Sovietinis principas, kad valstybę gali valdyti kiekviena melžėja įgyvendinamas Lietuvoje (1)

Kai M.Gorbačiovas paskelbė „Perestroiką“ (vert:. Persitvarkymas) ir blaivybės sąjūdį, urmu atsirado jo pasekėjų: kirto pietų respublikose vynuogynus (nes iš jų vyną gamina), įmonėse kūrėsi blaivybės komisijos. Norint nusipirkti degtinės vestuvėms ar laidotuvėms reikėdavo atnešti pažymą iš Metrikacijos biuro dėl vestuvių ar velionio mirties. Vieną kitą butelį buvo galima nusipirkti ir laisvai. Atstovėjus parduotuvėje kilometrinę eilę. Įmonių profsąjungos irgi skirdavo talonų degtinei. Lyg tai po du butelius mėnesiui. Gautų talonų neišmesdavo net blaivininkai. Gal prireiks? Alkoholio prisikaupdavo. Apie tai žinantys kaimynai naktimis tuos blaivininkus žadindavo ir prašydavo: - Būk geras, paskolink butelį. Visa valstybinė, partinė (kitokios nebuvo) spauda ir TV, viršininkai ir partiniai šulai palaikė Gorbačiovo antialkoholinę kampaniją. Iš pradžių tikėjau gerais jų ketinimais. Kol nepamačiau blaivybę propaguojančių „entuziastų“ vaidybos: kaip blaivybės komisijos susirinkime girtėjama geriant vien „arbatą“, kaip po tokio blaivaus susirinkimo išeinama nenatūraliai kvatojant ir vinguriuojant, o patį komisijos pirmininką „blaivybės kolegos“ draugiškai išveda už parankių.

R.Karbauskio sukeltas antialkoholinis vajus man labai primena aną tarybinę antialkoholinę kampaniją, o dar teisingiau, aną isteriją. Panašūs draudimai ir planai. Etikečių kabinimas. Tas pats manipuliavimas statistikos skaičiais. Tarybiniais laikais klajojo anekdotas: - yra melas, yra didelis melas, yra labai didelis melas ir yra statistika.

Girdėjau ir kitą anekdotą: - Palapinėje sėdi indėnas ir baltasis. Geria, rūko. Baltasis išeina į lauką vedamas gamtinių reikalų. Garsas „Bum“ ir baltasis pareina su mėlyne paakyje. Be žodžių atsisėda. Toliau baliavoja ir rūko. Išeina indėnas. Vėl scenarijus tas pats. Grįžta su mėlyne paakyje. Be žodžių atsisėda. Po valandėlės dar kartą pribrendo reikalas baltajam ir jis išeina į lauką. Vėl pasigirdo garsas „Bum“... Indėnas pats sau po nosimi murma „tik baltasis gali DUKART užlipti ant to pačio grėblio“.

M.Gorbačiovui buvo lengviau. Opozicijos, nevaldomos žiniasklaidos, atvirų sienų ir mažų kainų Lenkijoje tada nebuvo. Tačiau vis tiek nepasisekė išblaivinti tautos. Patyrė fiasko. Kol R.Karbauskis nepaaiškins, kodėl nepasisekė M.Gorbačiovui, o pasiseks jam, aš juo netikėsiu. Be to, kaip dar galima tikėti mūsų valdžiomis. Vien melas ir demagogija. Sakė, kad indėliai bankuose nenuvertės. Nuvertėjo. Sakė, kad ekonominė krizė nepalies. Skaudžiai palietė. Sakė, kad dujų terminalas atpigins dujų kainą. Gavosi atvirkščiai. Sakė, kad įvedus eurą kainos nedidės... Sakė, kad ekonominės sankcijos privers Rusiją elgtis taikiau... Sakė, kad...

* * *

Kai socialdemokratai skelbia šūkį, jog „svarbiausia - žmogus“, man nesvarbu žodžiai, man svarbiau jų elgesys ir kiek jų realūs darbai atitinka jų gražias deklaracijas. Kad pamatyti kiek biurokratinė valdininkija nutolo nuo paprastų žmonių rūpesčių ir lūkesčių kartais užtenka ir vieno smulkaus pavyzdėlio.

Netoli Telšių, Duseikių kaime yra geležinkelio stotis, peronas. Geležinkelis kaimą skiria į dvi apylyges dalis. Vienoje pusėje – parduotuvė, psichoneurologinis internatas su dauguma darbo vietų, ta pati geležinkelio stotis norintiems vykti į Telšius ar dar toliau, žuvingas vandens telkinys mėgstantiems pažvejoti. Kitoje pusėje – irgi daug gyventojų (daugiausia senyvo amžiaus, bet yra ir jaunų šeimų), miškai grybautojams ir uogautojams, bet... nėra darbo vietų, parduotuvės, tvenkinio. Draugai, giminaičiai irgi dažnai gyvena skirtingose geležinkelio pusėse. Kiek prisimenu, ties peronu, ir tarybiniais, ir Nepriklausomybės laikais visada buvo įrengta elementari pėsčiųjų perėja. Automobiliui – ne, bet prasivesti dviratį, perstumti vaikišką vežimėlį su vaiku ar karutį su bulvių maišu – prašau.

