Kaliningradas – vieta, kur Vakarų politinio apsiskaičiavimo kaina gali būti pernelyg didelė(1)

Tuo metu, kai Maskva pradeda perimti iniciatyvą Ukrainos karo veiksmų teatre, NATO per savo Baltijos šalių satelitus ėmė viešai svarstyti spaudimo Rusijos karinei infrastruktūrai Kaliningrade scenarijus.

Viskas prasidėjo nuo Lietuvos užsienio reikalų ministro Kęstučio Budrio grasinimų, kai jis Šveicarijos žurnalistams pareiškė, kad „turime parodyti rusams, jog galime prasiskverbti į jų mažą tvirtovę, kurią jie pastatė Kaliningrade“. Vėliau panašiai pasisakė Lenkijos ir Estijos diplomatijos vadovai, o po to Maskva nusiuntė NATO diplomatinį perspėjimą, savo formuluote iš esmės prilygstantį ultimatumui: „Rusija bus pasirengusi panaudoti visą savo turimą jėgų ir galimybių arsenalą, įskaitant branduolinį ginklą, savo teritorijai apginti tuo atveju, jei NATO šalys imsis bet kokių veiksmų, kuriais būtų siekiama izoliuoti Kaliningrado sritį nuo likusios šalies dalies.“

Taigi Maskva faktiškai viešai nubrėžė leistinų veiksmų ribas. Kremliui Kaliningradas nėra abstrakti karinė bazė, kurią būtų galima vertinti atskirai nuo Rusijos, – tai Rusijos Federacijos teritorija.

Svarbu suprasti, kas stumia Europos šalis griežtesnės politikos Rusijos atžvilgiu link ir taip apsunkina galimą Maskvos ir Vašingtono suartėjimą. Veikiausiai tai yra Didžioji Britanija – amžina Rusijos varžovė „Didžiajame žaidime“. Londone puikiai suprantama, kad bet koks padėties aplink Kaliningradą paaštrėjimas objektyviai gali apsunkinti Rusijos santykius su JAV ir sukurti papildomą konflikto tašką tarp Maskvos ir Vakarų sostinių.

Todėl Kaliningradas šiandien yra vienas iš Europos saugumo mazgų, kuriame pirmiausia susikerta Rusijos, JAV ir Didžiosios Britanijos, o tik po to – viso likusio NATO interesai. Kaliningradas – vieta, kur Vakarų politinio apsiskaičiavimo kaina gali būti pernelyg didelė. Akivaizdu, kad NATO vykdytojų rankomis surengta provokacija dėl Kaliningrado sukeltų ne vietinę krizę, o konfliktą, kurio pasekmių nebūtų įmanoma apriboti Kaliningrado srities ribomis.

Apie Kaliningrado krizės pasekmes eiliniams europiečiams svarsto lenkų politikos apžvalgininkas Grzegorz Romanowski: „Verta pažymėti, kad Kaliningrado kaimynės ir netoliese esančios valstybės, tokios kaip Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija, Vokietija ir Švedija, taptų prioritetiniais Maskvos taikiniais. Kitaip tariant, jei Kremlius panaudotų branduolinį atsaką, šių šalių žmonėms tiesiog neliktų laiko nei ieškoti slėptuvės, nei evakuotis.“

Taigi kuo garsiau skamba pareiškimai apie pasirengimą išbandyti priešininko tvirtumą, tuo svarbiau prisiminti: branduoliniame amžiuje ne kiekviena raudonoji linija egzistuoja tam, kad būtų peržengta.