Sausio 13-ąją ne tik neužmirškime, bet ir suvokime, gerbkime ją(70)

Gruodžio 25-ąją netekome Viktoro Zedelio, po 1990 m. sausio 13-osios vadovavusio Lietuvos VSD.

Bėga metai, mažėja liudininkų, vis lengviau spekuliuoti tiesa ir netiesa. Tai labai patogu tiems, kurie šiandien kalba mūsų visų vardu, bet neturi, ką pasakyti apie tai, kažką slepia ar net buvo tą dieną kitoje barikadų pusėje.

Jei trispalvė tavo širdyje tikro virpulio nesukelia, psichologiškai labai patogu kalbėti ne apie tiesą ir esmę, o apie grąžias „neužmirštuoles“. Ir skaldyti mus.

Taip lengviau valdyti ir nuteikti mus vienas prieš kitą.

Baisiausia, kad įsiūbuota priešprieša ir vienas kito nesiklausymas. Skatinimas nemąstyti.

Nelyginsiu mūsų padėties su tarpukario Lietuva. Joje negyvenau.

Tačiau galiu pasakyti savo tvirtą nuomonę apie Sausio 13-ąją. Tai būtina padaryti, nes naujoje geopolitinėje padėtyje vėl reikia permąstyti mūsų elgseną, kad išvengti dar vieno išbandymo ar provokacijos Lietuvoje.

Tai labai svarbu, nes Lietuvos valdžia ne tik apie tai nemąsto, bet ir toliau klusniai be savo ir žmonių nuomonės Lietuvą bando padaryti kariniu poligonu.

I. TIK FAKTAI

Priminsiu faktus, bet ne A. Nevzorovo (t.y. M. Golovatovo ir A. Paleckio) ar V. Landsbergio, K. D. Prunskienės ar A. M. Brazausko nuomones. Man bus smagu, jei įsiklausysite ir vertinsite faktus, ne tik mano nuomonę – nuomonę to, kurį mūsų valstybė pernai paskelbė „grėsme nacionaliniam saugumui“ ir kurį 1991 m. sausio 13-osios naktį Lietuvos Aukščiausioji Taryba išrinko Ministro Pirmininko pavaduotoju, neklaususi nei mano, nei Kremliaus nuomonės.

Perversmui Lietuvoje ir Latvijoje TSRS pradėjo ruoštis iškart po LKP atsiskyrimo, nes artėjo rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. TSRS gynybos ministro pavaduotojas V. Ačalovas, iš Šiaurės miestelio vadovavęs Sausio 13-osios įvykiams: „ Ypatingosios padėties įvedimo planą pradėjome ruošti dar 1990 m. pradžioje.

Man buvo pavesta paruošti planą, jeigu kiltų bruzdėjimas, kurį išprovokuotų „Sąjūdis“. Aš – vienas iš minėtojo plano rengimo vadovų.

Galima pasakyti,buvau pagrindinis jo rengėjas. Apie šio plano rengimą žinojo 2-3 žmonės.

Dar kartą tvirtinu, kad nurodymus davė politinė vadovybė, ir šios idėjos autorius – vienas žmogus. Tai buvęs TSKP CK Generalinis sekretorius, vyriausiasis kariuomenės vadas.

Gynybos potvarkiuose, savaime suprantama, jokios reglamentacijos dėl tarpusavio santykių tarp kariškių ir Lietuvos kompartijos vadovybės nebuvo .“ Tai prasidėjo po 1989 m. gruodyje įvykusio LKP atsiskyrimo nuo TSKP.

Šį planą įgyvendinti be vietinių „nuomonės“ tarptautiniu požiūriu buvo rizikinga. Todėl M. Burokevičiaus vadovaujama LKP ant TSKP platformos, kurią iš Maskvos finansavo TSKP, buvo būtina. Vykdant TSKP CK 1990-02-20 d. nutarimą dėl jos nuosavybės Lietuvoje M. Burokevičiaus prašymu 1990-03-25 d. TSRS vidaus kariuomenė perėmė TSKP CK Vilniaus aukštąją partinę mokyklą, kurioje įkurdino perversmo organizavimo štabą su leidimų sistema, apsauga, veikė radijo stotis „Tarybų Lietuva“ lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis. Ši radijo stotis pradėjo dirbti K. D. Prunskienės vadovaujamos Lietuvos Vyriausybės (VRM) 1990 m. liepos 23 d. leidimu Nr.

