Skaudės, bet privalome eiti

Jūs nešat ryškų šleifą
Šios valstybės-kekšės,
O siela jos voliojasi purve.

H. D. Toro

Taip norėtųsi, kad šios grubios Henrio Deivido Toro (Thoreau) eilės būtų per ankstyvos sistemai, vadinančiai save Lietuvos respublika. Apie mūsų valstybės santykinę okupaciją rašiau prieš aštuonerius su puse metų („Karas prasideda. Okupantai, lauk!“). Okupacijos požymių atsirado gal net daugiau. Todėl šiek tiek dabarties pagyvintą straipsnį siūlau tiems, kas subrendo aštuoneriais metais. Tiems, kurie išdrįs protestuoti, priešintis naujų „sistemos virusų“ bangai. Tai nėra paprasta. Savo piliečiams svetimos valstybės tokius trypia Minske, Berlyne, Paryžiuje... O Vilniuje? Pradėkim nuo Indijos.

PILIETINIS NEPAKLUSNUMAS. Taikiai eisenai kelią pastoja sustiprintas policijos būrys. Iš eisenos atsiskiria pirma demonstrantų eilė ir lėtai, bet tvirtai artinasi prie jų. Vikriai darbuodamiesi lazdomis, policininkai tiesiog nukerta visą žmonių liniją ant žemės. Iki vieno. Iš eisenos atsiskiria antra linija, paskui trečia, paskui ketvirta… Atrodo, tai niekada nesibaigs. Vyrai ir moterys išdidžiai tylėdami eina į policininkų sieną nė nebandydami priešintis. Juos pasitinkančios medinės lazdos apkaustytos geležimi ir skirtos mušti žmones. Ir užmušti. Pakirsti lazdų smūgių jie susmunka, griūna į šalis tarytum kruvini kėgliai, ir juos vėl pakeičia kiti. Žmonės sąmoningai ėjo į mirtį.

Neišsigąskite, tai ne Lietuva.  Tai pasakojimas apie 1930 metų kolonijinę Indiją, mažas pilietinio nepaklusnumo epizodas ilgoje šalies kovoje už nepriklausomybę.

Dėl daugelio kultūrinių skirtumų toks pasipriešinimo būdas (satjagracha), matyt, neįmanomas europietiškame pasaulyje. Čia prigijo pilietinio nepaklusnumo sąvoka. Ją galima apibrėžti kaip sąmoningą moralei, žmogaus teisėms prieštaraujančių įstatymų, apskritai teisės aktų, taisyklių, oficialių norodymų ignoravimą, nepripažinimą, neigimą. Be provokacijų ir smurto iš „nepaklusniųjų“ pusės. Šitaip prisišaukiama bausmės – suėmimo, įkalinimo, o gal ir smurto.  Būtina tokio nepaklusnumo sąlyga – mandagumas ir draugiškumas teisėtvarkos sargams.

Vieną didžiausių ir nepamirštų pilietinio nepaklusnumo pavyzdžių kažkada matėme Garliavoje. 250 policijos vyrų „imdami“ mergaitę, esant reikalui, būtų panaudoję ir elektros priemones, ir dujas, ir gumines kulkas, ir šunis. Šito išvengta, kadangi pasipriešinimo iš esmės nebuvo. Baudžiamoji atsakomybė tebegresia, berods, tik vienai gana gležnai moteriškei, užpuolusiai ir apdaužiusiai (tokie gandai) ginkluotą ir šarvuotą policininką. Sistema ieškojo ir kūrė įkalčius, ne vienam gadino gyvenimą ir baudė psichologine agresija.

Stebina, kad tarp viso pulko puolančių vyrų neatsirado nė vieno, kuris būtų išdrįsęs prieštarauti, nedalyvauti šioje gėdingoje ir garbingą Lietuvos policininko vardą suteršusioje istorijoje. Labai pavojinga mums visiems, jei šis atvejis būtų simptomiškas visai vidaus reikalų struktūrai. Juk neįtikėtina, kad visas būrys būtų pasidavęs tik pigiai didžiosios žiniasklaidos propagandai, Garliavoje budėjusius žmones vadinusios padugnėmis, patvoriniais, neleidžiantiems vykdyti teismo (tikrai?) sprendimo. Ministrai keitėsi, nė vienas neišdrįso net paklausti, kam tai naudinga. Neišdrįso, nes jų, susirišusių melo ir prievartos virve, pernelyg daug.

