Kai valdžia nesugeba paneigti faktais – įjungia prokuratūrą

Kaltinamajame akte daug kelionių, susitikimų, VSD pažymų ir geopolitinio fono, bet nematyti aiškaus atsakymo į pagrindinį klausimą – kur konkretus nusikaltimas?

Geriausias 2017 m. Lietuvos prokuroras Redas Savickas.

Kazimieras Juraitis kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 118 straipsnio 1 dalį – esą jis, veikdamas kartu su kitais asmenimis, padėjo Baltarusijai ir Rusijai veikti prieš Lietuvos Respubliką.

Skamba grėsmingai. Tačiau perskaičius kaltinamąjį aktą kyla paprastas klausimas: kur konkretus nusikaltimas?

Kaltinamajame akte daug rašoma apie keliones į Baltarusiją ir Rusiją, susitikimus, pasisakymus, Astravo atominę elektrinę, Baltarusijos referendumą, Rusijos ir Baltarusijos žiniasklaidą, VSD pažymas ir „įtakos operacijas“. Tačiau nė vienas iš šių dalykų pats savaime nėra nusikaltimas.

Važiuoti į Baltarusiją – ne nusikaltimas. Susitikti su Baltarusijos ar Rusijos veikėjais – ne nusikaltimas. Kalbėti žiniasklaidai – ne nusikaltimas. Filmuoti Astravo AE – ne nusikaltimas. Paskelbti vaizdo įrašus – ne nusikaltimas. Pateikti valdžiai nepatogią informaciją – ne nusikaltimas.

Bendrauti net ir su asmeniu, kurį VSD vadina KGB darbuotoju – savaime taip pat ne nusikaltimas, jeigu nėra parodyta, kokią užduotį žmogus vykdė, kokią informaciją perdavė ar kokį konkretų veiksmą atliko prieš Lietuvą.

Astravo epizodas: reportažas ar nusikaltimas?

Vienas svarbiausių kaltinimo epizodų – vizitas į Baltarusijos atominę elektrinę (BAE) Astrave. Kaltinamajame akte rašoma, kad Baltarusijos URM darbuotojai paprašė Erikos Švenčionienės ir K. Juraičio sudaryti grupę iš Lietuvos žurnalistų ar socialiniuose tinkluose auditoriją turinčių asmenų, kurie galėtų nuvykti į BAE ir po to skleisti Baltarusijos interesus atitinkančią bei BAE grėsmę neigiančią informaciją. Taip pat rašoma, kad vykstantys asmenys buvo instruktuoti turėti tinkamą aprangą, fotoaparatus ir planus dėl informacijos sklaidos grįžus į Lietuvą.

Po vizito K. Juraitis savo „Facebook“ paskyroje paskelbė 10 vaizdo įrašų iš BAE.

Ir kas čia nusikalstamo?

Jeigu žmogus nuvažiavo į Astravą, pamatė, nufilmavo, uždavė klausimus ir paskelbė tai, ką pats matė – tai yra informacijos sklaida. Galima ginčytis, ar ji objektyvi. Galima kritikuoti. Galima sakyti, kad jį vedžiojo pagal Baltarusijos parengtą maršrutą. Galima daryti kontrreportažą. Bet baudžiamoji byla už tai neturi būti normali demokratinės valstybės reakcija.

Jeigu valstybinis transliuotojas LRT, nepriklausomi Delfi, 15min ar kiti mano, kad K. Juraičio parodyta informacija apie Astravą neteisinga – tegu važiuoja patys, filmuoja, klausia, rodo dokumentus, kviečia ekspertus ir paneigia. Taip veikia žurnalistika. Ne taip, kad vieni nevažiuoja, nerodo, nefilmuoja, o tuos, kurie nuvažiavo ir parodė kitokį vaizdą, valstybė tempia į baudžiamąją bylą.

„Naudinga Baltarusijai“ nėra nusikaltimo sudėtis

Vienas pavojingiausių šios bylos elementų – logika, kad jeigu informacija naudinga Baltarusijai ar Rusijai, vadinasi, ji jau įtartina arba nusikalstama.

