Sergejus Kurginianas: Hitleris – tai vaikų žaidimas palyginus su tuo, kas ryškėja už horizonto (II d.)

Tęsinys, pradžia ČIA

S. Kurginianas.

– Matyti, kad jis be galo vienišas Kodėl nėra kompanijos?

– Jisai turėjo patikimų žmonių ratą. Jis žino juos skersai išilgai ir su jais yra suvalgęs žiupsnelį druskos, bet kol netapo prezidentu. Jis dirbo mašinos vairuotoju ir jie kartu gėrė alų. Jis juos žino, o likusių – ne. Tamsūs vandenys. Kada pas jį ateina, o jis prezidentas, visi nori jam patikti ir visi meluoja. Ir jis tuo tvirtai įsitikino. Jis turi artimą ratą. O aš to rato vienas po kito iškritinėja.

Šia tema ir knygą turiu parašytą, ir straipsnį šia tema pasirašinėjo laikraštyje „Zavtra“. Paskutinis parašas buvo Kriučkovo. Perskaitęs neišpublikuotą straipsnį, pasakė: „Mes juos aplošime“, – ir numirė. Mes ko prašėme? Nekurstykite ginčų tarp kelių čekistinių grupuočių. Nereikia. Kuo baigėsi, kur visos tos grupės? Kur tie žmonės? Niekieno nėra! Ir tai dar ne finišas. Dar ne vakaras. Jei aš kažką suprantu apie tai, kas vyksta, tai greitai ir dar kažko nebus. O dėl ko reikėjo tai daryti? Iš kur toji neapykanta?

Arba toji neapykanta TSKP CK. Buvo žmonės praktinių reikalų, o ten viršūnėje sėdėjo kažkokie tai idiotai ir kažką tai giedojo pusiau mirusiais balsais. Suslovas ir kompanija – apie kažkokią ta ideologiją. Ačiū, gana! Jie to nenori ir laikosi kažkokio tai pragmatinio lygmens. Kažkuriuo tai momentu pragmatiniame lygmenyje jie subręsta kaip stambūs ekonominio-politinio žaidimo subjektai ir pradeda tarpusavyje stumdytis. Ir tada bet koks žaidimo tarp figūrų taisykles nustatantis meistras sukurs ką tik nori, bet kokį konfliktą. Dabar ant to stalo stovi 12-15 grupių, esančios sudėtingose santykiuose. Tarp jų reikia sukurti pusiausvyrą. O kaip?

Aš labai gerai žinau, kas tai yra. Aš tam tikru mikropavyzdžiu žinau, kad patikimumas svarbiau už efektyvumą. Vienas pažįstamas bankininkas pasiėmė pavaduotoju buvusį TSRS finansų viceminstrą kaip patį efektyviausią. Tasai genialiai surinko 30 ar 40 milijonų dolerių, genialiai pervedė juos į Londoną ir ten išvažiavo. Ir pasakė: „ku-kū“. Nėra patikimumo – nėra nieko. O kaip jį užtikrinti? Tokių tragedijų istorija žino nuo seniausių laikų.

– Ar kitą valdymo principą turi užtikrinti ideologija?

– Ideologija reikalinga tada, kai ji gali būti realaus veikimo motyvu Kaip sakoma, marksizmas – ne dogma, o veikimo vadovas. Esmė tame, kad reikalingi žmonės, kuriems toji ideologija kažką tai reikštų, kuri imtų į ją orientuotis ir paskatintų orientuotis kitus. Transliuotų ją ir uždegtų ja širdis. Kitaip bus vėlyvoji Tarybų Sąjunga. Jos grupės jau niekaip nebuvo motyvuojamos ideologija ir pasirodė nepajėgios ją vystyti. Bet jos sėdėjo ant jos ir ją žudė. Mano kairieji bičiuliai pavadino Suslovą prasmių žudiku. Ir štai, taip nereikia. Tame labai daug dviprasmybių. Į naują ideologinį dviprasmiškumą grįžti negalima.

Dabar Putinas, kaip aš suprantu, laukia, kol prasidės aštrus procesas. Jis pasitiki vienu – savo politiniu instinktu, ir pakankamai neklystamai. Tai – situacinis reagavimas krizės sąlygomis. Pažiūrėkite: kaip viskas bebūtų tragiška ir nevienareikšmiška, Karabacho regionas randasi Rusijos įtakos zonoje, absoliučiai nežiūrint to, kad viskas sutarta ir su Azerbaidžano puse. Tai juk padaryta – vadinasi, kažkuriuo tai momentu šis šuolis buvo pakankamai efektyviu. Nebūtų to buvę, nebūtų buvę Putino 20 metų. Visi komunistai šaukė: „Jelcinas – girtas menkysta“. O aš sakiau: „Jisai jus daro viena kaire. Jau geriau sakykite, kad jisai genijus ir kad todėl jus taip daro“.

Putinas labai stiprus šitokio stiliaus lyderis. Bet šis stilius turi tiek stiprias, tiek ir silpnas puses. Ir neduok dieve, kad šios silpnosios pusės paimtų viršų, o tai priklauso nuo situacijos. Ar jis gali laikyti Erdoganą ant pavadėlio leidimais, hipnoze, ekonominiais interesais? Puiku, tegul laiko. O, mano manymu, nuo to pavadžio jis nutrūks. Ten yra kitų, kurie irgi norėtų jį paleisti. Tada bus blogai.

– Bet ar Putinas savaraniškas?

– Jis savarankiškas. Savo pasaulio vaizdinio, savo pasaulėžiūros, savo požiūrio rėmuose. 

– Tai yra, Rusija nėra valdoma iš išorės nei „kietu“, nei „minkštu“ būdu?