O kuo gi čia dėta Indija? Okupantų retorika per 80 metų nedaug pasikeitė – lordas Irvinas (Irwin), faktiškas šalies valdovas, Indijos įstatymų leidybos asamblėjoje (buvo tokia britų kolonizuotoje šalyje, kiek primenanti mūsų Seimą) sakė: „Mano ir mano vyriausybės nuomone, tai bandymas daryti tyčinį spaudimą teisėtai valdžiai masiniais veiksmais ir tai turi būti vertinama kaip pavojingas, nekonstitucinis, ardomasis veiksmas. Masinis judėjimas, net jeigu jo įkvėpėjai planuoja jį kaip neprievartinį, yra ne kas kita, kaip jėgos vartojimas ypatinga forma, o kadangi jo atvirai skelbiamas tikslas  – padaryti vyriausybės veiklą neįmanoma, pastaroji  privalo arba priešintis, arba atsisakyti savo įgaliojimų“. Šiais lordo Irvino argumentais galėtų pasinaudoti Lietuvos prokurorai ir teisėjai, nagrinėdami „neteisėtų“ protestuojančiųjų bylas.

Kuo čia dėta okupuotoji Indija? Todėl, kad žodis  „okupacija“ girdimas vis dažniau ir garsiau. Pavyzdžiui, sakoma: tauta nemato jokio skirtumo, ar valdžia yra svetima, ar sava; Lietuva – ne suvereni valstybė, o įvairių gaujų valdomas kraštas; valdžios elgesys su žmonėmis iš esmės nesiskiria nuo svetimųjų; mus valdo padugnės, oligarchai, politekonominė mafija…

JEIGU TAIP YRA LIETUVOJE. Šiandien kalbama apie vidinę Lietuvos okupaciją. Trumpiausias okupacijos apibrėžimas yra toks: tai kitos valstybės teritorijos užgrobimas, paprastai karine jėga, ir jos valdymas. Šita tema rašomos disertacijos, ir jos gana nuobodžios. Žodis „okupacija“, negeras, nevartotinas, įžeidžiantis žodis. Galima išsiversti šalutiniais požymiais. Savo kryptinga veikla (arba nusikalstamu neveikimu) okupacinė valdžia ir jos statytiniai skatina veiksnius, kurių požyimiai buitinės analizės lygmeniu yra:

- teisinės sistemos degradacija, kai reikiamą sprendimą galima nupirkti (nebūtinai pinigais) arba paveikti nurodymu „iš aukščiau“, o „smulkmė“ sodinama už grotų;
- socialiai, politiškai ir ekonomiškai aktyviausių visuomenės narių išstūmimas iš šalies arba izoliavimas;
- alkoholizmas ir narkomanija;
- valstybės saugumo problemų ignoravimas (valdantieji bet kuriuo atveju tikisi išsaugoti įtaką);
- politinių mažaraščių ir kvailių veiklos skatinimas, sau pasiliekant sprendimo teisę, paperkant juos pinigais, renkamais postais, apdovanojimais;
- aukščiausių postų valstybės valdyme pardavinėjimas (atidirbama jau atsisėdus į valdininko kėdę);
- valstybinių resursų vogimas arba korupcinis išpardavimas (šiandien, pvz., miškų);
- žiniasklaidos (įskaitant ir valstybinę) degradacija ir paperkamumas, jos savikontrolės priemonių sužlugdymas;

- valstybinės kalbos ir šalies istorijos niekinimas:

- atkaklus tokių sąvokų kaip dora, sąžinė, savigarba, pasiaukojimas, kilnumas, patriotizmas stūmimas iš piliečių sąmonės...

Skaitytojui palieku pačiam sugrupuoti šiuos okupuotos valstybės požymius pagal svarbą, ir pačiam spręsti, ar terminas „okupacija“ naudotinas situacijai Lietuvoje apibrėžti.

