskirtis – padėti itin sunkiems ligoniams, kuriuos tęsti gydymo siunčia ligoninės, užsidirbti papildomai ji neturi kaip. Ir net dėkingi už vaikams sugrąžintą sveikatą tėvai negali jiems pervesti dalies gyventojų pajamų mokesčio (GPM).

Iš vežimėlyje sėdinčio ligonio ir vaiko neuždirbsi

Pasak sanatorijos „Pušyno kelias“ vadovo Vytauto Dumbrovo, reabilitacija, reikalinga suaugusiam darbingam žmogui, norinčiam tiesiog „pasiremontuoti“, labai skiriasi nuo teikiamos itin sunkiems ligoniams, kuriems ji yra vienintelis būdas bent iš dalies susigrąžinti gyvenimo kokybę.

„Pirmiesiems reikia pakeisti aplinką, pailsėti ir atgauti jėgas. Bet jie yra mokūs ir gali įpirkti pageidaujamas sveikatinimo procedūras, pavyzdžiui, Druskininkuose. Tačiau dažniausiai jie nebūna patyrę didelių traumų ar sergantys sunkiomis ligomis ir jiems nereikalinga sudėtinga reabilitacija. O paslaugos, kurias mes teikiame, reikalingos itin sunkiems, dažniausiai nevaikštantiems ligoniams, kuriems reikia didelės priežiūros, – po sanarių keitimo, patyrusiems galūnių amputaciją, sudėtingus lūžius, insultą. Pas mus iš esmės tęsiamas jų gydymas. Juos reikia iš naujo mokyti vaikščioti, valgyti, apsirengti. Tačiau dažniausiai šie ligoniai neturi atliekamų pinigų ir negali susimokėti nei už pageidaujamas papildomas procedūras, nei už geresnę palatą, nei už išskirtinį maitinimą“, – aiškina jis.

V. Dumbrovas sako manantis, jog didžiųjų sanatorijų, pavyzdžiui, Druskininkų, vadovai turėtų net džiaugtis, kad jiems nereikia vargti su sėdinčiais vežimėliuose ar iš naujo besimokančiais vaikščioti ir kalbėti...

„Mes iš naujo mokome žmogų telefono numerį surinkti, uždegti dujinę viryklę, vandens čiaupą atsukti. Mes jo jau neišgydysime, bet jis galės save apsitarnauti ir jo gyvenimo kokybė bent šiek tiek pagerės, o juo besirūpinantiems artimiesiems sumažės rūpesčių. Tačiau iš tokių žmonių papildomų pinigų neuždirbsi – duok dieve, kad jam pakaktų jėgų toms procedūroms, kurias jam skiriame, ir įsisavintų tuos įgūdžius, kurių jį iš naujo mokome“, – kalba V. Dumbrovas.

Pasak sanatorijos vadovo, uždirbti iš Vaikų skyriaus ligoniukų taip pat neišeina, nors vienu metu gydyti ir mokyti mažuosius pacientus kainuoja nepigiai.

„Kaip ir kitose specializuotose vaikų sanatorijose, jie čia ne tik gydomi, bet ir mokomi. Pamokų ir procedūrų tvarkaraščiai kruopščiai derinami, kad nenukentėtų nei viena, nei kita. Be to, mūsų klasėse yra vos po kelis vaikus, tad mokytojai jiems gali skirti gerokai daugiau dėmesio negu įprastoje mokykloje. Bet juk neprašysi tėvelių primokėti už tai, ką vaikai ir taip privalo gauti“, – sako V. Dumbrovas.

Kompensacija nepriklauso?

Ne vienam vaikui sveikatą susigrąžinti padėjusios įstaigos kolektyvas jaučiasi nuskriaustas dėl to, kad kai šiemet Vyriausybė nutarė iš dalies kompensuoti už vaikų gydymą 2013 metais (kaip žinoma, sunkmečiu visoms gydymo įstaigoms buvo sumažintas vadinamasis balo įkainis, paprastai sakant, nors suteikta paslaugų, tarkime, už 1 litą, iš Ligonių kasos už jas sumokama 89 centai – red. past.), dėl skirtingo negu kitų valstybei priklausančių tokio pobūdžio paslaugas teikiančių įstaigų statuso liko be kompensacijos už vaikams suteiktas paslaugas.

„Mūsų kompensacija siektų apie 70 tūkst. litų. Mums tai dideli pinigai. Bet visos įstaigos, kurios užsiima vaikų reabilitacija, gavo šiek tiek pinigėlių, o mes jų negavome. Mat Vyriausybės nutarime parašyta, kad kompensuojama viešosioms įstaigoms. Rengiant dokumentą dėl kompensacijos niekam turbūt ir į galvą neatėjo, kad Lietuvoje yra vienas UAB-as, kuris gydo vaikus, ir mes tik dėl to negavome kompensacijos. Jie pripažįsta, kad negerai išėjo, bet mūsų statusas neleidžia“, – apgailestauja V. Dumbrovas, rodydamas valdžios institucijų atsakymą, paaiškinantį, kodėl „Pušyno kelias“ liko už borto.