Tai klaidinga ir pavojinga logika.

Informacija vienu metu gali būti naudinga Baltarusijai propagandiškai, bet kartu naudinga Lietuvos visuomenei informacine prasme.

Jeigu Lietuvos žmonėms metų metus sakoma, kad Astravas yra grėsmė, bet didžioji žiniasklaida pati ten nevažiuoja ir nerodo, kas realiai yra vietoje, tada žmogus, kuris nuvažiuoja ir parodo, ką matė, gali atlikti visuomenės informavimo funkciją.

Valstybei nepatogi informacija nėra nusikaltimas. Valdžios linijai prieštaraujanti informacija nėra nusikaltimas. Informacija, kurią gali panaudoti Baltarusija ar Rusija, savaime nėra nusikaltimas.

Kitaip išeitų absurdas: jeigu pasakai „Astrave blogai“ – esi geras; jeigu pasakai „Astrave nemačiau to, kuo gąsdina Lietuvos valdžia“ – jau padedi Baltarusijai. Tai ne teisinė valstybė, o oficialios tiesos režimas.

Net jeigu Baltarusijai buvo naudinga, kad apie Astravo AE būtų skleidžiama teigiama informacija, tai dar nereiškia, kad tokia informacija buvo melaginga ar nusikalstama. Valstybė turi paneigti ją faktais, o ne baudžiamąja byla.
Prokuratūros problema – nėra konkretaus nusikaltimo veiksmo

Kad būtų BK 118 straipsnis, neužtenka parodyti, kad žmogus kažkur važiavo, kažką filmavo, kažką kalbėjo ir kažkam tai buvo naudinga.

Reikia įrodyti: kad K. Juraitis gavo konkrečią užduotį iš Baltarusijos ar Rusijos struktūrų; kad jis tą užduotį priėmė; kad koordinavo turinį, laiką, formuluotes ar sklaidą; kad perdavė informaciją; kad gavo atlygį ar kitą naudą; kad sąmoningai veikė ne kaip žurnalistas, aktyvistas ar savo nuomonę reiškiantis pilietis, o kaip svetimos valstybės užduoties vykdytojas prieš Lietuvą.

Iš kaltinamojo akto tokio aiškaus įrodymo nematyti.

Matyti kelionės. Matyti susitikimai. Matyti įrašai. Matyti pasisakymai. Matyti VSD pažymos. Matyti prokuratūros interpretacijos.

Bet nematyti konkretaus įrodymo: štai čia K. Juraičiui duota užduotis, štai čia jis ją priėmė, štai čia vykdė, štai čia perdavė informaciją, štai čia veikė prieš Lietuvą.

Kaltinamajame akte nematyti, kad K. Juraitis būtų perdavęs slaptą, riboto naudojimo ar kitokią Lietuvos valstybės saugumui jautrią informaciją Rusijos ar Baltarusijos struktūroms. O be tokio pobūdžio konkretaus veiksmo lieka vieša politinė ir informacinė veikla, kuri gali nepatikti, bet savaime nėra nusikaltimas.

VSD pažyma negali pakeisti įrodymų

Kaltinamajame akte daug remiamasi VSD vertinimais. VSD nurodo, kad Baltarusijos URM organizuotas vizitas į BAE buvo įtakos operacija, kuria siekta paveikti Lietuvos viešąją nuomonę ir sprendimus dėl BAE. Taip pat rašoma, kad TGKF nariai, tarp jų K. Juraitis, esą suvokė šį tikslą ir sutiko vykdyti Baltarusijos URM darbuotojų prašymą.

Bet VSD vertinimas nėra automatinis nusikaltimo įrodymas.

Klausimas paprastas: iš kur VSD tai žino?

Ar yra laiškas? Ar yra garso įrašas? Ar yra susirašinėjimas? Ar yra pokalbio stenograma? Ar yra liudytojas? Ar yra dokumentas, kuriame K. Juraitis sutinka vykdyti užduotį? Ar yra įrodymas, kad jis suprato dalyvaujantis ne reportaže, o svetimos valstybės veikime prieš Lietuvą?