478. Radijo stoties veiklai talkino TSRS kariškiai, kurių radijo stotis „Buria M“ veikė netoli Nemenčinės.

Kariškių ir viso šio komplekso darbą apmokėjo LKP/TSKP Centro komitetas.

Po 1990 m. kovo 11 d. paskelbto Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo, TSRS ekonominės blokados, mūsų bandymų pradėti derybas su Kremliumi, Kremliaus spaudimu Nepriklausomybės Akto moratoriumo priėmimo Aukščiausioje Taryboje, 1990 m. lapkrityje aiškėjo, kad derybų pradžios tikėtis tampa beviltiška.

1990 m. gruodžio 1 d. TSRS Prezidento M. Gorbačiovo įsaku TSRS vidaus reikalų ministru paskirtas reakcingasis Borisas Pugo, o įsako „Dėl karinių dalinių panaudojimo sąjunginėse respublikose užtikrinant šaukimą į armiją“ pretekstu į Baltijos valstybes dešimtimis tūkstančių įvedami papildomi kariniai daliniai.

Nepriklausomybės Akto moratoriumą atšaukėme.

TSRS KGB pirmininko V. Kriučkovo knygos „Asmens byla“ citata: „1990 metų gruodžio pabaigoje pasitarimo pas Gorbačiovą metu buvo priimtas sprendimas panaudoti jėgą Lietuvoje ir Latvijoje...

Gorbačiovas elgėsi ryžtingai.... , nurodė Jazovui, Pugo ir man paspartinti konkrečių priemonių paruošimą,...

sausio 10 Gorbačiovas nurodė gynybos ministrui Jazovui, vidaus reikalų ministrui Pugo ir man, kaip Valstybės saugumo komiteto pirmininkui, panaudoti jėgą ir nusiųsti į Vilnių TSRS KGB specpadalinio nedidelę grupę, žinomą kaip „Alfa“ grupė. Grupė turėjo veikti priklausomai nuo padėties drauge su TSRS GM ir VRM padaliniais.

Naktį į 1991 metų sausio 13 iš vietinių gyventojų sudaryto Nacionalinio gelbėjimo komiteto draugija patraukė link telecentro. Į įvykių vietą buvo pritraukti armijos padaliniai, TSRS VRM dalys ir nurodytos KGB specgrupės kovotojai...

“ . Užsienio agresijos faktą patvirtino ir Europos žmogaus teisių teismas, Sausio 13-osios byloje konstatavęs, kad čia galiojo Lietuvos, o ne TSRS įstatymai, o TSRS vykdė karinę agresiją prieš Lieuvos Respubliką.

1991 m. gruodžio 20 d. Tarybinės armijos Klaipėdos karinis garnizonas mieste paskelbė komendanto valandą ir karinį patruliavimą, o Lietuvos Ministrė Pirmininkė K. D. Prunskienė tą pačią dieną savo pareigas pavedė pavaduotojui Romualdui Ozolui ir iki Naujųjų Metų išvyko poilsiauti į Japoniją, Australiją.

1990 m. gruodžio 28 d. atsistatydina TSRS užsienio reikalų ministras Eduardas Ševarnadzė, viešai perspėjęs apie reakcingųjų jėgų ketinimus naudoti jėgą, Prasidėjusios agresijos akivaizdoje du aukščiausi Lietuvos valstybės pareigūnai V. Landsbergis ir K. D. Prunskienė nesugebėjo, visų pirma, įveikti save – kalbėtis ir nedelsiant rasti bendrą sprendimą – kariniai veiksmai Vilniuje tebuvo dienų, jei ne valandų klausimas. Deja, jie nesugebėjo atsisėsti prie vieno stalo.