Statusas suriša rankas

Būtent dėl nuo seno likusio juridinio statuso – UAB – sanatorija negali pasinaudoti ir dėkingų tėvų bei geranoriškai norinčių padėti įmonių pagalba. „Kartais dėkingi tėvai sako, kad norėtų mums pervesti 2 proc. GPM. Bet mes negalime jų priimti. Pasitaiko, kad ir įmonių vadovai siūlosi pas mus besigydantiems vaikams ką nors parūpinti, pavyzdžiui, kamuolių nupirkti. Bet mes negalime priimti jų labdaros, – apgailestauja V. Dumbrovas ir tęsia: – Jei būtume ne UAB, o VšĮ, jų dėka pagerėtų pas mus besigydančių vaikų ir suaugusiųjų gyvenimo sąlygos, pagerėtų jiems teikiamų paslaugų kokybė, o valstybei tai nieko nekainuotų.“

Tačiau didžiausia „Sodrai“ priklausančio valstybinio UAB-o problema, trukdanti vystytis ir plėsti paslaugas, – prieš juos užsitrenkia visos durys siekti ES paramos. „Jeigu mes teikiame dokumentus konkursams, kuriuose dalyvauja privataus kapitalo UAB-ai, mums sako „atleiskite, jūs esate valstybinis UAB-as“. Kai mes norime dalyvauti konkurse, kuriame dalyvauja viešosios įstaigos, jie pamato mūsų įstatus, kuriuose parašyta „UAB“, ir mums atsako, kad negalima, nes esame pelno siekianti organizacija, nors pelno ir neuždirbame“, – aiškina V. Dumbrovas.

Į valdiškas duris beldžiasi seniai

Sanatorijos vadovo teigimu, dėl šių priežasčių jie ir siekia, kad „Pušyno kelio“ statusas būtų pakeistas, o pati sanatorija taptų pavaldi ne Socialinės apsaugos ir darbo, bet Sveikatos apsaugos ministerijai.

„Mes siekiame, kad būtų pakeistas ne tik sanatorijos statusas iš UAB į VšĮ. Kadangi gydome vaikus ir suaugusiuosius, turėtume ir priklausyti Sveikatos apsaugos ministerijai. Mano manymu, tai būtų logiškas sprendimas. Be to, tai leistų mums dalyvauti įvairiuose projektuose, pasirašyti bendradarbiavimo sutartis, pavyzdžiui, su Santariškių klinikomis. Taip pat galėtume bendradarbiauti su mokymo įstaigomis. Pas mus ir dabar atlieka praktiką būsimieji keneziterapeutai, tačiau tai vyksta tik dėl abipusio geranoriškumo. Beje, kad sanatorija „Pušyno kelias“ turėtų būti plėtojama kaip gydymo įstaiga, teigė ir neseniai pas mus apsilankę buvęs sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis bei ministro pirmininko patarėjas sveikatai Antanas Vinkus“, – pasakoja V. Dumbrovas.

Pasak jo, sanatorija, kuri įsikūrusi dar sovietmečiu veikusio didelės įmonės „Elfa“ vadinamojo profilaktoriumo, kadaise „Sodrai“ iš žlungančios gamyklos atitekusio už skolas, vietoje, pakeisti statusą prašo jau ne vienus metus.

„Bus jau 15–17 metų. Vienu metu buvo galvojama prijungti mus prie Santariškių klinikų, ir jau net buvo pirmieji žingsniai žengti. Bet paskui visi mus užmiršo, o gal svarbesnių reikalų atsirado. Vėliau buvo svarstoma galimybė prijungti mus prie Greitosios pagalbos ligoninės (dabar VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė – red. past.), nes iš ten pas mus labai daug ligonių siunčiami tęsti gydymo. Tačiau prasidėjo krizė ir vėl viskas sustojo, o mes taip ir likome kaboti tarp dangaus ir žemės“, – prisimena V. Dumbrovas.

Anot jo, dabar vėl yra sužibusi viltis, kad „Pušyno kelio“ statusas bus pakeistas ir sanatorija galės teikti daugiau paslaugų ligoniams, besigydantiems po sunkių ligų bei traumų.

„Buvęs sveikatos apsaugos ministras V. P. Andriukaitis mūsų siekiams pritarė. Tikiuosi, kad mus palaikys ir naujoji ministrė Rimantė Šalaševičiūtė, kuri labai rūpinasi vaikų sveikata ir kuri gerai žino, kaip mes dirbame, dar iš tų laikų, kai vadovavo Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai ir labai padėjo vaikų sanatorijoms, kurios siekė, kad pinigai vaikų reabilitacijai būtų skiriami atskirai nuo suaugusiųjų reabilitacijai skiriamų pinigų“, – pasakoja V. Dumbrovas.

Investicija į vaikų sveikatą atsipirktų

Kalbėdamas apie mažuosius pacientus, sanatorijos „Pušyno kelias“ vadovas sako puoselėjantis viltį, kad visi vaikai kartą per metus galėtų pasinaudoti sveikatą grąžinančiu gydymu ir reabilitacija.