Jeigu to nėra, tada lieka ne įrodymas, o kabinete surašyta pažyma. O pažyma be patikrinamų pirminių duomenų neturi tapti pagrindu žmogų kaltinti padėjus kitai valstybei veikti prieš Lietuvą.

VSD pažyma be patikrinamų pirminių duomenų negali būti baudžiamosios atsakomybės pakaitalas. Priešingu atveju ne įrodymai gimdo kaltinimą, o institucijos nuomonė tampa įrodymu.

Bendravimas su „KGB darbuotoju“ – irgi ne nusikaltimas savaime

Kaltinamajame akte minimas Eugenij Stepanenka, kurį VSD įvardija kaip Baltarusijos KGB darbuotoją, veikusį per priedangą. Rašoma, kad E. Švenčionienė ir K. Juraitis su juo bendravo per „Telegram“.

Bet ir čia reikia klausti: kas iš to?

Bendrauti su saugumo struktūrų žmogumi savaime nėra nusikaltimas. Net jeigu žmogus būtų saugumietis, jis nėra „raupsuotas“ teisine prasme. Nusikaltimas prasidėtų tik tada, jeigu būtų parodyta, kad K. Juraitis iš jo gavo konkrečias užduotis, jas vykdė, perdavė informaciją ar koordinavo veiksmus prieš Lietuvą.

Iš matomo kaltinamojo akto tokios konkrečios grandinės nematyti. Matyti tik įtarimą keliantis kontaktas ir VSD interpretacija.

O baudžiamoji byla negali būti grindžiama formule: „bendravo su žmogumi, kurį VSD vadina KGB darbuotoju, vadinasi, kaltas“.

Baltarusijos referendumas: Lietuva negali „legalizuoti“ ar „nelegalizuoti“ kitos valstybės balsavimo

K. Juraičiui prikišamas ir dalyvavimas Baltarusijos referendumo kontekste. Prokuratūra teigia, kad jis kartu su kitais dalyvavo Baltarusijos renginiuose ir Baltarusijos žiniasklaidai buvo naudotas kaip Lietuvos atstovas, sudarant įspūdį, kad referendumas vyko normaliai.

Bet Lietuva neturi teisės „legalizuoti“ ar „nelegalizuoti“ Baltarusijos referendumo pačioje Baltarusijoje. Lietuva gali politiškai jo nepripažinti, gali kritikuoti, gali laikyti jį nedemokratišku. Tačiau Lietuvos pilietis, net jeigu dalyvavo kaip stebėtojas ir pasakė, kad nematė pažeidimų, vien dėl to nepadaro nusikaltimo.

Jeigu jis melavo – tai reikia įrodyti. Jeigu jis buvo panaudotas propagandai – tai dar ne jo nusikaltimas. Jeigu jis pats sąmoningai vykdė režimo užduotį – tada reikia konkrečių įrodymų.

Jų kaltinamajame akte nematyti. 

Kodėl pasirinkti būtent šie žmonės?

Į Astravo AE vyko ne vien K. Juraitis. Kaltinamajame akte minimi ir kiti asmenys, kurie dalyvavo vizite, filmavo ar skelbė informaciją. Todėl kyla teisėtas klausimas: jeigu pats važiavimas, filmavimas ir informacijos sklaida laikomi tokiais pavojingais veiksmais, kodėl baudžiamasis persekiojimas konstruojamas būtent prieš pasirinktus asmenis?

Šis selektyvumo klausimas yra svarbus. Nes jeigu vieni asmenys už panašius veiksmus tampa kaltinamaisiais, o kiti lieka tik epizodo dalyviais, turi būti labai aiškiai parodyta, kuo K. Juraičio vaidmuo skyrėsi nuo kitų. Vien politinis ryškumas ar nepatogumas valdžiai negali būti kriterijus baudžiamajai bylai.

Problema – teisiamas ne veiksmas, o politinė kryptis

Visa byla atrodo taip, lyg būtų teisiamas ne konkretus nusikaltimas, o politinė kryptis: kalbėjo ne taip, kaip reikia; važiavo ne ten, kur reikia; bendravo ne su tais, su kuriais reikia; parodė ne tokį Astravo vaizdą, kokį reikia; pasakė ne tai, kas atitinka oficialią Lietuvos valdžios liniją.