Kaip ir šiomis dienomis, pagrindinį įvykių scenarijų ir laiką derino TSRS ir JAV. 1991 m. sausio 13-oji pasirinkta, prisidengiant būsimu Persų įlankos karu, kuris prasidėjo sausio 15 d. ir artėjančiu kainų paleidimu Baltijos valstybėse nuo Naujųjų Metų. Tai sumodeliuota ir suderinta, visapusiškai pasiruošus tiek tarptautinėje arenoje, tiek parinkus vietinius patikrintus kadrus.

1991 m. sausio 7 d. įsigalio Vyriausybės nutarimas Nr. 4 (Dėl žemės ūkio produkcijos superkamųjų kainų ir maisto produktų mažmeninių kainų), kurį Ministrė Pirmininkė K. D. Prunskienė pasirašė dar l99l m. sausio 4 d., ignoruodama dar prieš Naujuosius Metus priimtą Aukščiausiosios Tarybos nutarimą, karinės agresijos akivaizdoje draudžiantį Vyriausybei tai daryti.

1991 m. sausio 8 d. kainų pakėlimo pretekstu įvyksta pirmasis bandymas prisidengus minia įsiveržti į Aukščiausiąją Tarybą (AT). Šiuos įvykius tyrė AT deputatų A. Januškos, R. Maceikianeco, A. Sėjūno, a.a. V. Šadreikos ir Z. Vaišvilos laikinoji komisija (AT Nutarimas Nr. I-921).

1991 m. sausio 12 naktį suskaldomas Vilniaus OMON-as, o iš Maskvos į Vilnių formuoti kolaborantinę Lietuvos vyriausybę skraidinamas paskutinis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Pirmininkas Vytautas Sakalauskas. 1991 m. sausio 12 d. nutarimu Nr. I-933 Aukščiausioji Taryba panaikino pirmosios Vyriausybės Ministrės Pirmininkės K. D. Prunskienės ir jos pavaduotojų A. Brazausko ir R. Ozolo AT deputatų apribojimus jų darbo Vyriausybėje metu.

1991 m. sausio 13 naktį Aukščiausiąja Taryba, sulaukusi deputatų daugumos, ne tik paryčiais išrinko naują Ministrą Pirmininką G. Vagnorių ir jo pavaduotoją Z. Vaišvilą, bet prieš tai patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąją gynybos vadovybę (V. Landsbergis, A. Šimėnas, Z. Vaišvila, A. Butkevičius, V. Zabarauskas, M. Laurinkus, R. Ozolas, A. Abišala, AT nutarimas Nr. I-936), vadovavusią Lietuvos Respublikos fizinės (karinės), politinės, informacinės ir kitokios gynybos veiksmams, kol TSRS užpuolimas ir karas prieš Lietuvą nebuvo nutrauktas. 1991 m. sausio 13 d. įstatymu Nr.

I-935 suteikiami įgaliojimai užsienio reikalų ministrui Algirdui Saudargui užsienyje formuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę emigracijoje ir diplomatinius atstovus, jei Aukščiausioji Taryba nebegalės vykdyti savo funkcijų. Atkreipsiu dėmesį, kad A. Šimėno vadovaujamos Vyriausybės patvirtintame analogiškame 1991 m. sausio 11 d. Vyriausybės nutarime Nr. 26 buvo numatyta, kad A. Saudargui suteikiami įgaliojimai tik tuo atveju, kai nebegali funkcionuoti Lietuvos Vyriausybė, bet ne Aukščiausioji Taryba.

II. KADA LIETUVA SUSIGRĄŽINS PASLĖPTUS (PAVOGTUS) DOKUMENTUS?

Mirus V. Zedeliui negalėjau nepriminti KGB dokumentų vagystę 1991 m. spalyje. Tas pat nutiko ir su Aukščiausiosios Tarybos laikinosios komisijos, tyrusios 1991 m. sausio 8 d. įvykius, ir 1991 m. sausio 13 d. Aukščiausiosios Tarybos išrinktos komisijos ( AT nutarimas Nr. I-943 , komisijos nariai – deputatai J. Beinortas, E. Jarašiūnas, K. Motieka, R. Paulauskas, a. a. V. Šadreika, V. Žiemelis), kuri tyrė sausio 12-13 d. įvykius, medžiagomis.

