Sausio 13-osios byla: D. Raulušaitis – melagis, V. Landsbergis – veidmainis, G. Landsbergis – žodžio netesėtojas, D. Grybauskaitė – kolaborantų globėja

Rugsėjo 2 d. nepriklausomas konservatorių portalas delfi.lt priminė, kad „jaunasis konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis – vienas perspektyviausių ir aktyviausių Lietuvos politikų“.

„Politika ir istorija – dalykai tarpusavyje neatsiejami. Gabrieliaus Landsbergio politinės pažiūros gerai žinomos, o kaip jis žiūri į istoriją? Koks Lietuvos istorijos epizodas jį labiausiai įkvepia?“, - taip prasideda eilinis pažintinis straipsnis su būsimuoju faktiniu Lietuvos vadovu, pavadinimu „G. Landsbergis: 1940 m. norėčiau pakeisti lemtingą sprendimą“.

Šis delfi.lt straipsnis skirtas 1993 m. rugpjūčio 31 d. iš Lietuvos išvykusių paskutiniųjų okupacinės TSRS kariuomenės karių proga.

O ekspertai.eu ta pačia proga kviečia prisiminti kitą straipsnį, kuriame labai gerai matosi, kad per paukšteliai yra senelis ir anūkas Landsbergiai bei jų visos konservatorių partijos prezidentė.

Malonaus skaitymo ir žiūrėjimo.

ekspertai.eu, 2017 09 03



Sausio 13-osios byla: D. Raulušaitis – melagis, V. Landsbergis – veidmainis, G. Landsbergis – žodžio netesėtojas, D. Grybauskaitė – kolaborantų globėja

Konservatorius, veidmainis Vytautas Landsbergis (kairėje), prezidentė, kolaborantų globėja Dalia Grybauskaitė (centre) ir šventikas Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydyje „Su Lietuva širdy“.

Rugpjūčio 31-ąją minime Laisvės dieną. Teigiama, kad 1993 m. rugpjūčio 31 d. iš Lietuvos išvyko paskutinieji okupacinės TSRS kariuomenės kariai. Tiesa, pamirštama, kad paskutinieji šios kariuomenės daliniai iš Radviliškio rajono išvyko 1993 m. lapkrityje. Tačiau gražu buvo dar prieš Popiežiaus Jono-Pauliaus II lankymąsi Lietuvoje 1993 m. rugsėjyje paskelbti, kad šis faktas įvyko. Tik neprisimenamas prieštaringai vertinamas tuometinis Lietuvos krašto apsaugos ministras ir signataras Audrius Butkevičius – visų pirma jam reikia padėkoti už šį Lietuvos laimėjimą. Šio mūsų laimėjimo bent viešai dar nedrįso pasisavinti net buvęs mūsų Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis, tačiau šį silpnumą paskutiniaisiais metais spėjo pademonstruoti a.a. Lietuvos Prezidentas A. M. Brazauskas. Beje, TSRS kariuomenė, M. Gorbačiovo susitarimais su Vokietijos federacinės respublikos vadovais pradėta išvesti iš Vokietijos anksčiau, šį procesą baigė vėliau nei Lietuvoje dėl mūsų susitarimų su Rusijos Prezidentu Borisu Jelcinu.

Respublikos Prezidentė paskelbė Laisvės dieną susitikusi su Lietuvos pokario kovų partizanu, o Generalinė prokuratūra teismui vėl perdavė Sausio 13-osios bylą – kaltinamaisiais dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų pripažinti 66 Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos piliečiai, tuo metu ėję vadovaujančias pareigas Tarybų Sąjungos komunistų partijoje, Gynybos ir Vidaus reikalų ministerijose, Valstybės saugumo komitete (KGB), jų sukarintuose padaliniuose. Visi jie, išskyrus du, bus teisiami už akių.

Prokuroras D. Raulušaitis ir Prezidentė D. Grybauskaitė nepaaiškino, kodėl jie iš tokios Lietuvos Prezidentei draugiškos Ukrainos valdžios neprašo išduoti šios bylos kaltinamųjų – Ukrainos piliečių. Vienas jų – Ukrainoje gyvenantis buvęs TSRS VRM vidaus kariuomenės 42-osios divizijos vadas pulkininkas A. Žitnikovas, kurio vadovaujami kariškiai mus, gynusius paskutiniąją Lietuvos valstybės kontroliuojamą spaustuvę Maironio gatvės spaustuvėje Vilniuje, 1990 m. balandžio 20 d. guminėmis lazdomis „pašventino“ iki sąmonės netekimo.

