Sekmadienio pasakėčia. Apie Lietuvos karių kovotojo geną

Dažnai Lietuvos kariuomenės vartais vadinamo Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos Mokomojo pulko vadas pulkininkas leitenantas Ričardas Dumbliauskas Lietuvos kariuomenėje tarnauja beveik nuo pat jos atkūrimo – dar būdamas nepilnametis R. Dumbliauskas sugebėjo įstoti į tuometinę Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą, saugojo Aukščiausiosios Tarybos pastatą 1991-aisiais kruvinųjų sausio įvykių metu ir įtemptu laikotarpiu po jų, vėliau baigė studijas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje. Karininkas nuo pat pirmų atkurtos Lietuvos kariuomenės žingsnių tarnybos reikalais lankydavosi įvairiose užsienio šalyse ir sako, kad Lietuvos karius užsienyje vertina ir už discipliną, ir profesionalų užduočių įvykdymą, ir kitas „nacionalines“ būdo savybes.

Kaip jums atrodė Lietuvos kariuomenė, kai pradėjote tarnybą?

Kariuomenė mane, o aš ją pačioje atkūrimo pradinėje stadijoje atradau prie Aukščiausios Tarybos, dabar Seimo rūmuose, 1991 metų sausio 12 dieną. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Dauguma tuometinių gynėjų buvo apsirengę civiliais drabužiais, tik vieną kitą galėjai pamatyti su juoda krašto apsaugos departamento uniforma. Mano uniforma tąkart buvo skautiški marškiniai ir geltonas kaklaraištis. Šaunamųjų ginklų turėjome vos kelis, daugiausia – žvejyboje naudojamų povandeninių spyruoklinių šautuvų, improvizuotų buzdyganų (šaltasis ginklas, buožė – red.), buvo apsiginklavusių ir suardytų laiptų turėklų strypais. Dujokaukę GP5 greitai radau (šių buvo pilnos dėžės!), o ginklo, deja, ne. Nebuvo laiko kada delsti, todėl iškart daviau priesaiką ir buvau paskirtas saugoti Seimo rūmų sektorių prie vitražo galerijos. Pradžioje gynėjų buvo tikrai daug, bet vėliau, kai sovietų kariuomenė jėga užėmė Televizijos  bokštą, įtampa ėmė augti. O kai kunigas R. Grigas visus palaiminęs davė paskutinį patepimą – kiekvienas viduje aiškiai suvokėme realią grėsmę gyvybei. Dalis gynėjų, matyt, neatlaikę įtampos, o gal vidinių baimių ar prieštaravimų, apleido postus. Sumažėjus mūsų gretoms, atsirado ir laisvų ginklų, tad pasiėmiau armatūros gabalą – tam tikrą jėgos daugiklį, kurį, beje, turiu išsaugojęs iki šiol. Viduje tvyrojo šioks toks nerimas, tačiau kovinė dvasia paėmė viršų. Tada išgyvenome tikros vienybės žydėjimą, galbūt tą, apie kurį giedame himne.

Lankydavotės užsienyje nuo pat tarnybos pradžios. Koks požiūris buvo į lietuvius, ar jis keitėsi (iš asmeninės patirties, dalyvaujant  vizituose, geriausiai su konkrečiais, tegul ir skandalingais, pavyzdžiais. Kalbam apie laikotarpį iki Lietuvos įstojimo į NATO)?

Teko šiek tiek ir kitus pamatyti, ir save parodyti. Buvo toks bendradarbiavimo formatas, NATO PfP – Partnerystė vardan taikos (angl. Partnership for peace). Tai toks tarsi karinis „viskas įskaičiuota“ paketėlis, nes NATO apmokėdavo visas išlaidas. Pamenu, gūdūs 1994-ieji, pirmosios PfP formato pratybos Aljanso teritorijoje, Nyderlanduose: tūkstantis karių iš dvylikos šalių dalyvauvo taikos palaikymo pratybose .Lietuva delegavo motyvuotų kariūnų būrį, aš buvau paskirtas kulkosvaidininku viename iš skyrių, vyko trumpas pasirengimas. Logistika tuomet buvo skurdi, vos neišvažiavom pasaulio juokinti su raudonarmiečių daiktamaišiais. Taip taip, tais, kur viršuje maišo reikia mazgą užsirišti. Pasak tų dienų intendantų: „Bus gerai, nes būtent tokiais aprūpintos kai kurios armijos Berlyną paėmė“. Likus kelioms dienoms iki išvykimo, vis dėlto, „istorinius“ daiktamaišius pakeitė į „modernesnes“ – sovietinių desantininkų – kuprinaitės. Kitas rūpestis buvo sausi maisto daviniai, juk reikėjo vežtis maisto. Vėl teko improvizuoti: juodame šiukšlių maiše puskepalis juodos duonos, jautienos ir žuvies konservai, svogūno galva ir... taškas. Aišku, tą kartą organizuoto sausų davinių parodoje prizinių vietų nepelnėme, bet tikrai nemenko susidomėjimo susilaukėm. Link ko vedu? Pradinis įvairių priemonių trūkumas, matyt, kažkiek formavo vakariečių požiūrį, bet kareiviai mes buvom geri – neišlepę ir ryžtingi.