„Visi pripažįsta, jog mūsų vaikų sveikata blogėja, todėl būtų gerai, jei visi vaikai kartą per metus galėtų pasinaudoti sveikatą grąžinančiu gydymu. Tai būtų galima daryti teritoriniu principu. Pavyzdžiui, mes aptarnaujame šiaurės rytų Lietuvą, Palanga priima vakarinės Lietuvos dalies vaikus, Druskininkai – pietų Lietuvos. Dar yra Abromiškės, Kaunas – yra kur vaikus priimti, reikia tik išnaudoti galimybes“, – mintimis dalijasi V. Dumbrovas. Anot jo, skaičiuojant apytiksliai, tam gali papildomai prireikti maždaug 2–3 mln. litų per metus, tačiau nauda būtų keleriopai didesnė.

„Masažai, fizioterapija, įvairios procedūros padėtų laiku išspręsti vaikų stuburo problemas, mažieji pacientai išmoktų taisyklingai sėdėti, gautų žinių apie tai, kaip išvengti antsvorio ir sveikai maitintis. Ir tie keli investuoti milijonai atsipirktų ne tik ateityje, kai užauginsime sveikesnę kartą, – taupyti pradėsime iš karto, nes vaikai mažiau sirgs“, – sako jis. Pasak V. Dumbrovo, tai daryti galima ne tik per atostogas: kadangi visos vaikų sanatorijos turi ir mokyklėles, mažųjų pacientų žinios taip pat nenukentėtų.

Į klausimą, ką dar galėtų nuveikti jo vadovaujama įstaiga, V. Dumbrovas atsakė, kad yra keli šiuo metu nenaudojami pastatai, kuriuos rekonstravus būtų galima įkurti naujus specializuotus skyrius vaikams gydyti.

„Vieną iš jų galėtume pasiūlyti Mamų unijai, kuri neseniai pateikė Šeimos namų įkūrimo planą. Mamos norėtų įkurti onkologinių ligoniukų reabilitacijos centrą. Tačiau nebūtina tai daryti greta Santariškių klinikų, kur reikėtų ir žemės sklypo ieškoti, ir naujus pastatus statyti. Rekonstruoti kurį nors mūsų pastatą būtų gerokai pigiau. Nuo mūsų iki Santariškių tik 1,5 km, tad vaikai gyventų ne ligoninėje, bet gražiame miške, o prireikus automobiliu labai greitai būtų galima nuvežti juos į Santariškių klinikas. Tai mes ir norime pasiūlyti Mamų unijai“, – pasakoja V. Dumbrovas.

Kitas sumanymas – vaikų, sergančių cerebriniu paralyžiumi, gydymo centras. „Dabar tokie vaikai dažniausiai siunčiami į Druskininkus. Bet ne visoms mamoms patogu ten važiuoti, todėl dalis mažųjų Lietuvos ligoniukų galėtų gydytis pas mus. Šių vaikų gydymui galėtume rekonstruoti dar vieną pastatą, o baseiną ir visa kita, ko reikia, kad jie sustiprėtų, turime“, – tęsia „Pušyno kelio“ vadovas.

Dar viena V. Dumbrovo svajonė – vaikų su mamomis reabilitacijos centras. „Kad mamos ir vaikai reabilitacijos metu galėtų patogiai įsikurti, reikia kitokių sąlygų negu tos, kai tik gydoma. Tačiau ne visose reabilitacijos įstaigose yra tam pritaikytos palatos, o mes turime tinkamą pastatą ir reikėtų tik minimalių investicijų, kad galėtume įrengti mamų ir vaikų reabilitacijos centrą“, – sako jis.

Anot V. Dumbrovo, į kurio vadovaujamos sanatorijos, įsikūrusios Verkių regioninio parko pušyne, Vaikų skyrių gydytis odos ligų atvažiuoja vaikai net iš Kretingos, sanatorija dar prieš krizę parengė plėtros planą, suderino jį su regioninio parko vadovais, su Bažnyčia, kad esami bei rekonstruojami pastatai harmoningai įsilietų į aplinką ir derėtų prie čia pat besidriekiančio Kryžiaus kelio bei jo koplyčių.

„Mes, kaip ir kiti, norime, kad Lietuvos vaikai augtų sveikesni. Bet mes neprašome, kad kas nors už mus visa tai padarytų, mes patys rengtume projektus, dalyvautume konkursuose ES paramai gauti ir taip gautume dalį reikalingų lėšų, o likusius pinigus užsidirbtume, kaip užsidirbome Vaikų skyriaus renovacijai. Tada ėmėme paskolą ir ją grąžinome, o jeigu taptume viešąja įstaiga, tai padaryti būtų gerokai lengviau. Tikiu, kad ir investuotojų pritrauktume, tik reikia žengti pirmąjį žingsnį – pakeisti mūsų statusą“, – V. Dumbrovas atskleidžia „Pušyno kelio“ plėtros viziją, su kuria supažindinta ir sanatorijos akcininkė „Sodra“, Socialinės apsaugos ir darbo bei Sveikatos apsaugos ministerijos.



Ekspertai.eu šia tema taip pat susidomėjo.