Kolaborantams šioje byloje pareikšti įtarimai panaikinti tuo pretekstu, kad jie patys nešaudė mūsų žmonių. Jų pavardes prokuratūra pateikti signatarui ir šios bylos nukentėjusiajam Z. Vaišvilai atsisakė. Tai nutiko netrukus po to, kai Lietuvos Prezidentu tapo Dalia Grybauskaitė – perversmo Lietuvoje vieno organizatorių Mykolo Burokevičiaus, drauge su penkiais bendrininkais (Juozu Jarmalavičiumi, Juozu Kuoleliu, Leonu Bartoševičiumi, Stanislavu Mickevičiumi ir Jaroslavu Prokopovičiumi) nuteistų įsiteisėjusiu 1999 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu, bendražygė. Po Prezidentės D. Grybauskaitės pasirinkto D. Valio paskyrimo Lietuvos Generaliniu prokuroru buvo panaikintas ir Generalinės prokuratūros skyrius, tyręs Sausio 13-osios bylą, išsklaidyta daug metų šį darbą vykdžiusi prokurorų komanda, pakeistas Baudžiamojo proceso kodeksas, atleidžiant VSD nuo ikiteisminio tyrimo įstaigos funkcijų nusikaltimų valstybei ir žmoniškumui tyrimuose, šių funkcijų nesuteikiant niekam, t.y. prokurorus šiose bylose paliekant vienus pačius tai tirti.

Laikinasis generalinis prokuroras Darius Raulušaitis šį pirmadienį žurnalistams pasakė, kad prokurorai neturi pakankamai duomenų, jog atsakomybėn patrauktų tuometinį Tarybų Sąjungos Prezidentą Michailą Gorbačiovą. Meluoja prokuroras D. Raulušaitis. Signataras Zigmas Vaišvila, matydamas, kad Generalinė prokuratūra nereaguoja į jo 2011 m. vasario 9 d. prašymą dėl Sausio 13-osios bylos, 2011 m. kovo 14 d. prašymu kreipėsi į Generalinį prokurorą D. Valį dėl papildomų ikiteisminių tyrimų pradėjimo Sausio 13-osios byloje, taip pat ir dėl TSRS aukščiausiosios politinės ir karinės vadovybės asmenų, t.t. ir TSRS Prezidento Michailo Gorbačiovo. Nurodžiau prokuratūrai ir konkrečius net jau teismo ištirtus ir nustatytus duomenis:

1. Sausio 13-osios byloje priimtuose 1999-08-23 Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje, 2001-02-20 Lietuvos apeliacinio teismo ir 2001-12-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse konstatuota tai, ką patvirtino ir Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT), 2008-02-19 sprendime Kuolelio, Bartoševičiaus ir Burokevičiaus prieš Lietuvą byloje, o būtent - Lietuvos teismai ir EŽTT konstatavo, kad TSRS kariuomenė vykdė karines operacijas prieš Lietuvos Vyriausybę. EŽTT pripažino TSRS kolaborantų nuteisimą teisėtu ir neprieštaraujančiu Europos žmogaus teisių konvencijai, patvirtino, kad vertinant TSRS kariškių veiksmus Lietuvoje 1990-1991 metais turėjo būti taikomi Lietuvos Respublikos, o ne TSRS įstatymai.

2. 1999-08-23 Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje konstatuota, kad „...civilius žmones sužalojo TSRS kariuomenės, VRM ir VSK kariškiai, kurie betarpiškai buvo šių nusikaltimų vykdytojai. Jiems iš Šiaurės karinio miestelio vadovavo generolai V. Ačalovas, V. Ovčarovas, V. Uschopčikas, KGB generolai S. Caplinas, J. Kalganovas, ten buvo teisiamasis M. Burokevičius ir kiti. Teismas konstatavo ir tai, kad leidimą pradėti karinę akciją prieš beginklius civilius žmones davė aukščiausia TSRS politinė ir karinė vadovybė.“

3. 1991 m. sausio 10 d. TSRS Prezidentas Michailas Gorbačiovas paskelbė ultimatumą Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai, atvirai grasindamas ir reikalaudamas atšaukti 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo aktą.

