Klanas nediskutuoja, bet siunčia prokuratūrą

Atrodytų, gimdymo namuose tema jau turėtų išsisemti. Bet ne.

Ją vis pakursto nauji prokuratūros veiksmai – režisierės namuose atlikta krata, paimtas filmas, kurį jie jau ir šiaip turi (režisierės Inesos Kurklietytės interviu skelbėme ČIA, poeto Tomo S.

Butkaus ČIA – red.

past. ).

Kita gydytoja apklausiama dėl tarnybinės paslapties išdavimo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Galėtume sakyti, kad tai absurdo teatras, jei nebūtų piktybiškai susidorojama su paprastais visuomenei, gimdančioms mamoms tarnaujančiais žmonėmis.

Kol laukiame konkrečių Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) veiksmų dėl susidariusios padėties, pateiksiu tam tikrus plačios diskusijos apibendrinimus. Beje, nesu iš tų, kurių šeimos nariai gimdė namuose, todėl tiesioginio suinteresuotumo ginti gimdymo namuose neturiu.

Ši tema aktuali ne tiek dėl to, kad 1-2 procentai visų žmonių turėtų galimybę gimdyti ne ligoninėje, kiek bendrai dėl nėštumo, gyvybės apsaugos, gimdymo kultūros, kuri svarbi didžiajai daliai visuomenės.

Padėtis, kurioje dabar atsidūręs gimdymo ne ligoninėje sureguliavimo klausimas, yra pasibjaurėtina. Prieš Lietuvą Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT) pradėtas procesas dėl tokios galimybės nebuvimo, o prokuratūroje – grandiozinis tyrimas prieš gimdančių namuose „kriminalinę gaują“.

Pastaruoju metu, kaip galima suprasti iš žiniasklaidos pranešimų, jis paspartintas ir viešai eksponuojamas. Apklausiami 400 įtariamųjų arba liudininkų.

Ir nereikia manyti, kad šis tyrimas pradėtas pačios prokuratūros iniciatyva. Veikia tam tikra medicinos paslaugų grupė, kuri, gavusi SAM palaiminimą, tai organizavo ir toliau nemato reikalo šiuolaikiškai spręsti susidariusios padėties.

Beje, juk prokuratūra dirba ne už ačiū, kiekviena tyrimo diena turi savo kainą ir tai apmokama iš mokesčių mokėtojų pinigų!

Pagrindines „400 nusikaltėlių ir įtariamųjų“ bylos veikėjas ir pagalbininkes bent daugmaž žinau. Ir, žinant tai, darosi dar baisiau. Ar jos tokios nusikaltėlės, kokį vaizdą galima susidaryti iš viešų pranešimų apie tyrimą? Ar tos gydytojos, kurios klaupėsi namuose prieš gimdyvę, leisdamos moteriai pasirinkti jai tinkamiausią, bet mažiau patogią medikei pozą – nusikaltėlės? Ši situacija – didelė gėda visai valstybei!

Lietuvos perinatalinės psichologijos ir medicinos asociacijos prezidentas akušeris ginekologas Romualdas Šemeta, vedantis kursus besilaukiančioms šeimoms, daug kalba apie šiuolaikinius mokslinius tyrimus, kurie teigia, kad gimdymo aplinka turi būti kuo natūralesnė, artimesnė namų aplinkai, kad nesant reikalui būtina vengti medicininių intervencijų, kad šeimas reikia paruošti nėštumo ir gimdymo procesui, kad jos kuo sąmoningiau ir aktyviau jame dalyvautų. Gydytojas R.

Šemeta akivaizdžiai mato, „kad ne visos mūsų gydymo įstaigos pasiruošusios sukurti jaukią aplinką atvykstančioms gimdyvėms. Jos nesijaučia saugiai aplink save matydamos baltas plyteles, mirksinčią aparatūrą ir girdėdamos šiurkščias medikų komandas.“

O kur dar „kyšių kultūra“ gimdymo stacionaruose ir panašūs dalykai?

Beje, į gimdymo namuose problemą reikia žvelgti gerokai plačiau: šiandien nėštumas, gimdymas yra suvokiamas kaip liga, kurią reikia gydyti, o jei gydyti, tai ir turi būti rimtai mokama paslaugų teikėjams. Kas yra milžiniška kontracepcijos industrija, kas yra abortai, daromi visų mokesčių mokėtojų sąskaita? Beje, teisiamos gydytojos nepadarė nė vieno aborto, nors šiaip SAM gydymo industrijoje tai – norma.

Kaip pareiškė dar nebūdamas ministru Vytenis Andriukaitis: „Nuo medikalizacijos reikia eiti link sveikatinimo.“ Į gimdymo namuose įteisinimo procesą taip pat reikia žiūrėti kaip į vieną demedikalizacijos sudedamųjų dalių, o ne tik kaip į žmogaus teisę, kuri užtikrinama kitose Europos šalyse.

Gimdyti namuose moterys turi teisę ne tik senos demokratijos tradiciją turinčiose Europos šalyse, bet ir kaimynėse Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje. O Lietuva, kaip visada, – išskirtinė šaunuolė, kitokia, jau nekalbant apie tai, kad pirmaujame pagal savižudybių ir ligų, kurios priklauso nuo paties žmogaus gyvenimo būdo, skaičių bei kiekį gydytojų, tenkantį 100 žmonių.