Dalyvaudami pratybose taip pat pademonstravome „basas toliau kasas“ kovinę parengtį: greičiausiai už visus įveikėme gana sudėtingą kliūčių ruožą, kuomet kulkos švilpė virš galvos, o vielinėse užtvarose buvo įjungta elektros srovė. Tiesa, šaudymo pratybose rezultatai mūsų irgi buvo aukšti.

„Laukinės Rytų Europos“ stereotipai pas vakariečius gal buvo kiek išlikę, tačiau stabiliai mažėjo. Bet taip ir turėjo būti, juk jau daug laiko kartu bendradarbiaujame.

O šiaip, nesvarbu, kurios šalies kariai – tai specifinė publika, su savitu jumoru, o tam tikras subalansuotas valiūkiškumas netgi vertinamas. Pamenu komišką istoriją: gal 1998 metais važiavome su būriu karių „pakariauti“ į Daniją. Ta proga mūsų kariams buvo suorganizuota ekskursija į Kopenhagą. Priėjus prie legendinės Kopenhagos undinėlės skulptūros, gidė pasakoja, vertėja verčia ir staiga gidė nutyla, išsižioja ir visi pasisukam į undinėlę. O ten lėčiausias mūsų būrio karys kažkaip 5 metrus jūros įveikęs, uždėjęs savo beretę undinėlei ant galvos, ją apsikabinęs pozuoja draugų fotoaparatų blykstėms.

Paskutinieji metai iki Lietuvai tampant NATO nare – ką tuo metu veikėte ir kas vyko jūsų tarnybos aplinkoje?

Grįžau iš žvalgybos kurso Jungtinėse Amerikos Valstijose į Vakarų karinę apygardą Klaipėdoje tęsti tarnybos. Vadovybė sako: „Būsi Krašto apsaugos savanorių pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro viršininkas." O ten iškart prasidėjo intensyvūs mokymai. Nuo 2003 metų rudens iki 2004 metų pavasario praleidau NATO JHQ Centre (Jungtinių pajėgų vadavietėje – red.), Vokietijoje, kaip stažuotojas. Būdamas vadavietėje Lietuvos įstojimą į NATO ir sutikau.

Kokiose pareigybėse užsienyje esate tarnavęs? Ką teko daryti?

Tarnavau NATO JHQ centre, vėliau reformuotą į CC Heidelberg, vėliau į CC-LandHeidelberg, o po to ši vadavietė buvo iš viso likviduota. Kaip sakoma, tarnybos vieta – laimės dalykas. Nauja tarnybos vieta, naujos funkcijos, pirmo įspūdžio testas, kompetencijos patikra, t. y. dažniausiai duoda nuobodų darbelį arba sudėtingą ir nesuprantamą. Būtina sąlyga – ribotas laikas užduočiai atlikti. Bloga žinia, kad pirmam įspūdžiui sudaryti antro šanso nėra, o iš kompetencijos vežimo gali iškristi ir eigoje. Tuo metu buvo taikomas toks būdas „oro plytų siena“, kai vilčių nepateisinę įvairių šalių atstovai, įvardijami kaip „miręs svoris“, mandagiai apmūrijami nematomomis sienomis. Buvau aš paskirtas į Žvalgybos skyrių, o pirmas darbas – „sunkus ir nesuprantamas“. Reikėjo parengti techninę būsimų NATO oro žvalgybos platformų antžeminės stoties dokumentaciją. Tada tikrai nebuvome pirmaujantys oro žvalgyboje, bet nepasimečiau, o skubiai „nusiurbiau“ reikiamą informaciją iš kompetentingųjų toje srityje. Žodžiu, atsiskaičiau prieš laiką, ir man sako: „Sveikas atvykęs į NATO“. Dirbau įvairius darbus kaip štabo karininkas, vidurinės grandies vadovas, keletą projektų įgyvendinome. Tempas didelis, įtemptas, kartą per metus vadavietei organizuojamos pratybos, kartą per ketvirtį vadavietė organizuoja pratybas NATO deleguotiems korpusams su visais planavimo ir pasirengimo renginiais, teikiama parama likusiems PfP.