Lietuvos Konstitucijos 3 straipsnyje skelbiama: „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“ (išskirta mano). „Okupantai“ atvirai neprievartauja, jie dabar panašūs į namų vagį, o mūsų kasdienybė dabar primena namų vagies – paties bjauriausio – ieškojimą: nepatiklumu, įtarumu užkrečiami visi, o niekšas gali būti ir artimas žmogus. Jo veidas – kaukė. Jis meluoja, išsisukinėja, šmeižia kitus, jo kalbos skiriasi nuo darbų, jis nemėgsta viešumos ir konkrečių klausimų, nes negali pasakyti tiesos. Iš to jį galima atpažinti. Jis niekšas, bet vis dar savas.

VEIDAI KEIČIASI, PRINCIPAI – NE. Nepaminėtas vienas baisiausių okupacijos rodiklių: neviltis, pasireiškianti savižudybių skaičiumi. Žinoma, tai irgi gali būti (ir yra) laikoma protesto prieš tokį gyvenimą forma, kai agresija nukreipiama į save. Dažna išeitis – emigracija. Tai geriau nei savižudybė – greitas, paprastas, įprastas problemų sprendimo būdas. Bent jau tuo geriau, jog Lietuvai lieka viltis, tikintis jos sūnų ir dukrų sugrįžimo.

Kita vertus, Gandis yra rašęs ir taip: „Ne visada reikia aureole vainikuoti mirtį kartuvėse (taip anglai dažnai bausdavo sukilėlius Indijoje – LVM), dažnai tokia mirtis lengvesnė už sunkų ir nuobodų darbą maliarijos puolamoje vietovėje“.

To kruopštaus, atkaklaus, pasiaukojamo darbo taip trūksta. Tuo tarpu okupacinė valdžia negali leisti ilgo nuoseklaus darbo valstybės labui. Dirbant nuosekliai reikia mąstyti – o tai pavojinga stabilumui. Štai kodėl mūsų valstybėje tiek daug projektų, tiek daug „muilo“ (burbulinių) strategijų ir vizijų, partinių susitarimų ir priesaikų, bet nėra aiškaus veikimo plano. Bjaurimės dabartimi, ateitis skendi migloje, o vyriausybė, partija, tūnodama prietemoje, lyg įgudusi kortas metanti būrėja visada išburs, ko jums labiausiai reikia arba, ko jūs bijote ir nuo ko ji pažadės jus apsaugoti.

Valstybę stiprina galvojimas apie ateitį. Juk jokios tautos, net priešų, negalima palikti be vilties. Kai kiekvienas pilietis susimąstys, kokia turi būti prezidentūra, vyriausybė, seimas, teismas, kad juos būtų galima gerbti, kokia turi būti valstybė, tai jau bus žingsnis į kitokios valstybės  kūrimą. Kuo greičiau atsikratysime trikdžių tam žingsniui į ateitį, tuo greičiau pajudėsime iš tos balos, kuri vadintina Lietuvos dabartimi.  O jie negalvoja. Jiems gera kaip yra, todėl praktiškai visose šalies gyvenimo ir darbo srityse stengiamasi išlaikyti dabar esamą daugumai žmonių nepakenčiamą padėtį.

KIEKVIENAS PADORUS ŽMOGUS YRA PAVOJINGAS. Pasak H. D. Toro, jeigu valstybė teisia neteisingai, padorūs žmonės privalo sėdėti kalėjime. Šis amerikiečių rašytojas, poetas, natūralistas, industrinės plėtros ir globalizacijos kritikas, istorikas, filosofas (taip pat žinomas dėl vengimo mokėti mokesčius) savo esė  „Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą“, sakytume, mokė piliečius nemanyti, kad valdžia iš dievo, o  reikalauti tobulinti (ne panaikinti) valdžią. Neturime pamiršti, ir jiems neleiskime pamiršti, kad valdžia, vyriausybė yra tiktai mūsų pasirinktas būdas valdyti valstybę, sakė jis. Taigi, šis žmogus įvedė pilietinio nepaklusnumo sąvoką. Levas Tolstojus į religines aukštumas iškėlė nesipriešinimo blogiui jėga idėją, o Mahatma Gandis išbandė pilietinį pasipriešinimą praktiškai.

Su tam tikromis išlygomis galima sakyti, kad Lietuvoje šiuolaikinis pilietinio nepaklusnumo etapas vangiai, bet yra prasidėjęs.

