Pasaka apie lietuvišką aukso šulinį(21)

Siūlau galvosūkį. Kas prieš kelias savaites Seimo Aplinkos apsaugos komitetui nusiuntė tokį raginimą: „Raginu Jus atsižvelgti į ES institucijų rekomendacijas ir, prieš priimant galutinį sprendimą dėl tolesnių skalūnų dujų gavybos perspektyvų Lietuvoje, įvertinti, kokius Lietuvoje galiojančius teisės aktus būtina keisti ar pildyti, siekiant užtikrinti pakankamą aplinkos apsaugos lygį masinės skalūnų dujų gavybos atveju“?

Neatspėjote. Tai ne „Gazpromo“ agentas, ne koks destruktyvus žaliasis ir net ne Žygaičių bendruomenės narys. Tai ištrauka iš europarlamentarės, TS-LKD narės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės 2013 metų sausio 22 dienos laiško Seimo nariams.

Pabandykite spėti dar kartą. Kas yra šių Ministrui Pirmininkui ir aplinkos ministrui išsiųstų klausimų autorius: „Ar bus naudojama hidraulinio skaldymo technologija išgaunant dujas iš skalūnų?

Ar galite garantuoti, kad nebus užterštas geriamasis vanduo? Kokiais būdais tai garantuosite?

Ar galite garantuoti, kad taikant hidraulinio skaldymo technologiją chemikalai nepateks į geriamąjį vandenį? Ar vykdomų darbų metu nebus trikdoma gyventojų ramybė garsu, pravažiuojančia technika?

Kur bus dedami panaudoti chemikalai, kurie bus naudojami dujų gavybai? Koks bus veiksmų planas įvykus vandens oro ar dirvožemio užterštumui?

Kas kiek laiko bus atliekami geriamojo vandens tyrimai? Gavę Jūsų atsakymus juos nedelsdami perduosime Žygaičių bendruomenės nariams.“ Ir vėl neatspėjote. Šio vasario 1 dienos rašto autoriai – ir vėl ne paniką skleidžiantys "Gazpromo“ agentai ar Rusijos interesams dirbantys politikai, o pats opozicijos lyderis ir konservatorių vadas Andrius Kubilius bei įtakingi jo partijos nariai Kazys Starkevičius ir Stasys Šedbaras.

Tas pats A. Kubilius, kuris vasario 6 dieną Seimo Aplinkos apsaugos komitetui pasiūlius stabdyti skalūnų dujų žvalgybą ir gavybą tol, kol nebus įvertintas poveikis aplinkai (ir atsakyta į A. Kubiliaus užduodamus klausimus), šį komiteto sprendimą pavadino neatsakingu, emociniu ir naudingu Rusijai. Tas pats A. Kubilius, kuris, būdamas premjeru ir viešai propaguodamas skalūnų dujų gavybą, prieš skelbiant konkursą dėl dujų išgavimo turėjo pats pasirūpinti visais jo dabar keliamais aplinkosaugos klausimais.

A. Kubiliaus vyriausybei to nepadarius, dabartinė vyriausybė atsidūrė išties keblioje padėtyje – konkursas dėl skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos jau yra įvykęs, o atsakymų į aplinkosaugos klausimus nėra.

Aukščiausi valdžios atstovai, konkursą rengusi Geologijos tarnyba Žygaičių bendruomenę ir kitus Lietuvos gyventojus ramina aiškindami, kad poveikio aplinkai vertinimas bus atliktas po žvalgybos darbų, tačiau Seimo Aplinkos apsaugos komitetas duria pirštu į skelbto konkurso sąlygas, kur juodu ant balto parašyta: „angliavandenilių išteklių naudojimo konkurso Šilutės – Tauragės ir Kudirkos – Kybartų plotuose sąlygos“. Pagal šį dokumentą konkurse vienintelė dalyvavusi „Chevrono“ įmonė bet kuriame pasaulio teisme įrodys, kad ji laimėjo konkursą ne tik žvalgybai, bet ir gavybai (naudojimui) ir kad vėliau bet kokie Lietuvos iškelti apribojimai dėl gamtosaugos sąlygų, dėl kurių „Chevronas“ nesutinka, atneša jam papildomų nuostolių.

Trumpiau sakant, jei Lietuva po žvalgybos iškels „Chevronui“ nepriimtinus gamtosaugos reikalavimus (pvz. , atskleisti naudojamų chemikalų sudėtį ar kompensuoti už užterštą vandenį), „Chevronas“ išsireikalaus, kad Lietuva apmokėtų jų geologinę žvalgybą (amerikiečiai ją įkainoja 80 milijonų litų) ir daug milijonų už pažeistus teisėtus lūkesčius.