Pažvelkime į Norvegiją, Švediją, Suomiją ar kurią nors kitą šalį: ten jau seniai įtvirtinta nuostata, kad gimdymo aplinka būtų kuo natūralesnė ir jaukesnė, intervencijos darytinos tik tada, kai yra rimtas poreikis, o ne dėl mados, medicinos suformuotų tradicijų ar todėl, kad susiklostė finansinė praktika tam tikras medicinos paslaugas finansuoti iš biudžeto ir jų atsisakius tie pinigai nebepasieks paslaugų teikėjų. Čia ir yra esmė.

Kas yra viešasis interesas, turi nuspręsti ne siauras ratelis suinteresuotų asmenų, tam tikras klanas, o kuo platesnis visuomenės atstovų ratas, nepriklausomi ekspertai. Beje, SAM klerkai teigia, kad gimdymo namuose įteisinimas būtų labai brangus.

Bet ekonominį aspektą būtina vertinti atsižvelgiant į platų medicinos ir sveiko gyvenimo būdo kontekstą. Pavyzdžiui, turinčioms didesnį antsvorį – didesnė komplikuoto gimdymo rizika.

Verta pakartoti, kad nuo medicinos priklauso tik 10 procentų žmogaus sveikatos. Kaip žinoma, norintys mažiau medikalizuoto gimdymo (ar namie, ar kuo natūralesniuose specialiuose namuose) ir šiaip labiau rūpinasi savo sveikata, o į tėvystę ir pradėtą gyvybę žiūri sąmoningiau, atsakingiau.

Lietuva prie Pasaulio sveikatos organizacijos "Naujagimiams palankių ligoninių" (NPL) inciatyvos prisijungė 1993 metais. Šiuo metu Lietuvoje yra tik 8 gimdymo stacionarai, kuriems suteiktas NPL vardas.

Palyginimui – Australijoje 92 procentai ligoninių vadinasi "Naujagimiams palankiomis". Beje, neretai ir gavusios NPL vardą Lietuvos ligoninės nesielgia pagal jo reikalavimus, apsiribojama tuo, kad darbuotojai išklausė specialų kursą.

O kas dedasi tuose gimdymo skyriuose, kur net nėra siekiama NPL statuso?

Diskusijos apie gimdymą namuose atskleidė ir diskutavimo viešojoje erdvėje kultūrą, kai gerai žinomas komentatoriaus viešai išvadino kitaip manančius „dundukais“. Argi tai nėra akivaizdus patyčių kultūros skatinimas?

Buvusi SAM viceministrė, o dabar ministro patarėja Nora Ribokienė teigė, kad šiuo klausimu jokiu būdu negalima net diskutuoti ar jo spręsti, nes „tiriama apie 400 atvejų, kai gimdymo namuose metu mirė vaikai“. Pati tokia byla ir jos metodai yra Lietuvos gėda.

Būtų puiku, jei N. Ribokienė ir kiti atsakytų savo asmenine pinigine, kai Lietuva EŽTT pralaimės bylas dėl, sveikatos apsaugos ministro patarėjo Arvydo Skorupsko žodžiais tariant, „moteriškių užgaidų“, jei pareigūnai ir „tyrėjai“ sumokėtų baudas ir atlygintų žalą iš savo asmeninių pinigų, ir dar būtų išreikalauta grąžinti tyrimo metu gautą atlyginimą, mokamą iš mokesčių mokėtojų kišenės.

Pabaigoje palyginsiu teisėsaugos įkarštį šioje grandiozinėje byloje su kitu atveju. Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija kreipėsi į prokuratūrą dėl vieno Seimo nario, kuris galimai suklastojo dokumentus.

Asociacija pateikė medžiagą – garso įrašą ir protokolą, kurie akivaizdžiai vienas kito neatitinka. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Gavę į rankas visą medžiagą su įrašais, tyrėjai nustebino: o iš kur juos gavote? Paprasti žmonės sugebėjo išsireikalauti įrašus iš Seimo archyvo, o teisėsaugai tai kelia nuostabą?..

Bet, matydami akivaizdžius įrodymus, vis dėlto pradėjo tyrimą pagal straipsnį dėl dokumentų klastojimo. Tačiau tyrimo metu sugebėjo net „dėl vaizdo“ neapklausti visuomenininkų, kurie pateikė duomenis.

Išklausė tik Seimo nario Algimanto Salamakino ir jo kolegų pasiteisinimą, esą įvyko nesusipratimas. Ir bylą nutraukė.

Nors visuomenininkams nekyla nė menkiausia abejonė, kad tai buvo sąmoningas dokumento klastojimas vykdant vienos suinteresuotos grupės nurodymą. Štai tau ir „teisėsauga“ – ta pati, kuri krečia režisierės namus, ieškodama filmo, kurį ir taip turi, o gydytojus byloje paverčia vos ne vaikų kanibalais ir pardavėjais.

Tokioje „teisinėje“ valstybėje gyvename ir vis toliau iš jos emigruojame. Deja...