4. Tuometinis TSRS VSK (KGB) pirmininkas Vladimiras Kriučkovas savo 2 tomų knygoje „Asmens byla“ (Москва, “Олимп“, 1996, ISBN 5-7390-0322-9), būdamas betarpišku šių įvykių dalyvių ir vienu iš agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių vadovų, patvirtino, kad:

a) „1990 metų gruodžio pabaigoje padėtis, būtent Lietuvoje ir Latvijoje, ne kartą buvo svarstoma siauro rato pasitarimuose pas Gorbačiovą.“ (II-o tomo 29 psl.);

b) „1990 metų gruodžio pabaigoje pasitarimo pas Gorbačiovą metu buvo priimtas sprendimas panaudoti jėgą Lietuvoje ir Latvijoje prieš ekstremistų, bandančių asmeniškai pakeisti visuomeninę santvarką, atsisakyti tarybų valdžios ir išeiti iš Sąjungos, veiksmus. Gorbačiovas elgėsi ryžtingai....Gorbačiovas nurodė Jazovui, Pugo ir man paspartinti konkrečių priemonių paruošimą, ...“ (II-o tomo 30 psl.);

c) „… Didelis padėties paaštrėjimas privertė TSRS Prezidentą M. Gorbačiovą 1991 m. sausio 10 d. kreiptis tiesiogiai į Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiąją Tarybą. ... Kreipimesi buvo sakoma: „... neatidėliotinai visa apimtimi atstatyti TSRS Konstitucijos ir Lietuvos TSR Konstitucijos veikimą. ....“ (II-o tomo 31 psl.);

d) „Tokiomis sąlygomis sausio 10 Gorbačiovas nurodė gynybos ministrui Jazovui, vidaus reikalų ministrui Pugo ir man, kaip Valstybės saugumo komiteto pirmininkui, panaudoti jėgą ir nusiųsti į Vilnių TSRS VSK (KGB) specpadalinio nedidelę grupę, žinomą kaip „Alfa“ grupė. Grupė turėjo veikti priklausomai nuo padėties drauge su TSRS GM ir VRM padaliniais. Naktį į 1991 metų sausio 13 iš vietinių gyventojų sudaryto Nacionalinio gelbėjimo komiteto draugija patraukė link telecentro. Į įvykių vietą buvo pritraukti armijos padaliniai, TSRS VRM dalys ir nurodytos VSK (KGB) specgrupės kovotojai, kurių buvo apie 30 žmonių“ (II-o tomo 31 psl.).

2015-08-31 d. teismui perduotoje Sausio 13-osios byloje M. Gorbačiovas nėra kaltinamasis. Įtarimai jam šioje byloje nepareikšti, nors po įvykių tyrime apklausti TSRS kariškiai tai liudijo. Šių paliudijimų ir tai patvirtinančių dokumentų aibė pateikta ir 2010 m. Lietuvos Seimo leidykloje „Valstybės žinios“ išleistoje TSRS atsargos karininkų organizacijos „Ščit“ (lietuviškai – „Skydas“), talkinusios mums tiriant Sausio 13-osios įvykius, nario Michailo Pustobajevo knygoje „Agresijos kronika“. Visa tai „Ščit“ karininkai ne tik surado, bet ir perdavė Lietuvos prokuratūrai. Kur ši medžiaga? Dingo? Ar todėl 2010 m. reikėjo panaikinti šią bylą tyrusį Lietuvos Generalinės prokuratūros Specialųjį skyrių, beje, įsteigtą vykdant Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos nutarimą dėl Lietuvos tarpvalstybinių įsipareigojimų tirti karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui?

Klausiu D. Raulušaičio, kodėl, prokurore, meluojate? Po šių kreipimųsi pasiprašiau Generalinio prokuroro D. Valio, kad mane, kaip signatarą, jis priimtų dėl Sausio 13-osios bylos. Signatarų statuso įstatymas įpareigoja visas valstybės įstaigas signatarus priimti be eilės. Sausio 13-osios byla ir viešai paaiškėjusios jos tyrimo peripetijos, manau, buvo pakankamas pagrindas nevilkinti tokio pareiškėjo ir dar nukentėjusiojo statusą šioje byloje turinčio asmens priėmimą. Tačiau pakvietimo į Generalinę prokuratūrą sulaukiau tik po savo kalbos 2013 m. sausio 13-ąją iškilmingame Seimo posėdyje. Mane priėmė ne Generalinis prokuroras, o jo vienintelis pavaduotojas D. Raulušaitis. Visa tai jam ne tik paaiškinau, bet ir raštu surašytą tekstą palikau.

