Vieni sako, kad Lietuvoje miškų per daug, kiti – juos saugo, kad beatodairiškai nebūtų iškirsti. Gali būti, kad būtent dėl pastarųjų pastangų ir išliko tokie plotai brandaus miško. Tačiau ar ilgam? Didelė dalis privačių miškų jau iškirsta. Dabar Seime svarstoma, kaip privatizuoti ir iškirsti valstybinius miškus. Miškų įstatymo pataisoje numatoma leisti plėsti karjerų eksploataciją ir statyti gyvenamuosius namus, iškirtus valstybinius miškus.
Karjerai – po valstybiniais miškais
Varėnos rajono mero Vido Mikalausko iniciatyva Seimo Aplinkos apsaugos komitete svarstomas Miškų įstatymo projektas. Jame numatoma praplėsti įstatymo 11 straipsnyje numatytų išimtinių atvejų, kai miško žemę galima pakeisti kitomis naudmenomis, sąrašą. Prie išimtinių atvejų norima priskirti ir leidimą eksploatuoti karjerus. Tai daugiausiai pagal Lietuvos geologijos tarnybos išduotus leidimus naudojami žvyro, smėlio ar durpių karjerai, kuriuose baigta išeksploatuoti išteklius ne miško žemėje. Įsiteisėjus pataisoms, karjerų savininkai galėtų siekti tolesnio eksploatavimo jau valstybinių miškų sąskaita.
Šis papildymas reiškia, kad Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos išduotas leidimas naudoti naudingąsias iškasenas būtų viršesnis už Miškų įstatymą. Jei būtų priimta, tokia pataisa įpareigotų besąlygiškai vykdyti Geologijos tarnybos potvarkius. Jeigu Geologijos tarnyba išdavė leidimą eksploatuoti miške naudingąsias iškasenas, tai šis papildymas leistų iškirsti nors ir visą mišką, jei tame miške yra naudingųjų iškasenų. Bet juk leidimas išduotas konkrečiam plotui, ir tą plotą išeksploatavus turi būti sprendžiama, kur toliau bus eksploatuojamos naudingosios iškasenos. Ne Geologijos tarnybos leidimas, o šis įstatymas turi apibrėžti, kur ir kada Geologijos tarnyba gali išduoti leidimus naudingųjų iškasenų eksploatacijai.
Verteivų grobis
Įstatymo pataisos iniciatoriai aptarimo metu galimybę eksploatuoti karjerus po valstybiniais miškais pagrindė tuo, kad daugelis rajonų neturi smėlio ar žvyro išteklių ne miško žemėje ir jiems tenka vežtis juos dideliais atstumais. Tačiau įstatymo pataisoje nėra aiškaus reglamentavimo, kokie bus tie išimtiniai atvejai, kai nesant kitų galimybių būtinai reikia tęsti eksploataciją miško žemėje. Pavyzdžiui, Jonavos rajone šiuo metu veikia pakankamai žvyro karjerų, visi poreikiai yra patenkinami, tačiau apsukrūs verteivos reikalauja leisti atidaryti žvyro karjerus šimtų hektarų plote, ir šie karjerai yra išimtinai valstybinės reikšmės miškuose.
Geologijos tarnyba lengva ranka išduoda leidimus, o leidimų turėtojai terorizuoja Jonavos miškų urėdiją, kitas valstybės institucijas. Jie kreipiasi į teismus, reikalaudami įteisinti žvyro – smėlio karjerus. Tuo pačiu – naikinti miškus, nors karjerų yra pakankamai. Leidimų turėtojams šis įstatymas leistų ateityje be jokių apribojimų plėsti karjerus gretimuose miškuose. Žvyro – smėlio karjerų turi būti tik tiek, kokie yra konkretaus regiono poreikiai, o ne pagal gamtinių išteklių grobikų apetitus.
Durpės užsieniui
Panaši problema kyla ir su durpėmis. Siūlomas įstatymo projektas turėtų aiškiai apibrėžti, kada miškuose galima kasti durpes, nes visi durpynai yra išimtinai miškuose. Tačiau 95 % Lietuvos durpių eksportuojama į užsienį. Per metus durpių parduodama už 250 mln. litų, o į biudžetą už gamtinius išteklius sumokama apie 1,5 mln. litų. Durpės gyvybiškai reikalingos Lietuvos žemių gerinimui, bet jos masiškai eksportuojamos, nes kažkam tai labai pelninga. Be to, pelkės yra neįkainojama ekosistema. Lietuvoje jau sunaikinta 80 % pelkių, tačiau šis įstatymo pakeitimas sudaro sąlygas dar intensyviau naikinti ne tik miškus, bet ir pelkes, juk nėra beveik jokių galimybių eksploatuoti durpynus ne miško žemėje, nes pelkės yra miškuose.
Privatizuoti valstybinius miškus draudžia įstatymai
Toje pačioje Miškų įstatymo pataisoje numatyta ir miestų plėtra, miškus pavertus kitos paskirties žeme, jei savivaldybių miškingumas yra didesnis nei 50 procentų.
