Saulius Arlauskas. Lietuva pati turi apsispręsti dėl šeimos

„Europos Parlamentas subtilius šeimos ir vaikų ugdymo klausimus paliko spręsti pačioms valstybėms, todėl šeimos politiką Lietuvoje turi suformuoti ne kokie nors atvykę ekspertai, o nacionalinis politinis elitas“, – sako Mykolo Romerio universiteto Teisės filosofijos ir istorijos katedros profesorius Saulius Arlauskas.

Ar gali lietuviai susitarti šeimos klausimu, kur veda Bažnyčios ir dalies intelektualų ignoravimas – „Bernardinai.lt“ pokalbyje su S. Arlausku.  

Pone Sauliau, baigiantis 2013 metams Europos Parlamentas atmetė, tegu ir maža balsų dauguma, neskaniai pagarsėjusią Estrelos rezoliuciją dėl vaikų lytinio (norėtųsi sakyti – ištvirkavimą skatinančio) auklėjimo, tačiau priėmė pataisytą jos variantą. Mes čia, Lietuvoje, švenčiam pergalę, tačiau ar ji pagrįsta, ar tai nėra tik pagerintas mirties kultūros projektas?

Europos Parlamento priimtoje rezoliucijoje kalbama, kad reikėtų atsižvelgti į gerus lytinio švietimo pavyzdžius skirtingose Europos valstybėse. Tiesa, rezoliucijoje konkrečiai nenurodomi tie geri sektini pavyzdžiai, tačiau pasakyta, kad  lytinis švietimas turėtų būti vykdomas taip, kad jaunimas kuo anksčiau  sužinotų apie apsisaugojimo nuo nėštumo priemones, kad valstybės turėtų užtikrinti galimybes neplanuotai pastojusioms merginoms nutraukti nėštumą.

Tačiau manau, kad Europos Parlamento priimtoje rezoliucijoje mums svarbiausias akcentas yra ne tai, ką paminėjau, o tai, jog vaiko raidos problemas visgi turi spręsti kiekviena valstybė atskirai. Tuo tarpu E. Estrelos rezoliucijoje buvo siekiama  iš viršaus nuleisti vienodą visoms valstybėms lytinio švietimo modelį. Taigi Europa principingus, sudėtingus, delikačius klausimus paliko spręsti pačioms valstybėms. Ir dabar akivaizdu, kad šeimos politiką Lietuvoje turi suformuoti ne kokie nors atvykę ekspertai, o nacionalinis politinis elitas.

Šia tema politiniam elitui kuo greičiau derėtų susirūpinti dar ir todėl, kad šeimos politikos klausimu turime neapibrėžtą situaciją: Konstitucinis Teismas 2011 metų nutarime paaiškino, kad santuoka ir šeima yra du nebūtinai sietini institutai, ir neva tai išplaukia iš Konstitucijos. Tuo tarpu žemesnio lygmens teisės aktai, pradedant Civiliniu kodeksu, šeimos ir santuokos institutus organiškai jungia, t. y. juose remiamasi nuostata, kad šeima atsiranda santuokos pagrindu.

Kadangi šeimos klausimas yra ypatingos svarbos ne tik mums, gyviesiems, bet ir dar gimsiantiems – ateities kartoms, yra visiškai akivaizdu, kad jis turėtų būti sprendžiamas nepaprastai atsakingai, panaudojant visą istorinę išmintį bei patirtį, aklai nekopijuojant kitose valstybėse neseniai atsiradusių abejotinų eksperimentų su santuokų ir šeimų modeliais.

Todėl ir manau, kad mūsų konstitucinė šeimos samprata turi būti paremta Nacionaliniu susitarimu.

Ar Jūs rimtai manote, kad šiuo klausimu galimas visų bendras sutarimas? Juk skiriasi esminė pasaulėžiūra: vienas visatos ir egzistencijos centre mato Dievą, todėl paklūsta jo įsakymams, kitas centre mato tik žmogų, t. y. save, todėl atmeta visus suvaržymus?

Žmonių su skirtingomis politinėmis pažiūromis sutarimo galimybę pademonstravo Seimas, didžia balsų dauguma pasisakydamas prieš Estrelos rezoliuciją – šįkart vieningai balsavo ir konservatoriai–krikščionys demokratai su Darbo partija, „Drąsos kelias” su didžia dalimi socialdemokratų. Taigi mano mintis būtų tokia: politinės partijos kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis galėtų inicijuoti Nacionalinį forumą tema Vaikai ir šeima ateities Lietuvoje.  Forumas, pasinaudodamas ta teise, kurią pripažino Europos Parlamentas, turėtų nedelsdamas ir atsakyti, kokios šeimos politikos Lietuva ateityje laikysis.

Šio forumo tikslas nebūtų sutaikyti visus, jo tikslas būtų labai aiškiai apibrėžti tautos, valstybės pasirinkimą. Bijau, kad Seimas be nevyriausybinių organizacijų, be piliečių paramos, šio klausimo neišspręs, nesiryš prisiimti visos atsakomybės. Todėl reikia konsoliduoto veiksmo, ir čia delsti jau nebegalime. Atkreipčiau dėmesį, kad ir Katalikų Bažnyčia 2014 metus yra paskelbusi Šeimos metais.