Tačiau eilinį kartą savo veidmainystėse prieš Lietuvą ir mūsų tautą susipainiojęs Vytautas Landsbergis dėl šio, visų pirma, politinio, o ne teisinio nihilizmo apkaltino šį juodą darbą, nežiūrint į aukščiausių politikų trikdžius, atlikusius prokurorus, išvadinęs juos apgailėtinais (V. Landsbergis: tai yra apgailėtini prokurorai, BNS, 2015-08-31 d.) Esą jie sumenkino tyrimo svarbą: „Jie padarė viską, kad nuslopintų ir kad nepadarytų iš to tikros, tarptautinės reikšmės bylos“. Tačiau jei taip, tai kieno nurodymu tai padaryta?

Tad pirmyn, V. Landsbergi ir D. Grybauskaite, į Ukrainą – išsireikalaukite iš jūsų remiamos Ukrainos valdžios Sausio 13-osios bylos kaltinamuosius! Pirmyn į Vokietiją, kurios valdžios dovanotame name M. Gorbačiovas praleidžia daugiau laiko nei Rusijoje! Pirmyn į Baltarusiją, kuri taip pat neišduoda Sausio 13-osios bylos kaltinamųjų ir įtariamojo Valentino Lazutkos, kuris gali ne tik byloje papasakoti apie savo premijuotą pavaldinę Dalią Grybauskaitę, drauge su juo dirbusioje perversmo organizavimo štabu nuo 1990 m. kovo 26 d. tapusioje TSKP CK Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, bet ir apie jos darbą TSRS ambasadoje Vašingtone 1991 m. ir jos išsiuntimo į Vašingtoną aplinkybes. Prezidente D. Grybauskaite, artėja Baltarusijos Prezidento rinkimų kampanija! Tikriausiai vėl šių rinkimų išvakarėse važiuosite į Minską tokiu vizitu paremti Prezidentą A. Lukašenką? Nebijokite jo paprašyti išduoti Baltarusijoje besislapstančius Sausio 13-osios bylos kaltinamuosius! Ar vis tik bijosite, kad Baltarusijos Generalinė prokuratūra garsiai vėl nepasakytų, kad gali paviešinti, kaip ten ištiko buvo su a.a. V. Pociūno nužudymu? Neduok Dieve dar paaiškės kokie nors pinigai, slapta gabenti Baltarusijos opozicijai... Įdomu, vis tik kodėl Lietuva pateikė Baltarusijai informaciją apie opozicijos veikėjų Lietuvoje esančiose banko sąskaitose jų gaunamas lėšas? Ir V. Landsbergiui vis pritrūksta „kvapo“ V. Pociūno byloje eiti iki galo...

Didysis istorijos klastotojas ir veidmainis Vytautas Landsbergis galės moralizuoti prokurorus, kai atsakys į šiuos klausimus:

1. Kodėl Lietuvai Prezidentu pasiūlėte ne save, o Dalią Grybauskaitę, kas tai privertė jus padaryti?

2. Kodėl mane užsipuolėte viešai Seime, matant parlamento gynėjams, dėl mano kreipimosi į Generalinę prokuratūrą dėl Algirdo Paleckio baudžiamosios atsakomybės, o pats šių aplinkybių viešai nekomentavote?

3. Kodėl neužsipuolėte Generalinės prokuratūros dėl 2014 m. lapkričio 3 d. nemotyvuoto jos nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Sausio 13-osios byloje net 9-iuose epizoduose, visų pirma dėl TSKP CK Vilniaus aukštosios partinės mokyklos, tapusios perversmo organizavimo prieš Lietuvą vienu štabų? Kodėl šio bylos nutraukimo jūs nekomentavote?

4. Kodėl jūs nekomentavote viеšai mano paskеlbtos 2015 m. balandžio 13 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties, priimtos teisėjo St. Lemežio, dėl atsisakymo pagal mano skundą atnaujinti šį Sausio 13-osios bylos nutraukimą? Teisėjas St. Lemežis valstybės vardu apkaltino mus, kad mes priešinomės okupanto kariuomenei, vykdžiusiai „teisėsaugos“ funkcijas!

5. Ar atsimenate, kad tai jūs jūsų vadovaujamos Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo sprendimu ir mums suteiktais įgaliojimais 1990 m. balandžio 20 d. siuntėte mūsų žaliaraiščius ir mane ginti šią paskutinę mūsų valstybės ekonominės TSRS blokados metu kontroliuotą spaustuvę Maironio gatvėje Vilniuje?