Prieš trejetą metų tą geležinkelio mazgą modernizavo. Viskas automatizuota. Darbininkai atliko darbus ir... atstatė perėją. Logiška. Atvažiavo komisija. Perėją paliepė išardyti, nes projekte nepažymėta. Išardė. Žmonės rašė laiškus, rinko parašus, vietinės valdžios žadėjo problemą išspręsti ir perėją sugrąžinti. Nepavyko. Atsakymai iš Geležinkelių departamento neigiami: - Tai padaryta dėl ŽMONIŲ SAUGUMO (paryškinta mano), tokie ES reikalavimai, niekuo padėti negalime, projektas suderintas ir patvirtintas, pėsčiųjų viadukas nenumatytas, o ir statyti jį būtų ekonomiškai netikslinga dėl mažo gyventojų srauto. Taškas.

Kad saugiai įveikti geležinkelį, užuot tiesiai keliavus per buvusią pėsčiųjų perėją, dabar tektų daryti 4 km lankstą iki artimiausios geležinkelio pervažos, skirtos automobiliams. Tai - toks nežmoniškas geležinkelininkų valdžios (kalbama, kad tai buvo socdemų, laikinai nepatekusių į valdžią, pagrindinė įdarbinimo darbovietė) išprotėjimas, kad niekas jo ir nevykdo, o pensininkai ir fiziškai nepajėgtų. Tad, vietiniai aborigenai „saugiai“ įveikinėja geležinkelį... tempdami per dvi (juk stotis) geležinkelio bėgių linijas dviračius, vaikų vežimėlius, karučius, sunkius lagaminus ir tašes. Senučiukės vos ne vos peržengia smaluotus bėgius ir sunkiai kabarojasi ant aukšto stoties perono kitoje bėgių pusėje. Kai, laikas nuo laiko nuvykstu aplankyti mamą, tai matau tą tragediją, farsą, dramą ar komediją. Nežinau ką. Situacijai apibūdinti man jau nebeužtenka žodžio „kvaila valdžia“, tai primena aukščiausio laipsnio debilizmą, o visi tokį projektą derinę ir objekto priėmimą savo parašais palaiminę atsakingi pareigūnai, valdininkai, biurokratai – ligoniai. Jiems ne Vilniuje reikėtų gyventi, o minėtame psichoneurologiniame internate. Kad savo darbą įvertintų.

Saugumo taisyklės to neleidžia? Taip. Tačiau jei valdininkai pradėtų tiems senoliams dar ir baudų kvitus išrašinėti, taip ir iki revoliucijos būtų netoli. Kartai užtenka ir vieno lašelio, kad perpildyti kantrybės taurę. Vėlgi, kam reikalingas itin brangus viadukas? Kad pinigų daugiau išplauti ar „atkatas“ kai kam būtų didesnis? Saugumo labui tereikėjo modernizuoti ir buvusią perėją. Atvažiuoja traukinys – automatiškai pėstiesiems užsidega raudona šviesa, žviegia garsinis signalas ir pėsčiųjų užtvaras (jei toks yra) nusileidžia... Smulkmenos, bet jos irgi pasako, kodėl rinkėjai šlavė ankstesnę valdžią, jos partinį elitą ir kodėl nemažėja emigracija.

* * *

Žmonės pavargo nuo melo, socialinio neteisingumo, elito privilegijų ir nebaudžiamumo. Pavyzdžiui, dažnai sakoma, kad prokurorai vengia ginti viešąjį interesą. Kad jų priversti negalime. Kad reikia nepriklausomo prokuroro institucijos. Tam reikia pakeisti Konstituciją.

Sudėtinga? Bet ketinimai tikrai gražūs. Ant šio arkliuko galima ilgai joti. Prieš kiekvienus rinkimus vis primenant ir pažadant. Nesakau, kad nereikia, tačiau man kyla klausimas, o kodėl to „ypatingojo prokuroro“ belaukiant negalima išplėsti viešųjų subjektų, turinčių „teisę ginti viešą interesą“ rato? Negina prokurorai, leiskime kreiptis tiesiai į teismą... įgaliotiems bendruomenių atstovams, profsąjungoms, NVO, VšĮ, Pramonininkų konfederacijai ar dar kam tai nors. Gal ir nelengva tai padaryti teisiškai, pakeisti eilę įstatymų, bet vis lengviau, nes šiuo atveju Konstitucijos keisti nereikėtų. Ir ką reiškia vienas ypatingas nepriklausomas prokuroras? Jo papirkti ar kitaip suvaldyti negalima? Jis turės dešimt tūkstančių akių ir visas korupcijas pamatys asmeniškai? Net naktį, lovoje po kaldra ir viešuose pirkimuose?