Profesoriau, ar nepanašu į absurdą, kai krikščionybė, jos Bažnyčia, kuri iš esmės ir lėmė dabartinės Vakarų civilizacijos pamatą, paremtą lygiateisiškumo, žmogaus teisių principais, dabar yra kaltinama žmogaus teisių pažeidimais, ksenofobija ir panašiais dalykais?

Iš tiesų – būtent krikščionybės filosofija į žmonių sąmonę bei pasaulietinį gyvenimą įdiegė teisingumo, lygybės dvasią. Be abejo, krikščionybė gimė dėl įvairių priežasčių, tačiau neturime pamiršti, kad viena jų  buvo protestas prieš romėnų viešpatavimą kitoms tautoms.

Šiandien neretai norima Bažnyčios mokymą sutapatinti su kokiais nors skandalais iš jos gyvenimo, ignoruojant, kad Bažnyčios lūpomis kalba istorinė patirtis ir protas. Bažnyčios mokymas remiasi visais garsiausiais žmonijos istorijoje žinomais mokytojais, pradedant Sokratu, Platonu, Aristoteliu, stoikais, Akviniečiu ir baigiant moderniais autoriais. Todėl tikrai absurdiškai atrodo, kai politikai negirdi, ką sako Bažnyčia.

Laisvės, kaip principo, suabsoliutinimas veda į pražūtį, nes vieno neribojama laisvė neigia kito žmogaus būtį. Seksualinių mažumų teisės gimė būtent krikščionybei puoselėjant atjautą kenčiančiajam, propaguojant nediskriminavimą, visų lygybę. Krikščioniškas požiūris reikalauja neatstumti ir šių žmonių. Tačiau seksualinių mažumų nediskriminavimas ir santuoka yra skirtingų dimensijų sąvokos. Istorinė santuokos ir šeimos prasmė yra susieta ir su papildomais įsipareigojimais, ir su žmonijos pratęsimu. Mes negalime būti visiški egoistai, išsižadėti pareigos užtikrinti naujų kartų atėjimą į pasaulį, gyventi tik šia diena ir tik savo malonumui. Metaforiškai kalbant, istorinio tęstinumo požiūriu mes neturime teisės ateities kartų žiauriai diskriminuoti tuo, kad nepagrįstai nutraukiame žmogaus gyvybę vos tik jai užsimezgus ar net neleidžiame žmogaus gyvybei užsimegzti. Gamta nežino jokių ribojimų rūšių reprodukcijos srityje. Tik žmogus su savo technologijomis ir idėjomis pajėgus reguliuoti gimstamumą ir taip sau naudinga linkme stabdyti natūralią reprodukciją iki tokio lygio, kuris gali sukelti pavojų pačiai žmogaus egzistencijai.

Gėjų šeimos negali natūraliai pratęsti žmonijos egzistencijos. Taigi dėsninga, kad neatstumiant ir neniekinant seksualinių mažumų vis dėlto priešinamasi gėjų santuokų įteisinimui. Pabrėžiu, santuokų, o ne gyvenimo kartu.

O ką manote apie dar vieną demokratijos absurdą – apeliuodami į mažumų teises, gėjai ar jų šalininkai vis labiau varžo buvusios daugumos teises:  kitaip mąstančiuosius vadina netolerantiškais, jiems atimamos teisės dalyvauti vadovaujančiose administracinėse struktūrose, nors gėjų santuokų įteisinimai veik visur buvo priimti tik minimaliausia, taigi labai trapia, gal net vienadiene balsų dauguma?

Tai tik viena iš apraiškų, pati problema yra dar gilesnė. Ir Lietuva čia nėra išimtis. Atkreipkite dėmesį, kaip visa grupė Lietuvos intelektualų, turinčių patirtį, gerą išsilavinimą, kaip, pvz., Romualdas Ozolas, Vytautas Radžvilas, Vytautas Rubavičius, Darius Kuolys, Krescencijus Stoškus ir kiti, išstumiami į politikos užribį, jie nebereikalingi viešajame diskurse. Ar toli kitas žingsnis – išmesti ir jų knygas, kaip gadinančias vadinamąją tolerantišką visuomenę?

Mes jau žinome atvejų, kai reikalaujama taisyti literatūros klasiką, pvz., Marko Twaino kūrinius, neva neatitinkančius šiandienos visuomenės tolerancijos supratimo.

Todėl ir turime garsiai klausti: ar toli tas laikas, kai bus pareikalauta iš studijų programų išmesti filosofijos klasikus – Platoną, Aristotelį, Akvinietį, Augustiną, net ir Kantą? Ar nebus pasiūlyta deginti jų knygas? Ar ne ten žmonija jau buvo? Prisimenu, kaip sovietų Rusija susodino į laivą intelektualus ir išplukdė į užsienį. Jau nekalbu apie Bažnyčią, kuriai bandoma užčiaupti burną net nesiklausant, ką ji sako – ir Lietuvos Seime yra politikų, kurie piktinasi vien tuo, kad Bažnyčia reiškia savo nuomonę ir taip neva kišasi į politiką.

Mano akimis, mes kuo toliau, tuo labiau nuo demokratijos bėgame į kol kas dar neaiškią diktatūrą. Todėl neturime teisės šiuo klausimu tylėti.

Kalbino Dalius Stancikas

Bernardinai.lt