Pvz. , mane apklausė komisijos narys V. Žiemelis, tai įrašyta į diktofoną. Svarbūs įvykiai rutuliojosi ne tik Aukščiausioje Taryboje, bet ir Vyriausybėje.

Šie įvykiai iš dalies aprašyti Pirmosios Vyriausybės apie save išleistoje knygoje, a. a.

ryšių ministro Kosto Birulio knygoje. Tai žinau iš pokalbių su daugeliu ministrų iškart po įvykių.

Tuo metu pirmosios ir antrosios Vyriausybių ministrai (išskyrus K. D. Prunskienę, A. Brazauską, R. Ozolą ir A. Šimėną) sausio 13 d. tapo G. Vagnoriaus vadovaujamos Vyriausybės nariais.

Mudu su G. Vagnoriumi tą naktį buvome Aukščiausioje Taryboje, o sausio 13 d. paryčiais į Vyriausybės pastatą, kuriame buvo susirinkusi daugumą ministrų, atvyko jau nebe vicepremjeras A. M. Brazauskas ir nebe premjerė K. D. Prunskienė. Vyrisusybėje buvo ir nebe vicepremjeras R. Ozolas. K. D. Prunskienė, anot man ir Sausio 13-osios įvykius tyrusiai AT komisijai liudijusių Vyriausybės narių, Vyriausybės nariams paaiškino, kad žinanti tikrąją padėtį, žinanti, kad Aukščiausiajai Tarybai – jau viskas, ir kad daugiau kraujo praliejimo galima išvengti, jei Lietuvoje pavyktų išlaikyti kiek įmanoma tos pačios sudėties Vyriausybę, kuriai, supraskite, nebereikės paklusti Aukščiausiajai Tarybai (pastarosios tiesiog nebebus), na o ji pasiaukotų vadovauti tokiai Vyriausybei.

Pagarba visiems be išimties ministrams, buvusiems Vyriausybės rūmuose – jie atsisakė tokio antikonstitucinio pasiūlymo, kurį vadinčiau išdavyste. K. D. Prunskienei ir A. Brazauskui teko išvykti it musę kandus. Teisingumo ministras P. Kūris ekspremjerei pasakė tiesmukai: ponia, jūs turite būti Aukščiausioje Taryboje. Toks K. D. Prunskienės siūlymas faktiškai reiškė pasiūlymą tapti kolaborantinės Vyriausybės nariais.

M. Pustobajevo knygoje „Agresijos kronika“ patvirtinta, kad K. Prunskienės minėtas V. Sakalauskas, skubiai iškviestas iš TSRS ambasados Mozambike į Maskvą ir sausio 12 d. atskraidintas šiems įvykiams į Vilnių, lėktuve jau buvo surikiavęs tokią Lietuvos Vyriausybę. Ar ne todėl A. Saudargui norėta suteikti įgaliojimus formuoti Vyriausybę tuo atveju, jei Vyriausybė, o ne Aukščiausioji Taryba nebegalėtų veikti? Jau nuo sausio 8 d. Šiaurės miestelyje iš anksto paruoštų TSRS kariškių veiksmus jau koordinavo iš Maskvos atvykę generolai, vadovaujami TSRS gynybos ministro pavaduotojo V. Ačalovo.

Tuo pačiu paneigsiu K. D. Prunskienės, 1989 m. vasarą tapusios paskutiniojo Lietuvos TSR Ministro Pirmininko V. Sakalausko pavaduotoja, skleistą netiesą, kad Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo Taryba esą nusiuntė ją dirbti į šias pareigas. Sąjūdis svarstė, tačiau nenutarė K. D. Prunskienės siųsti šiam darbui.