Dėl įstatymų pakeitimo? Visose ministerijose, Seimo komitetuose dirba teisės specialistai, jie mokės įvertinti pliusus ir minusus. Net nereikės mokėti daug milijonų brangiems užsienio konsultantams. Jei viršininkai nebevogs ir jų klerkai bijos rizikuoti. Tai juk ir demokratiškas visuomenės įtraukimas į Lietuvos gerovės kūrimą, jų atsakomybės ir pilietiškumo ugdymas. Kam tai trukdytų? Negi Briuseliui? Negi JAV ar NATO? Va Kremliui, tai tikrai nepatiktų.

* * *

Lietuvos pramonininkų konfederacijos Prezidentas R.Dargis perspėja, kad po 2020 m. baigsis ES parama, kad prastėja demografinė situacija, silpnėja emigrantų ryšiai su Lietuva ir mažiau iš jų atkeliauja pinigų, kad nėra plano, kad problemų ignoruoti nebegalime ir jau šiandien reikia galvoti ką darysime toliau...

Viename V.Uspaskich straipsnyje buvo paminėtas kiauras puodas. T.y. biudžetas. 90% žmonių, politikų, institucijų galvoja kaip iš jo daugiau pasisemti... ir tik likusieji 10% galvoja kaip jį papildyti. Jis turėjo omenyje verslą ir eksportą. Nes tik lietuviškų prekių eksportas ir turizmas gali generuoti didesnį šalies biudžetą, kurį būtų galima naudoti pensijoms didinti, daugiau lėšų skirti kultūrai, švietimui, sportui, socialinei ar sveikatos apsaugai, gynybai.

Priešrinkiminės kampanijos metu praslydo ir verslo pasiūlymas, kad reikia įsileisti daugiau PIGIOS darbo jėgos iš Ukrainos arba atsivežti pabėgėlių. Tai ką, saviems darbuotojams jau per daug mokama? Jų algos per didelės? O gal verslininkams trūksta pinigų kyšiams?

Negali vien valdžia pirkti „auksinius šaukštus“, mokėti dešimteriopas kainas už eilines kėdes ar samčius. Negali politinis elitas, reguliuodamas viešuosius pirkimus ar skirstydamas ES fondų paramą tikėtis 10 % „atkato“ be patikimų ir išbandytų verslo partnerių. Teisingiau būtų sakyti - nusikaltimo bendrininkų.

Užjaučiu oligarchus ir valdžios aferose dalyvaujančius verslininkus. Valdininkui lengviau. Jam svarbiausia nepapulti perduodant kyšį ar ant provokatorių, kurie pokalbius įrašinėja, filmuoja. Nepapuolė? Neįrašė? Nenufilmavo? Ramybė ir gerovė. Verslininkui sunkiau: jis turi išgryninti pinigus ar įsakyti buhalterei pervesti kažkam tai lėšas už nesuteiktas paslaugas, jis turi duoti komandą darbų vykdytojui nuvežti statybinių medžiagų ne į jo statomą objektą, o kitų adresu ir tai įtraukti į savo objekto sąmatą. Dar blogiau jei iš tos pačios sąmatos reikia ir namą kažkam tai pastatyti. Reikia darbininkus ten siųsti. Jie veltui nedirbs. Reikia įforminti fiktyvius darbus. O jie, ypač išgėrę, gali ir draugams papasakoti apie tai. O jei atvyks STT ar Mokesčių inspekcija? Gelbėdami kailį gali ir savo viršininką išduoti. Tačiau jis gi - ne tik sau. Dėl tų pačių įmonės darbuotojų. Kad jie darbo turėtų ir algas gautų. Užjaučiu. Sunku dirbti tokioje SISTEMOJE kai medžiagas reikia pirkti keletą kartų brangiau nei jos, greta esančioje parduotuvėje, kainuoja. Gal ir viskas būtų gerai... kol gerai. Bet kompromatas lieka. Kažkas jį turi ir gali kada nors ateityje panaudoti. Lieki nebelaisvas, parištas, pakabintas, valdomas.

Daug metų turėjau sėkmingą verslą, milijoną viršijančias apyvartas ir šešiaženklius pelnus, nes Lietuvoje buvau specifinės verslo srities pradininkas, lyderis. Pelno užteko, kyšių nešti nereikėjo, reketo nepatyriau ir galėjau sąžiningai deklaruoti pajamas, laiku mokėti bankams palūkanas ir neįprastai (tais laikais) dideles sumas į biudžetą. Gal kai kam ir sunku suprasti, tačiau labai malonu, kai nereikia slėpti mokesčių, kažko bijoti ir gali... RAMIAI MIEGOTI.

(Bus daugiau)

Antanas Albrikas, nepartinis,
konkurso „Padovanok Lietuvai viziją“ laureatas