Tai nėra gerai. Nes pagal tokią logiką bet kuris žmogus, kurio nuomonė sutampa su Rusijos, Baltarusijos, Kinijos, JAV ar kitos nepatinkančios valstybės interesu, gali būti paverstas „pagalbininku“.

Bet demokratinėje valstybėje nusikaltimas nėra tai, kad tavo nuomonė nepatinka valdžiai. Nusikaltimas yra konkretus įrodytas veiksmas.

Reziumė

Pagal matomą kaltinamąjį aktą K. Juraičio byloje matyti daug aplinkybių, bet nematyti aiškaus nusikaltimo įrodymo.

Aplinkybės nėra nusikaltimas. Kontekstas nėra nusikaltimas. VSD pažyma nėra nusikaltimas. Kelionės nėra nusikaltimas. Reportažai nėra nusikaltimas. Valdžiai nepatogi nuomonė nėra nusikaltimas.

Jeigu prokuratūra neturi daugiau negu šiame akte matomus kontekstus, keliones, susitikimus, Astravo vaizdo įrašus ir VSD vertinimus, tada ši byla atrodo ne kaip tvirta BK 118 byla, o kaip politinės ir informacinės veiklos kriminalizavimas.

Pagrindinis klausimas šioje byloje ne tas, ar K. Juraičio veikla patiko Lietuvos valdžiai, VSD ar prokuratūrai. Klausimas vienas: kur yra konkretus nusikalstamas veiksmas? Jei jo nėra, tada baudžiamoji byla tampa ne teisingumo priemone, o politinės kontrolės instrumentu.

Trumpai tariant: čia nematyti aiškaus nusikaltimo. Matyti bandymas iš aplinkybių, pažymų ir nepatogios pozicijos sukonstruoti „padėjimą kitai valstybei“.

O tai sudaro užsakomojo politinio susidorojimo įspūdį prieš žmones, kurie kalba ne pagal valdžios patvirtintą tekstą.

P. S.

Labai svarbu

Šioje byloje valstybinį kaltinimą palaiko ne eilinis prokuroras, o Redas Savickas – ilgametis Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras, dirbęs su rezonansinėmis bylomis dėl šnipinėjimo, nusikaltimų valstybei ir nacionaliniam saugumui.

2017 m. R. Savickas buvo išrinktas „Metų prokuroru“ už darbą stiprinant Lietuvos nacionalinį saugumą ir sudėtingų šnipinėjimo bylų tyrimą.

R. Savicko pavardė viešojoje erdvėje buvo minima ir vadinamosios Kauno žudynių, arba pedofilijos ir žudymų, istorijos kontekste. Prokuratūra yra skelbusi, kad surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, jog Drąsius Kedys dalyvavo nužudant teisėją Joną Furmanavičių ir Violetą Naruševičienę. Kaip žinoma tyrimas D. Kedžio atžvilgiu buvo nutrauktas jam mirus. (Apie šios pedofilijos ir žudymų istorijos fragmentą šokiruojančią informaciją yra papasakojęs žurnalistas Aurimas Drižius, žemiau esančiame video.)

Būtent todėl ši byla kelia dar daugiau klausimų. Kai kaltinimą palaiko tokio lygio prokuroras, visuomenė turi teisę matyti ne pažymų krūvą, ne geopolitinį foną, ne žodžius apie „įtakos operacijas“, o kietus įrodymus: kokią konkrečią užduotį K. Juraitis gavo, ką vykdė, ką perdavė, su kuo derino, kokį atlygį gavo ir kur yra jo sąmoningas veikimas prieš Lietuvos Respubliką.

Jeigu tokių įrodymų nėra, net ir garsus prokuroro vardas nepaverčia konteksto nusikaltimu. Priešingai – tada ši byla tik dar labiau panaši į aukštu prokuratūros lygiu įformintą politinės ir informacinės veiklos persekiojimą.

Susiję:

Iš Baltarusijos atominės elektrinės vanduo atgal į Viliją netekės