Tokia dalia ištiktų Druskininkų, Varėnos, Neringos, Kazlų Rūdos, Rietavo, Visagino ir Švenčionių rajonus. Visiškai arti galimybės paversti miškus gyvenamųjų namų statybos aikštelėmis yra ir Trakų rajonas, kurio 49,7 proc. teritorijos sudaro miškai.
Šį papildymą galima vertinti vienareikšmiškai kaip korupcinį ir prieštaraujantį Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui. Šiame įstatyme nurodoma, kad miestų miškai priskiriami valstybiniams miškams ir yra valstybės išperkami. Vadinasi, jie negali būti privatizuojami ar grąžinami kaip piliečių turėta nuosavybė. O Kuršių nerijos nacionaliniame parke yra valstybės išperkama net žemė. Taigi, nei privačios nuosavybės grąžinimas, nei privatizavimas, nei kitoks valstybinių miškų nusavinimas yra negalimas. Konstitucinis teismas ne kartą pasisakė dėl miško, kaip itin didelės vertybės, išsaugojimo prioriteto prieš privatų interesą.
Išdalinti Varėnos miškus – nusikaltimas
Jei Varėnos mieste tokie miškai bus išdalinti kaip sklypai statyboms, tai būtina kreiptis į prokuratūrą ir tuos miškuos konfiskuoti, kaip buvo pasielgta Kaune su Romainių mišku. Bandymas dangstyti nusikalstamą veiklą Miškų įstatymo pakeitimais taip pat yra nusikaltimas.
Iš Lietuvos kasmet emigruoja Kelmės dydžio miestas, todėl kyla pagrįstas klausimas, iš kur toks gyventojų, norinčių įsikurti Varėnos, Druskininkų, Trakų ir kitų miškingų savivaldybių miestų miškuose, „pagausėjimas“? Kad savivaldybės kreipsis dėl miškų pavertimo statybų aikštelėmis, nekyla nė menkiausia abejonė. Užtenka nuvažiuoti į Nemenčinės miškus, kur jau dabar kertami miškai ir statomi namai. Taip pat verta prisiminti Pilaitės miško istoriją ar „garsiąją“ Trakų rajono miškų schemą, kuria pasinaudodami dabar teisiami Trakų veikėjai buvo numatę užstatyti šimtus hektarų Trakų miškų. Ar tie Varėnos miesto miškuose sklypus gavę žmonės iš tikrųjų yra vargšai, gyvenantys palapinėse ir laukiantys nesulaukiantys, kada galės iškirsti mišką ir pastatyti šeimai namą? Vargšai namų nestato ir miškuose sklypų negauna.
Varėnos – Druskininkų dipolis?
Be jokios abejonės, priėmus šį Miškų įstatymo papildymą miestų miškus ištiks Lietuvos paežerių likimas, tuo labiau, kad užtenka vienintelio argumento - „savivaldybės teritorijos miškingumas turi būti daugiau kaip 50 procentų“, ir dėl miškų naikinimo turi kreiptis savivaldybė. Todėl kyla klausimas, kur dingo žadėti saugikliai, kad šia pataisa nebus piktnaudžiaujama, nebus masiškai statomos vilos miškuose? Ir kiek bus tų miestų miškų sunaikinta: visi 50 procentų ar šiek tiek mažiau? Galbūt užstačius visus 50 procentų, prie miestų bus prijungiami vis nauji valstybiniai miškai, kol Varėnos vilų kvartalai susijungs su Druskininkų vilų kvartalais? 2005 metais buvo suskaičiuota, kad žemgrobių, norinčių statytis vilas valstybės saugomose teritorijose, buvo apie 17 tūkstančių!
Nepataisoma žala gamtai, žmonėms
Manome, kad dėl šio straipsnio pakeitimų gali būti sunaikinta tūkstančiai hektarų miestų miškų, padaryta neatitaisoma žala gamtai, kas sukeltų didelį visuomenės pasipiktinimą ir masinius protestus. Miškų naikinimas dėl naudingųjų iškasenų karjerų ir gyvenamųjų namų (vilų) statybų būtų neregėto masto vandalizmo aktas.
Aiškinamajame rašte išsakytos mintys, kad kai kurie Lietuvos miestai tapo „miško įkaitais“, o miškų naikinimas dėl naudingųjų iškasenų karjerų „atitiktų darnaus vystymosi esminius principus“, yra visiškai nepriimtinos civilizuotai ir Europos Sąjungai priklausančiai valstybei.
Kol kas Lietuvoje nėra rimtų problemų nei dėl naudingųjų iškasenų karjerų, nei dėl statybų plėtros. Kurioje savivaldybėje dėl žvyro stokos sustojo statybos arba žmonės masiškai emigravo dėl sklypų trūkumo gyvenamųjų namų statybai? Jokio trūkumo nėra, tačiau yra didelis noras karjerus įrenginėti valstybiniuose miškuose, nes taip pigiau, ir privatizuoti valstybinius miškus bei statyti ten vilas ir gyvenamuosius namus, nes gyventi miške gražiau. Valstybinius miškus dideliais mastais grobs ir naikins Trakų savivaldybę valdančių „narkušų ir „petkevičių“ tipo kriminaliniai elementai, padedami korumpuotų valdininkų ir politikų.