Pati apsisprendė tai padaryti.

Todėl manau, kad Sausio 13-osios byla dar tikrai pildytina neištirtomis aplinkybėmis. Tačiau ne mažiau svarbu yra ir kitas faktas.

2001 m. pradžioje dar vadovavau Signatarų klubui, kurio valdyba vienbalsiai kreipėsi į Seimą dėl AT komisijų, tyrusių 1991 m. sausio 8 d. ir 12-13 d. įvykius Vilniuje, medžiagų viešo paskelbimo. Kad neliktų erdvės spekuliacijoms šia tema, kad žmonės žinotų faktus iš pirminių šaltinių, kad Lietuva nebūtų dirbtinai skaldoma į landsbergininkus ir brazauskininkus.

Paaiškėjo, kad šių AT komisijų medžiagos dingo. Netrukus gausiai į Signatarų klubą sustojus landsbergininkams ir gausiai susirinkus brazauskininkams to paprašyti išdrįsusi klubo valdyba skubiai buvo perrinkta.

Po susirinkimo gurkšnojant kam kavą, kam alų (tada tai dar nebuvo draudžiama daryti Seime), tikras landsbergininkas man paaiškino, kad dokumentai pas juos, kad tai ir yra mano perrinkimo priežastis. Nekartą viešai prašiau prokuratūrą ištirti šių ir KGB dokumentų vagystes (2011 m. sausio 12 d. Z. Vaišvilos kalba Seimo konferencijoje „Aukščiausioji Taryba – paskutinė barikada“), tačiau tai buvo sutinkama visiška tyla, o liudininkai vienas po kito iškeliauja.

Todėl viešai kreipiuosi į naująjį Generalinį prokurorą Evaldą Pašilį – pradėkite šį tyrimą. Ir liudytoju apklauskite mane.

III. DĖL VYTAUTO LANDSBERGIO

Nėra taip paprasta ir vienareikšmiška atsakyti, kodėl V. Landsbergis nesuinteresuotas šių medžiagų paviešinimu.

Neskubėkime eiti paprasčiausiu keliu – Alfa-grupės, 1991 m. sausio 13-osios naktį šturmavusios Vilniaus TV bokštą ir Radijo ir Televizijos komiteto pastatus, vado M. Golovatovo, kaip suinteresuoto asmens, versija, kurią mums Rusijos ir Lietuvos „maistream-as“ vienaip ar kitaip kala į galvas jau daugelį metų. Nebūkime Michailu Golovatovu ar Algirdu Paleckiu.

Pamąstykime. Vėl tik faktai.

Įsiteisėjusiais teismų sprendimais Sausio 13-osios byloje (1999-08-23 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu, 2001-02-20 Lietuvos apeliacinio teismo ir 2001-12-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, 2008-02-19 Europos žmogaus teisių teismo sprendimu Kuolelio, Bartoševičiaus ir Burokevičiaus prieš Lietuvą byloje) patvirtinta, kad TSRS kariuomenė vykdė karines operacijas prieš Lietuvos Vyriausybę 1991 m. sausio 11-13 d. , ir dėl to žuvo 13 civilių bei daugiau kaip tūkstantis buvo sužeista. Europos žmogaus teisių teismas pripažino trijų TSRS kolaborantų nuteisimą teisėtu ir neprieštaraujančiu Europos žmogaus teisių konvencijai, pripažino, kad nuteistiesiems už jų veiksmus 1990-1991 metais taikytini ne TSRS, o Lietuvos Respublikos įstatymai.

1999-08-23 Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje yra TV bokšto šturme dalyvavusių TSRS karininkų parodymai, kad jie nematė šaudant iš aplinkinių namų ir kad kartu su tuščiais šoviniais jiems buvo išduoti ir panaudoti koviniai.

Kas Tarybinės armijos kariškius privertė tuo metu nenaudoti iš anksto paruoštos M. Golovatovo versijos?

Akivaizdi tiesa. Apžiūrėjus aplinkinių namų stogus ir miškelius šaudymo pėdsakų ir tūtelių nerado net TSRS prokuratūros, tai dariusios drauge su Lietuvos prokuratūra, atstovai.