Panašią situaciją Lietuva jau turėjo po LEO. LT kūrimo, kai nutraukdama nenaudingą sutartį su „NDX energija“ valstybė (mes visi) jai sumokėjome 680 milijonų litų kompensaciją.

Bet gal be reikalo čia tie kaimiečiai iš Žygaičių, žalieji ar Seimo Aplinkos apsaugos komitetas purkštauja – juk turėsim reikalą su viena didžiausių ne tik JAV, bet visame pasaulyje įmonių, su visai kitokia nei Rytuose verslo kultūra?

Spręskit patys: 2005 metais skalūnų dujų ir naftos ieškotojai sugebėjo priversti JAV vyriausybę ir įstatymų leidėjus padaryti jiems specialią išimtį – hidrauliniam ardymui leista netaikyti pagrindinių Saugaus geriamojo vandens įstatymo nuostatų, leista neatskleisti uolienų ardymui naudojamų chemikalų sudėties. Kam reikalinga ši išimtis, jei skalūnų dujų gavyba yra ekologiškai saugi?

Kaip nežinant naudojamų cheminių medžiagų sudėties galima atlikti dorą poveikio aplinkai vertinimą?

Baimindamiesi geriamojo vandens užteršimo, prancūzai uždraudė pramoninę skalūnų dujų gavybą, o anglai, vokiečiai ir lenkai tęsė dujų žvalgybą tik įstatymais sugriežtinę aplinkosaugos reikalavimus. Būtent tą ir siūlo daryti Seimo Aplinkos apsaugos komitetas – sustabdyti skalūnų dujų žvalgybą ir gavybą, kol geriamojo vandens ir kitos aplinkos neapsaugosime aiškiais įstatymų reikalavimais, pvz.

, atskleisti naudojamų cheminių medžiagų sudėtį, numatyti vandens tyrimų dažnį, numatyti tikslų užteršto grunto sandėliavimą ir užteršto vandens (jo bus dešimtys milijonų kubų) išvalymą.

Kito konstitucinio kelio tiesiog nėra, nes kaip galima apginti Konstitucijos 54 straipsnį „Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją“, jei įstatymu nereikalaujama atskleisti į žemės gelmes purškiamų cheminių medžiagų sudėtį? O gal šią Konstitucijos nuostatą ginsime taip pat, kaip danų kiaules – pirma Lietuvos vyriausybė danams leido nekontroliuojamai plėtoti kiaulių verslą, o vėliau nuo taršos sunegalavusių lietuvių konstitucines teises apgynė Europos Žmogaus Teisių Teismas?

Seimo Aplinkos apsaugos komitetas vyriausybei pasiūlė ir dar vieną svarbų dalyką – sudaryti darbo grupę, kuri įvertintų ne tik aplinkosaugos problemas, bet ir atliktų šio verslo plano naudos ir sąnaudų valstybei analizę. Turbūt visi suprantame, kad konkreti ekonominė nauda paaiškėtų tik žinant, kiek dujų ar naftos glūdi lietuviškuose skalūnuose, tačiau iš aukštų tribūnų jau senokai skleidžiamas mitas, kad Lietuva su savo skalūnų dujomis taps turtinga kaip Norvegija, kad savo dujų užteks 40 metų ir mokėsime už jas 5 kartus mažiau.

Klausaisi tokių pasakų ir negali suprasti – ar tokie politikai, kaip A. Kubilius ir Stasys Šedbaras, patys tiki tuo, ką sako, ar tiesiog naiviems lietuviams kabina amerikietiškus makaronus?

Gal jie galėtų paaiškinti, kodėl lietuviai nepasijuto turtingi kaip norvegai, pradėję išgauti savo Minijos naftą, kurią taip „sėkmingai“ 1999 metais pardavė A. Kubiliaus vyriausybė?

Juk savo naftos, pasak geologų, pagal Lietuvos poreikius būtų užtekę 50 metų, tačiau ši strategiškai naudinga iškasena jau baigiama išnaudoti, o lietuviai, turėdami savo naftą ir jos perdirbimo gamyklą, moka už benziną brangiau nei kaimynai.

Nežinau, kiek Lietuvos įstatymai atitinka Konstituciją, tačiau žemės gelmės yra išimtinė valstybės nuosavybė (47 str. ) tik gelmėse, nes ištrauktos į paviršių jos tampa jau išgavėjų laimikiu, už kurį valstybei sumokamas tik nedidelis mokestis.

