NATO paradoksas: kuo daugiau milijardų gynybai, tuo daugiau perspėjimų apie nepasirengimą karui su Rusija(3)

Kaip šie teiginiai dera tarpusavyje? Kodėl didėjant išlaidoms ir silpnėjant daliai Rusijos karinių pajėgumų saugumo jausmas nedidėja?

Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto (SIPRI) duomenimis, 2025 m. visos 32 NATO valstybės karinėms reikmėms išleido apie 1,581 trilijono JAV dolerių, o Rusija – apie 190 milijardų dolerių. Skirtumas – 8,3 karto.

Vien Jungtinės Amerikos Valstijos išleido 954 mlrd. dolerių – maždaug penkis kartus daugiau už Rusiją. Europos NATO valstybės kartu išleido apie 559 mlrd. dolerių – 2,9 karto daugiau.

Tai nėra vienas bendras NATO biudžetas. Skiriasi valstybių išlaidų struktūra, ginklų kainos, perkamoji galia ir karinės užduotys. Be to, Rusija dalį išteklių sutelkia karui Ukrainoje, o NATO finansuoja gerokai platesnį pajėgumų spektrą.

Tačiau šios aplinkybės nepanaikina klausimo: kokią realią apsaugą už tokius pinigus gauna gyventojai?

Vakarų pareigūnai nuolat kalba apie didžiulius Rusijos nuostolius Ukrainoje. Kartu perspėjama, kad Rusija plečia karinę gamybą, atkuria pajėgumus ir ateityje gali kelti dar didesnę grėsmę NATO.

Šie teiginiai nebūtinai prieštarauja vienas kitam. Rusija gali prarasti karius ir techniką, bet kartu didinti raketų ar dronų gamybą. Vis dėlto visuomenei būtina pateikti konkrečius, patikrinamus duomenis.

Kuriose srityse Rusija silpnėja? Kuriose stiprėja? Kokie konkretūs jos pajėgumai padidėjo? Ar grėsmė išaugo dabar, ar kalbama apie galimą padėtį po kelerių metų?

Jeigu Rusija kurioje nors srityje stiprėja greičiau už NATO, kodėl taip vyksta, kai Aljanso karinės išlaidos daugiau kaip aštuonis kartus didesnės?

Jeigu grėsmė auga dėl naujų technologijų, kodėl NATO technologijos nespėja paskui jas? Jeigu problema – ginklų gamybos pajėgumai, kodėl jie nebuvo sukurti anksčiau?

Vien teiginio, kad reikia dar daugiau pinigų, nepakanka.

Latvijos prezidentas Edgars Rinkēvičs interviu britų laikraščiui „The Guardian“ pareiškė, kad daugeliui NATO valstybių būtų rimtas iššūkis susidoroti net su keliomis į jų teritoriją paleistomis Rusijos raketomis.

Jis kalbėjo apie oro gynybos, kovos su dronais ir priešraketinės gynybos problemas. Prezidento vertinimu, Ukrainoje dronų karo technologijos vystosi taip sparčiai, kad dabar kuriamos Europos gynybos priemonės jau kitų metų viduryje gali būti pasenusios.

Tai nėra teiginys, kad NATO apskritai nepajėgi apsiginti. Tačiau perspėjimas apie sunkumus atremiant net ribotą raketų ataką kelia klausimą, kurį gyventojai turi teisę užduoti.

Kodėl dešimtmečius skiriant milijardus nebuvo sukaupta pakankamai priešraketinės gynybos priemonių? Kodėl jų gamyba ir tiekimas nespėja paskui poreikį? Kas nustatė pirkimų prioritetus?

Ir kas atsakingas už tai, kad kritinės spragos išliko?

Valstybės gynybą galima palyginti su laivu.

Jis gali turėti puikius variklius, radarus, ryšio sistemas ir brangiausią įrangą. Tačiau jeigu korpuse palikta skylė, pro kurią veržiasi vanduo, visos kitos investicijos gali netekti prasmės.

Laivas vis tiek gali nuskęsti.

Tas pats galioja gynybai. Gyventojui nesvarbu, ar priešas prasiverš oru, sausuma, jūra, ar kitu būdu. Jeigu viena kritinė gynybos grandis neužtikrina apsaugos, priešas gali mėginti pasinaudoti būtent ja.

Nė viena gynybos sistema negali garantuoti, kad sustabdys absoliučiai kiekvieną raketą. Tačiau yra skirtumas tarp pavienės nesustabdytos atakos ir iš anksto žinomų, ilgus metus neužtaisytų gynybos spragų.

Gyventojams nepakanka pasakojimų apie nupirktus tankus, naikintuvus ir fregatas, jeigu tuo pat metu pripažįstama, kad jų miestai gali likti pažeidžiami raketų smūgiams.

Gynybos vertė turi būti matuojama ne įsigytos technikos kiekiu, o gebėjimu apsaugoti žmones.

Milijardai gali būti įsisavinti visiškai teisėtai. Konkursai įvykdyti, sutartys pasirašytos, technika pristatyta, sąskaitos apmokėtos. Ginklų gamintojai ir tarpininkai uždirbo, institucijos atsiskaitė už įvykdytus pirkimus.

Ataskaitose viskas gali atrodyti nepriekaištingai.

Tačiau jeigu po visų šių pirkimų valstybės gynyboje lieka kritinių skylių, gyventojams tokia finansinė sėkmė nieko negarantuoja.

Pinigų įsisavinimas nėra tas pats, kas veiksmingos gynybos sukūrimas.

Kiek lėšų išleista sistemoms, kurios jau dabar laikomos nepakankamomis? Kiek kainuoja jų modernizavimas? Kiek papildomai sumokėta už vėluojančius projektus? Kokią įtaką pirkimų prioritetams daro ginklų pramonės lobistai?

Ar nesusidaro sistema, kurioje kiekviena naujai paskelbta grėsmė tampa argumentu dar didesniems užsakymams, o už ankstesnių investicijų rezultatus niekas neprisiima atsakomybės?

Šie klausimai savaime neįrodo netinkamo lėšų panaudojimo ar lobistų įtakos konkretiems sprendimams. Tačiau būtent todėl reikia viešų duomenų ir nepriklausomų auditų, kuriuose būtų vertinamos ne tik procedūros bei išlaidos, bet ir už pinigus sukurti pajėgumai.

NATO valstybės įsipareigojo iki 2035 m. gynybai ir su ja susijusiam saugumui skirti 5 proc. bendrojo vidaus produkto. Bent 3,5 proc. numatyta pagrindiniams gynybos poreikiams, o iki 1,5 proc. – platesnėms saugumo reikmėms.

Tai reiškia dar didesnius būsimus užsakymus ir dar daugiau mokesčių mokėtojų pinigų.

Tačiau prieš reikalaujant naujų milijardų būtina atsakyti, ką davė ankstesni trilijonai.

Kiek kritinių gynybos spragų nustatyta? Kiek jų pašalinta? Kiek liko? Kokie konkretūs pajėgumai sukurti už jau išleistus pinigus? Kas atsakingas už nepasiektus rezultatus?

Ir svarbiausia – kodėl, didėjant NATO išlaidoms ir Rusijai patiriant didžiulius nuostolius Ukrainoje, visuomenei vis dar aiškinama, kad grėsmė didėja, o pasirengimas nepakankamas?

Jeigu Rusija stiprėja, parodykite, kur ir kiek. Jeigu NATO atsilieka, paaiškinkite, kodėl. Jeigu pinigai įsisavinti, parodykite, kokią apsaugą už juos gavo gyventojai.

Šaltinis: sipri.org, nato.int, theguardian.com, sipri.org