Jei kas nors mano, kad tamsoje 168 Pskovo divizijos desantininkų, 5 tankų ir 5 šarvuočių spaudžiamoje minioje visi turėjo stovėti ramiai ir tiesiai žiūrėti į Karoliniškių namus (kad kulka iš ten kreivai nepatektų į kūną), nuo kurių tariamai kažkas šaudė, tai tiesiog nerimta. Tuo metu visiems buvo aišku, kas įvyko.

Kariškiai atvirai kaltino apsimetėlį M. Gorbačiovą, kurio apklausti Lietuva iki šiol politiškai neapsisprendžia.

Manau todėl, kad jis daugiau laiko praleidžia Vokietijos valdžios jam dovanotame name, o ne Maskvoje.

Teismas nustatė, kad „iš aukščiau įvertintų kariškių parodymų, o taip pat iš šių objektų gynėjų, civilių žmonių parodymų matyti, kad šių objektų gynėjai, išskyrus milicijos darbuotojus RTV pastatuose, buvo neginkluoti, nė vienas „smogikas“ nebuvo pagautas, ginklų, išskyrus minėtus milicininkų pistoletus, nerasta... prie Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos pastatų šiuos objektus gynusius civilius žmones sužalojo TSRS kariuomenės, VRM ir VSK kariškiai, kurie betarpiškai buvo šių nusikaltimų vykdytojai.

Jiems iš Šiaurės karinio miestelio vadovavo generolai V. Ačalovas, V. Ovčarovas, V. Uschopčikas, KGB generolai S. Caplinas, J. Kalganovas, ten buvo teisiamasis M. Burokevičius ir kiti. Leidimą pradėti karinę akciją prieš beginklius civilius žmones davė aukščiausia TSRS politinė ir karinė vadovybė .“

2001-02-20 nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad „... nuteistieji teismo išvadų dėl kūno sužalojimų, padarytų nukentėjusiesiems, pobūdžio, sunkumo laipsnio bei sužalojimo aplinkybių neginčija“ .

Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu patvirtinta, kad „Po sausio įvykių, teisiamojo J. Kuolelio LKP/TSKP CK pastato kabinete vyko pasitarimas, kuriame, J. Kuolelio žodžiais, dalyvavo du kvalifikuoti nepriklausomi ekspertai iš Maskvos. Iš audiokasetės Nr.

23, kuri buvo perklausyta teisme, matyti, kad ekspertai apkaltino LKP/TSKP CK, kad nepaskelbė Nacionalinio Gelbėjimo Komiteto sudėties, ir padarė išvadą, kad LKP/TSKP CK ir NGK tai tas pats organas. Ekspertai mokė komunistus, kaip elgtis – aiškinti žmonėms, kad, pavyzdžiui, 3 žmonės žuvo iki įvykių, kad žmones stūmė po tankais, nekaltinti ir neversti visos kaltės kariškiams.

Jeigu LKP/TSKP negali būti gynėja, tai reikia nors apsimesti. Aiškinti, kad draugovininkai gelbėjo žmones, nors tai ir prieštarauja objektyviai tiesai.

Armija padarė savo ir išėjo, o komunistams teks čia gyventi.

Ar padėkojome prokurorams, tyrėjams, teisėjams už šį, Lietuvai labai svarbų, darbą? Ar tik kolioti juos mokame, kaip V. Landsbergis?

IV. TV BOKŠTO GYNĖJAI

Visų pirma, tai žmonės. Lietuva. Liudija Krašto apsaugos departamento Pasienio apsaugos tarnybos Rokiškio užkardos viršininkas Eugenijus Šepetys: „ ... Sausio 11 d. naktį buvo pasirinkti Rokiškio užkardos 30 žmonių. V. Česnulevičius su A. Butkevičium paskirstė po 15-a į Spaudos rūmus ir TV bokštą, sakė, kad geriau, kad neuniformuoti, todėl turime surengti simbolinį pasipriešinimą.