6. Ar atsimenаte, kad dėl šių TSRS vidaus kariuomenės kariškių, kuriems vadovavo jūsų Lietuvai primestos Dalios Grybauskaitės Ukrainos neprašomas Lietuvai išduoti buvęs TSRS VRM vidaus kariuomenės 42-osios divizijos vadas pulkininkas A. Žitnikovas, veiksmų, teisėjo St. Lemežio įvertintų kaip „teisėti teisėsaugos veiksmai“, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato ir Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininko Zigmo Vaišvilos sumušimo spaustuvėje Maironio gatvėje Vilniuje jūsų vadovaujama Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė specialų nutarimą, o Europos Žmogaus Teisių Teismas buvo pradėjęs bylą dėl deputato Zigmo Vaišvilos sumušimo?

6. Ar jūsų nurodymu jūsų anūkas ir naujasis konservatorių partijos vadovas Gabrielius Landsbergis, viešai Seimo spaudos konferencijoje Alkas.lt vyr. redaktoriui Jonui Vaiškūnui pasižadėjęs atsakyti į klausimą dėl Sausio 13-osios bylos nutraukimo 2014 m. lapkričio 3 d., iki šiol tyli ir į šį klausimą neatsako?

7. Ar jūsų atmintis dirba tik selektyviai, t.y. ar jūs atsimenate tik tai, kas jums naudinga, ir pamirštate viską, į ką nenorite viešai atsakyti?

8. Gal šia proga viešai paaiškinsite, kur jūsų vadovavimo Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai metu dingo 1990 m. sausio 8 d. ir 13 d. įvykių tyrimo valstybinių komisijų medžiaga? Kodėl šis klausimas jums nerūpi?

Laikinam Generaliniam prokurorui Dariui Raulušaičiui, buvusiam Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui Vytautui Landsbergiui, jo anūkui ir konservatorių partijos vadovui Gabrieliui Landsbergiui, politkalinių ir tremtinių apdovanotai Lietuvos Prezidentei Daliai Grybauskaitei priminsiu, kad po istorinės 1993 m. rugpjūčio 31 d., TSRS kariuomenės išvedimo iš Lietuvos Respublikos dienos, mus aplankęs Popiežius Jonas Paulius II pavadino Lietuvą valstybe-simboliu, kuris ragina derybų keliu ieškoti išeities iš visų kitų žemyną draskančių konfliktų, teikiant pirmumą teisės, taikos ir žmogiškojo orumo vertybėms: „Didžiųjų valstybių interesai niekada neturi priversti mažos valstybės tapti svetimos galios satelitu arba atimti iš laisvos tautos valią pačiai nuspręsti savo likimą.“ Popiežius tada paragino tautų atmintyje išlaikyti neigiamus praeities diplomatinių sąjungų rezultatus, o siekiant tautų susitaikymo, visuomenių pažangos bei teisingesnių tarptautinių santykių, nuolatinį raginimą nepamiršti žmogiškojo matmens bei prigimtinės teisės pirmumo: „Geopolitika, ekonominiai ir finansiniai mainai, kultūrų dialogas be žmogiškojo matmens būtų ribojami vien interesų logikos, kuri niekada nebuvo nutolusi nuo jėgos logikos“.

Po vakarykščių įvykių Ukrainoje prie jos Aukščiausios Rados, po kurių net Lietuvos sisteminei žiniasklaidai nebepavyko pameluoti apie tai, kas ten iš tikro vyksta, atminkite šiuos a.a. Popiežiaus žodžius Lietuvai ir vadovaukitės jais. Antraip jūs visi sulauksite amžino mūsų Tautos prakeiksmo už Lietuvos darymą karo lauku. Rimtesnio prakeiksmo, nei tas, kurį savo apgailėtinomis rankomis lipdote poetei Salomėjai Nėriai, rašytojui Perui Cvirkai, režisieriui Rimui Tuminui ir net Žaliojo tilto skulptūroms.



Zigmas Vaišvila – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininkas, Lietuvos Respublikos Laikinosios gynybos vadovybės narys, 1991 m. sausio 13 d. išrinktas Ministro-Pirmininko pavaduotoju, 1991–1992 m.m. – Lietuvos Respublikos Vasltybės saugumo departamento Generalinis direktorius, 1991 m. sausio 13-osios aukų vyriausybinės laidotuvių komisijos pirmininkas, 1991 m. liepos 31 d. Medininkų pasienio poste žuvusiųjų vyriausybinės laidotuvių komisijos pirmininkas ir vyriausybinės komisijos šiam įvykiui tirti pirmininkas, pasieniečio Gintaro Žagunio valstybinės laidotuvių komisijos pirmininkas.