Prieš keletą metų buvau paskirtas į NATO Vyriausiąją jungtinių pajėgų Europoje vadavietę (SHAPE) Belgijoje – aukščiausio lygmens karinę NATO vadavietę. Ten tarnavau Analizės centre nekarinėms grėsmėms analizuoti NATO pietiniame ir rytiniame flange.

Su kokiu sąjungininkų požiūriu į lietuvių tarnybą teko susidurti jums asmeniškai?

Dabar, kuomet Lietuva yra NATO sudėtyje, tarptautiniuose daliniuose mes nebe nacionaliniai, o NATO kariai. Nors, aišku, šioks toks susiskirstymas į regionus, šalis egzistuoja. Anglų kalbos mokėjimo lygis irgi svarbus. Vėliava ant peties labai įpareigoja, nes ten nebėra jonų, peterių, dylanų, ten – lietuvis, danas ar ispanas. Gerai atlieki užduotis – šlovė tavo šaliai ir NATO vadavietei, jeigu blogai, tuomet atvirkščiai. Tiesą sakant, mus – lietuvius – vertina, juolab kad būdami užsienyje dar labiau pasitempiame, esame disciplinuoti, neišrankūs užduotims, laiku jas atliekame. Atsimenu vieną tokį įvykį, kai reikėjo skubiai važiuoti į Afganistaną perimti vadovavimą ISAF misijai metams. Vyko šalių apklausa: kiek procentų personalo gali važiuoti, kuriam maksimaliam laikui gali vykti, kokie šalių apribojimai. Surinkome visą reikiamą informaciją, užpildėme lenteles ir laukėme peržiūros rezultatų. Ir ką gi, lietuvių kandidatai buvo  tik keturi, tačiau visų kandidatūros patvirtintos, vadinasi, 100 proc., misijos laikas – metai, jeigu prireiks ir ilgiau, jokių apribojimų nėra. Po šio susirinkimo priėjo vadavietės vadas JAV generolas, spaudžia man ranką ir sako: „Jūs lietuviai vieninteliai galite greitai ir efektyviai reaguoti į pasaulinius saugumo iššūkius“.

Ko mes, Lietuvos kariai, dar ir šiandien galime pasimokyti iš sąjungininkų?

Jau esame pasiekę reikiamą kritinio mąstymo lygį, tad galime jau patys nuspręsti, kokios patirties ar įgūdžių galime pasimokyti iš sąjungininkų. Remdamasis savo patirtimi, galiu drąsiai sakyti, kad gana greitai perimame geriausias praktikas. O kalbant apie kariavimo standartus, visų pasirengimo lygis yra daugmaž vienodas.

Ko mes patys, jūsų nuomone, jau galėtume pamokyti kitus?

Labiau gerbti realybę, įvertinti realias grėsmes ir nepasiduoti iliuzijoms.

Kokie yra dabartinės Lietuvos kario tarnybos ypatumai jūsų akimis?

Mes turime kovotojo geną, greitai adaptuojamės ir galime pateikti paprastų bei inovatyvių sprendimų. Turėdami mažai gebame padaryti daugiau ir esame universalesni, lyginant su didelių kariuomenių pajėgumais. Jau 15 metų esame patikima bei naudinga NATO bendruomenės dalis ir tikrai ne našta Aljansui.

***

Kovo 29 dieną Lietuva mini 15 metų narystės NATO sukaktį. 2004 m. Vašingtone (JAV) deponavus Šiaurės Atlanto sutarties ratifikavimo raštus šią dieną Lietuva tapo visateise nare Aljanso, siekiančio užkirsti kelia kariniams konfliktams ir išsaugoti taiką ir laisvę beveik vienam milijardui gyventojų. Aljanso narius jau 70 metų, nuo jo įsteigimo 1949 m. sieja istorija, bendros vertybė ir siekiai.

Lietuvos kariuomenės inf.