– Tai visai kas kita. Biurokratija mano, kad nusipirks aktyvių politinių grupių palaikymą. Bet ką, pas juos daugiau pinigų, nei pas Sorošą?

– O juos jau nupirko?

– Taip. Sorošistai – tai statusas. Tai ne tik tiesioginė korupcija. Tave gerbia, kviečia į konferencijas, atseit tave moko, pas kažką ir nusiveda. O čia kas? „Rosotrudničestvo“ (Federalinė tarnyba Nepriklausomų Valstybių Sandraugos, užsienyje gyvenančių tėvynainių ir tarptautinio humanitarinio bendravimo reikalams; Rusijos URM pavaldi organizacija – Red.) konkuruos su Sorošu? Norėčiau pamatyti rezultatą. Ekonomika nesulyginama. Ideologinio užtaiso taipogi nėra. Čia pralaimėjimas – aiškus. Biurokratija nesprendžia uždavinio, ji įsisavina resursus.

„POSTKAPITALISTINIS ŠEIMININKAS – TAI NE KRUPAS, NE ŠIFAS IR NE ROKFELERIS, O SKAITMENINIS VORAS.“

– Apibendrinant pagrindinį metų įvykį, koronaviruso epidemiją, tuos, tai tie, kurie iš jo gauna naudą, veda pasaulį į neonacistinį Internacionalą?

– Aš manau, kad ruošiama ir neonacistiška, ir kažkas tai blogesnio. Iš gelmių kyla kažkoks tai laivas – gnostinis ar nacistinis – arba „Didžiojo inkvizitoriaus“ projektas. Tai labai galingos struktūros, norinčios sutriuškinti žmoniją – „geležinis kulnas“.

Yra svarbi „Laiko esmės“ tezė, kurios niekas nesupranta. Kuo mes skiriamės nuo klasikinių komunistų? Komunistai mano, kad po kapitalizmo bus komunizmas. O mes manome, kad postkapitalizmas blogesnis už kapitalizmą – ir jis jau atėjo. Postkapitalistinis šeimininkas – tai ne Krupas, ne Šifas ir ne Rokfeleris. Tai – skaitmeninis voras. Tai – ultramonokapitalizmas, kalbant pagal Kautskį. Kapitalizmas baigtas, jis dehumanizuotas. Kaip šneka artimi Zinovjevo kolegos, jis galėjo įrodyti, kad Marksas kapitalizmą laikė ne formacija, o pereinamuoju laikotarpiu iš humanizuoto feodalizmo į dehumanizuotą. Ir naujieji Viduramžiai jau atėjo. Tai ne kapitalizmas. Šeima, privatinė nuosavybė, valstybė... nėra nei vieno, nei antro, nei trečio. Valstybes naikina, šeimą atmeta, o privatinė nuosavybė – kokie trys procentai akcijų kažkokiam tai tarptautiniame fonde. Kokia tai privatinė nuosavybė? Kur šeimininkas? Tasai tamsusis postkapitalistinis voras audžia tinklus, o už jo nugaros stovi kažkas dar tamsesnio. Aš taip manau. Ir tuo aš įsitikinęs. Kovidas toks ar kitoks – aš tame ne specialistas. Aš ekspertas. O kas liečia vorą, aš jį tyrinėju jau 40 metų – ir čia žinau nemažai.

– Kuo pasibaigs kovidas kaip transformacinis įvykis?

– Tuo, kad žmogų įmes į dar didesnę vienatvę, kur jisai tedidins neviltį ir destrukciją, su egzistuojančių ryšių naikinimu, disociacija ir didžiuliais ekonominiais kaštais, taipogi kapitalo koncentracija naujų grupių rankose, farmacijos ir jos šeimininkų, kurie susijungs su informacine diktatūra, dominavimu. Jau dabar formuojasi naujas valdžios kontūras.

– Tai yra, per pusmetį visa tai pasibaigs?

– Ne, ne. Tai dabar teks demontuoti su labai didžiulėmis pastangomis.

– COVID-19 kaip įvykis bus ilgam?

– Taip. Žmonija papuolė į spąstus. Ją prigąsdino ir sugriebė. Sutraiškė. Baimė – tai apskritai baisus reikalas. Ruzeveltas kažkada tai sakė, kad nėra nieko baisiau už pačią baimę.

– Kaip mes supratome, jūs ateistas?

– Aš ne ateistas, aš pasaulietiškas žmogus.

– Pasaulietiškas tarybinis žmogus, gerąja žodžio prasme?

– Aš skaitau, kad egzistavo tarybinė civilizacija ir kad komunizmas – tai aukščiausių kūrybinių gebėjimų pažadinimas žmoguje, o ne persivalgymas visiems. Aš – ne tipinis tarybinis-komunistinis žmogus. Aš manau, kad yra pilietinis tikėjimas, egzistencinis tikėjimas. Aš tikintis žmogus, bet nesu kanoniškai religingas.

– O jūs, Sergejau Jervandovičiau, ar turite pozityvią ateities viziją Rusijai?

– Taip. Ir ji dabar aktuali. Ją sudaro tai, kad Rusijai reikalingas ne technokratinis vystymasis, bet toks, kurį galima vadinti simfoniniu, antropocentriniu. Vystymosi ašimi turi tapti žmogus, o ne mašina. O žmogus mašiną pritaikytų ir vystytų. Mes tam turime pagrindą ir čia Rusijai pasaulyje nėra lygių. Apskritai, darbo pasidalijime Rusijos rolė – ne nafta, ne dujos ir netgi ne armija. Jos rolė – naujas žodis. Iš jos visąlaik jo laukiama. Ir dabar – taipogi.

Išvertė Kristoferis Voiška

Šaltinis: БИЗНЕС Online