Pavienių asmenų arba nedidelių grupių pilietinis nepaklusnumas yra desperatiškas bandymas išjudinti kalną. Jeigu šito nepavyksta padaryti, toks bandymas bent jau gali patraukti ir ilgainiui patraukia daugelį kitų. Istorija pilna tokių pavyzdžių, atsiranda jų ir Lietuvoje. Šiandien tėvynės išdaviku ir nusikaltėliu galima viešai pavadinti kone kiekvieną aukštesnį teisėtvarkos pareigūną, Seimo ar vyriausybės narį, ypač atsisveikinantį su savo pareigomis. Aukščiausieji „nariai“ viešojoje erdvėje arba pašnibždomis pernelyg dažnai vertinami kaip valstybiniai vagys ir sukčiai…

Ir retai kuris pareikalaus paneigimo. Nes įžeidinėtojas teisme gali pateikti neskelbtinų faktų. Tada tenka ieškoti kokios nudvėsusios katės policininko uniforma… Jie bijo, nes baimė ir nemigo naktis yra nuolatinis jų palydovas. Jie pasmerkti, netgi patys geriausi, esantys „žulikų“ apsuptyje. Kaip šaukštas medaus deguto statinėje, nes joks žmogus dabar jau negali būti arti valdžios, nesusitepęs gėda. Jie rausta, bet vis viena sėdi. Jie girdi: gerbiamas Seimo nary X, gerbiamas Y, gerbiamas Z; ar jie girdi, ar jiems vaidenasi: gerbiamas Šviniau, gerbiamas Daktare,  gerbiamas Mongolai…

AK, TAU GĖDA ?! Ką gi galėtų pasakyti tie, kurie netrukus bus teisiami už pilietinį nepaklusnumą? Ką jie privalėtų pasakyti savo teisėjams?

„Vienintelis, jums teisėjams ir tarėjams, atviras kelias yra toks: arba pasitraukti į atsargą, šitaip atsiribojant nuo blogio, jeigu suprantate, kad įstatymas, kurį vykdyti jūs pašaukti, yra blogis ir kad aš iš tiesų nekaltas; arba kuo griežčiau mane nubausti, jeigu tikite, kad vyriausybė ir įstatymas, kuriems jūs tarnaujate, yra naudingi šios šalies liaudžiai, ir mano veikla kenkia bendrai gerovei“ (iš Gandžio kalbos teisme 1922 metų pavasarį).

Mūsų laikais, deja, pakankamai turime popierinių „grobuonių-paukščių“ iš savo padebesių ieškančių silpnų ir pažeidžiamų. O iš kokio Londono ar Madrido spigus balselis galėtų atsiliepti viename ar kitame populiaresniame interneto portale straipsnio pavadinimu: „Tą dieną man buvo gėda, kad esu lietuvė (lietuvis)“, arba tiesiog „Man gėda“, arba „Velniop, tą Lietuvą“…

Bepigu gėdytis, kai esi dengiamas „okupantų“ ar gyveni Vakarų užpečky. Pasikeisk vardą, pavardę, pasikeisk lytį ir smegenis, ir nebebus gėda. Laimei taip mano ne visi. Gal tie emigravę, save ištrėmę ar valstybės kasdienybės išvaryti lietuviai nori grįžti į Lietuvą? Gal jie nenori atsidusti, kaip seniai, labai seniai atsiduso sena rašytoja: „Sugrįžau į Lietuvą, Lietuvos neberadau“? O ji vis dar yra. Ir čia, ir dabar.

Nedūsaukim: o, kad galėčiau paveikti istorijos eigą… Negali ar nenori? Tada slėpkis ir gyvenk tyliai. Gyvenk tyliai, tačiau kai kas lems tavo gyvenimą už tave.

Jeigu nori spręsti pats, turi dalyvauti, turi veikti ir dirbti, net rizikuodamas savo dabartimi ir, gal būt, ateitimi. Ir ten, toli, ir čia, namuose. Ir testiprina Tave dar viena H. D. Toro išmintis: Tik nedaugelis žmonių – didvyriai, patriotai, kankiniai, tikri reformatoriai – sąžiningai tarnauja valstybei, todėl, dažniausiai, būtinybės verčiami, priešinasi jos iškraipymams ir dėl to jie paprastai laikomi valstybės priešais.