Šarūnas Nakas: „Vytautas Bacevičius buvo ir tebėra viena stipriausių asmenybių lietuvių kultūros istorijoje”

Spalio 8 dieną kompozitorius, eseistas, videomenininkas ir radijo laidų autorius Šarūnas Nakas pradės naują dešimties laidų ciklą „Bacevičiaus laikai”, kurio kiekvieną antradienį bus galima klausytis LRT Klasikos programoje. Tai ciklas, skirtas pristatyti Vytautą Bacevičių (1905–1970) – XX a. vidurio lietuvių kompozitorių, modernistą ir avangardo pradininką, pasaulinės klasės pianistą-virtuozą. Š. Nakas, radijo klausytojams pažįstamas iš tokių laidų kaip „Modus“, „Garsai ir blyksniai“, „Muzikos muziejus“, „Čiurlionio metai“, „Skersvėjai”, šiame interviu pasakoja apie tai, kodėl naujam laidų ciklui pasirinko Bacevičiaus asmenybę, atskleidžia mažai kam žinomas menininko biografijos detales bei tai, kaip V. Bacevičiui sekasi įsilieti į lietuvių muzikos istoriją.

- Kaip V. Bacevičius tapo naujo laidų ciklo herojumi?

- V. Bacevičius buvo ir tebėra viena stipriausių asmenybių lietuvių kultūros istorijoje. Tačiau likimas susiklostė taip, kad Lietuvoje jis negyveno nė dešimties metų, ir tai labai seniai, gal todėl apie jį mažai kas žino. Nepaisant didelių ir kryptingų pastangų Bacevičių tinkamai pristatyti 100-mečio proga 2005 metais, kai buvo išleistas dvitomis apie jo gyvenimą ir laiškai, taip pat surengta serija solidžių koncertų, vėliau jis vėl palengva grimzdo užmarštin. Tiesa, Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centras leidžia Bacevičiaus kūrinių įrašus ir natas, tačiau to, deja, nepakanka, jei norima, kad jo kūryba ir asmenybė taptų geriau pažįstama platesnei visuomenei.

Vytautas Bacevičius. Nuotr. iš mic.lt

Štai Čiurlionio kūryba ir asmenybė praėjo net keletą stiprių jo mitologizavimo ir institucionalizavimo etapų: tarpukaryje buvo surinkta jo tapyba ir pastatyta speciali galerija Kaune, maždaug 1965-aisiais, minint jo 90-metį, buvo išleista keletas knygų, pirmą kartą įrašyta dauguma muzikos kūrinių, pradėti rengti Čiurlionio vardo pianistų ir vargonininkų konkursai ir nepaprastai dideliais tiražais spausdintos jo reprodukcijos, pasklidusios po visą Sovietų Sąjungą ir už jos ribų. Po tokių žingsnių apie Čiurlionį sužinojo net ir tie, kas visiškai nieko nenutuokia apie meną ir kultūrą.

Aišku, neverta tikėtis, kad Bacevičius kada nors pasieks tokį visąapimantį ir net sudievintą Čiurlionio rangą tautos savimonėje, tačiau lietuvių muzikos istorijoje jis yra antras po Čiurlionio. Reikia padaryti viską, kad žmonės kažkada tą suprastų ir įvertintų.

- Bacevičiaus veikla driekėsi per Lenkiją, Lietuvą, Prancūziją ir Ameriką. Kas privertė jį taip blaškytis?

- Tai nebuvo blaškymasis. Bacevičius gimė Lodzėje ir pirmuosius 20 metų praleido Lenkijoje, kur baigė konservatoriją kaip pianistas ir kompozitorius. 1926-aisiais jis atvyko į Kauną, bet jau po metų įstojo į Paryžiaus Rusų konservatoriją. Prancūzijoje jis praleido apie penketą metų, aktyviai koncertuodamas ir ten, ir Lietuvoje, ir kituose Europos valstybėse, beje, rimčiausiose scenose. Grįžęs į Kauną, dirbo pedagogu, rašė modernistinius kūrinius ir daug skambino. Su kolegomis įkūrė Šiuolaikinės muzikos draugijos Lietuvos sekciją ir ją atstovavo kongresuose užsienyje. Tapo pripažintu ir vertinamu kompozitoriumi ir virtuozu, bendravo su elitiniais Europos menininkais, buvo kviečiamas į tarptautinių konkursų žiuri.

Kompozitorius ir pianistas Vytautas Bacevičius. Nuotr. iš mic.lt

1938 metais išvyko gastroliuoti į Argentiną ir ten jį užklupo Antrasis pasaulinis karas. Kaip žinia, pirmiausia vokiečiai okupavo Lenkiją, kur gyveno Bacevičiaus motina, dvi seserys ir brolis. Tai jį nepaprastai paveikė. Jis nebegrįžo į Europą ir bandė nuvykti į JAV, bet neturėjo reikiamų dokumentų ir buvo pasodintas į kalėjimą. Iš ten jį išlaisvino vienas garsiausių pasaulio pianistų Arturas Rubinšteinas, su kuriuo Bacevičius bičiuliavosi jau anksčiau. Nuo tada Bacevičius visą laiką gyveno Niujorke.