Pavyzdžiui, jei jus kas pagaus suradus kilogramą gintaro, turėsite valstybei sumokėti 69 litus ir 98 centus (kodėl ne lygiai 70 litų – niekas nežino). O jei išgausite per metus iki 1 tūkstančio tonų skalūnų dujų ar Minijos naftos, sumokėsite valstybei 2 procentus, skaičiuojant pagal vidutinę dujų ar naftos pardavimo kainą Lietuvoje.

Tiesa, jei naftos ar dujų gavėjai išgaus daugiau kaip 20 tūkstančių tonų per metus ir tai bus sąžiningai fiksuojama, valstybei atiteks 20 procentų. Visa kita atiteks naftos ir dujų gavėjams.

Daug ar mažai – nuo 2 iki 20 procentų į valstybės biudžetą už savo dujas ar naftą – spręskite patys. Bet kalbėti apie tai, kad Lietuva su savo dujomis staiga taps turtinga kaip Norvegija ar kad Lietuvoje dujų kaina atpigs 5 kartus, – vaikiškai neatsakinga arba konservatoriškai dviveidiška.

Juk tas lietuviškas dujas amerikiečiai Lietuvai pardavinėtų kaip ir lietuvišką Minijos naftą – per tarptautinę rinką, todėl labai gali būti, kad jos taip ir nebus pigesnės nei rusiškos. Tiesa, didelė skalūnų dujų gavyba Europoje numuštų „Gazpromo“ dujų kainą, bet tai tikrai įvyktų ne dėl to mažo lietuviškų dujų kiekio ir jau tikrai ne dėl to, kad iki išgavimo jos buvo mūsų.

Lietuva galėjo sekti Norvegijos turtėjimo pavyzdžiu, jei su savo nafta ir dujomis elgtųsi kaip norvegai, kurie lengva ranka nepatikėjo tų ypatingų išteklių žvalgybos ir gavybos patyrusiems amerikiečiams, bet skubiai priėmė įstatymų pataisas, kad nafta yra išskirtinai valstybės nuosavybė, ir tam tikslui sukūrė valstybinę įmonę „Statoil“, kuri, kaip neturinti patirties ir įrangos, dirbo kartu ir pelną dalijosi su užsienio kompanijomis.

Be abejo, nedidelių Lietuvos naftos ir dujų išteklių negalima lyginti su norvegiškais, kaip negalima lyginti ir korupcinio masto administruojant valdiškas įmones – norvegai neturi to sovietmečiu įgyto masinio lietuviško įpročio savintis kolchozo (dabar valstybės) turtą kaip savą. Tačiau libertariškai skubėdami kuo greičiau atsikratyti bet kokia valstybės nuosavybe, perleisti ją užsieniečiams, už tai prašydami menkų nuošimčių, ne tik viską greit iššvaistysime, bet taip ir neišmoksime savo valstybės valdyti civilizuotai.

Todėl iš jau išvirtos necivilizuotos skalūnų košės matyčiau tik tokią saugaus ir valstybei pelningo verslo išeitį: neskelbti nugalėtojo jau įvykusiame konkurse dėl skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos, motyvuojant, kad konkurso sąlygos buvo neišsamios ir neskaidrios – aiškiai surašytos vienai bendrovei, skubiai priimti aplinkosaugos teisės aktus, užtikrinančius saugų hidraulinį skalūnų ardymą, sukurti valstybinę įmonę skalūnų angliavandenilių (dujų ir naftos) išgavimui ir kviestis bendram darbui patyrusias įmones iš užsienio.

Suprantu, kad tie, kurie jau yra apdalyti verslo dovanėlėmis (tiksliau, pakišomis), ir toliau šauks, jog toks kelias naudingas tik „Gazpromui“, Rusijai, bet ne Lietuvai, tačiau nesivadovaujantys principu „po manęs nors ir tvanas“ neturėtų pamiršti, kad šiuo atveju kalbame apie grėsmę gyvybiškai strateginiam gamtos ištekliui – geriamajam vandeniui.

Dujom neužkąsi ir nafta neatsigersi, todėl labai nesinorėtų, kad beatodairiškai viską statant ant skalūnų loterijos bilieto atsitiktų kaip toj pasakoj, kurios herojus mirė iš bado ir troškulio, nes išsipildė svarbiausias jo troškimas – prie ko prisilietė, viskas virto auksu.

Bernardinai.lt