Taigi, jo gyvenimas buvo tampriai susietas su virtuozo poreikiu daug keliauti, kita vertus, karas ir Lietuvos okupacija jį savaip įkalino Amerikoje. Per ten praleistus 30 metų jis tik dukart lankėsi Paryžiuje, kur susitiko su iš Lenkijos atvažiavusiomis seserimis.

- Kokiuose kontekstuose bus nagrinėjama V. Bacevičiaus kūryba ir gyvenimo istorija?

- Nuo 1940 iki 1956 metų Bacevičius surengė net aštuonis rečitalius Carnegie Hall scenoje, daug grojo kitose salėse. Rašė nepaprastai daug muzikos ir mėgino prisitaikyti prie amerikiečių skonio ir poreikių. Tačiau po keleto dešimtmečių prarado kantrybę, metė koncertuoti ir paniro į mistinio pobūdžio kūrybą absoliučioje vienumoje. Susižavėjęs muzikiniu avangardu, gana greit suformavo originalų komponavimo metodą, susietą su amerikiečių ezoteriko Claude’o Fayette’o Bragdono mistiniais geometriniais piešiniais. Bacevičius planavo sukurti milžinišką devynių simfonijų ciklą, kurį jis vadino Kosminiu arba Sahasrara Chakra, tačiau suspėjo parašyti tik vieną opusą – „Grafiką” (1964).

Carnegie Hall salė Niujorke. Nuotr. iš bloomberg.com

Jo sesuo Gražina buvo lenkų kompozitorė, po Antrojo pasaulinio karo kurį laiką buvo garsiausia moteris kompozitorė pasaulyje. Beje, ji taip pat bandė pritapti tarpukario Lietuvoje, bet jai nepavyko. Bacevičius teigė, kad su seserimi jis jaučia ypatingą mistinį ryšį, palaikomą per muzikos kūrybą. Tačiau socialistinėje Lenkijoje gyvenusi Gražina beveik niekam neužsimindavo apie savo brolį, ir lenkai tik visai neseniai sužinojo, kad garsiosios kompozitorės Bacewicz brolis Witoldas (taip jie vadina Vytautą) taip pat buvo kompozitorius ir gyveno Amerikoje.

Bacevičius buvo tampriai susijęs su rusų, prancūzų, lietuvių ir amerikiečių muzikine aplinka, tiesa, skirtingais laikotarpiais, ir tai leidžia jo muziką aptarinėti iš įvairiausių pusių. Ypač įdomus jo santykis su lietuviais: Bacevičius buvo absoliutus miestietis ir visiškai nesidomėjo populiariąja tautine ideologija, kildinama, visų pirma, iš kaimiškųjų etnografinių vertybių. Gal todėl jis buvo toks svetimas kolegoms, nors dėl to, regis, nė kiek nesijaudino. Jam nesinorėjo provincialumo ir jis gyveno kitaip.

Vytautas Bacevičius Niujorke. Nuotr. iš mic.lt

- Kaip lietuvių išeivio Bacevičiaus muzika įsilieja į lietuvių muzikos istoriją?

- Manau, kad kuo geriau bus pažįstama jo kūryba, tuo labiau bus koreguojamas su juo susijęs nemažos trukmės periodas muzikos istorijoje. Ligšiol dar esama didelio skaičiaus niekada neatliktų Bacevičiaus kūrinių, tik pradėta nuosekli jo muzikos įrašų leidyba. Prireiks nemažai laiko, kol visa tai bus sutvarkyta, apmąstyta ir nusės į savo vietas.

- Ar Bacevičiaus muzika populiari tarp lietuvių muzikantų?

- Ne, visiškai nepopuliari ir nepažįstama. Nors ji labai instrumentiška, patogi groti, turinti stiprų improvizaciškumo pojūtį, tarsi tai būtų kažkoks mistinis džiazas, vis dėlto, ja domisi ir atlieka vos keletas – tiesa, labai gerų – pianistų, dirigentų ir kolektyvų. Žinoma, tai nėra muzika lengvam pasiklausymui ir nerūpestingam laisvalaikiui. Tačiau tai auksinė lietuvių modernizmo klasika, ir reikia pasistengti, kad kuo daugiau žmonių ją įvertintų ir pasinaudotų.

- Ačiū už pokalbį.

„Bacevičiaus laikai”  – antradieniais 12.10 val. (kartojama 22.10 val.) per LRT KLASIKĄ.

Laidos įrašus nuo spalio 8 dienos galėsite rasti ČIA.