Paskyriau Antaną Gegelį vyresniuoju Spaudos rūmuose, pats nuvažiavau į TV bokštą. Buvom neuniformuoti, neginkluoti, nieko su savimi neatsivežėm...

Net lazdų neturėjom. Vietoje turėjome organizuoti gynybą...

Iš salės sunešėm kėdes – užbarikadavom stiklines duris, į viršų įėjimą užvertėme kažkokiu transformatoriumi, jį net 8-se vilkome... ...

O šiaip – plikom rankom buvom. ...

Racijos gal tik dvi per visus gynėjus tebuvo pas Čepulį. Jis paskambindavo, sako – turiu informacijos, kad „važiuoja“, paskui – vėl atšaukia, kad nuvažiavo kitur.

... žmonės ir TV bokšto darbuotojai, ir iš miesto buvo mums labai geri – nešė pavalgyti, kavos. ...

Po Spaudos rūmų užėmimo be pasieniečių į TV bokštą atėjo dar KA objektų apsaugos grupė (3-4 žmonės)... Ginkluotės irgi neturime.

Gal būt tai daug ką ir nulėmė. Nes jeigu mes būtume ginkluoti – aukų galėjo būti žymiai daugiau.

Sausio 11 d. , kai buvo užimami Spaudos rūmai, dalis mūsų būrio vyrų...

atvažiavo prie TV bokšto pas mane... TV bokšte jau buvo 29 rokiškėnai.

Dar buvo apie 10-15 studentų... , gaila, kad sąrašo nebeturiu...

Prieš pat užpuolimą paleidom vandenį į tunelį... Bet puolė patį bokštą.

Aplinkui TV buvo gyvas žiedas žmonių, šeštadienį liko jų labai nedaug. Tada, berods, Ramanauskas, kreipėsi per radijo taškus, kad prie TV bokšto nėra žmonių... nuo AT atvažiavo keletas autobusų. Žmonės linksminosi: šoko, dainavo, iki kol, apie 1.50 val. pamatėme tankus...

Liftus buvom visus sugadinę. Vandenį paleidom į tunelį.

Jo buvo net iki juosmens... Tankas ...

privažiavo prie žmonių – paleido pora dūminio užtaiso šūvių į stiklines duris ir visas vestibiulio stiklas subyrėjo, durys taip pat. Mes puolėm atsukti vandenį, o dar nespėjus to atlikti – žiūrim, jau „šalmuoti“ viduje.

Tai „Alfa“ desantininkai praėjo. Mes dar iš žarnų vandenį papylėm ir pradėjom atsitraukinėti į viršų.

... kareiviai sekė mums įkandin, bandė pasiekti buožėm, šaudė...

kai tinkas pradėjo ant galvos byrėti – tai supratau, kad vis dėlto ne tuščiais šaudė. Iš užkardos pareigūnų niekas nežuvo, bet iš kitų gynėjų: galėjo būti.

Štai ant laiptų aikštelės – žuvo Šimulionis.

...traukėmės laiptais į viršų....Buvom pasiruošę darbines pirštines. Bet vaikinai per tą jaudulį pamiršo ir nusileido kruvinom rankom (nuo troso). ...grįžome į Aukščiausiąją Tarybą...., įėjome jau tik aštuoniese. Kitiems nebeužteko drąsos, palūžo psichologiškai. Sakė, kad 2 kartus „išmušti“, 3-ią kartą nebenorį rizikuoti. ... Apie 4.30 val. paskambinau žmonai į Rokiškį, pasakiau, kad gyvas.“

Tuo metu Ričardo Savicko vadovaujami 20 belikusių (iš 50 jo žinioje buvusių) prie TV bokšto atsiųstų mūsų milicijos beginklių VRM J. Bartašiūno mokyklos kursantų gyva grandine bandė atskirti žmones nuo tankų.

Žmonės pradžioje nesuprato, net kas jie yra – uniformos buvo panašios, skyrėsi kokardos, kurias turėjo tik keletas jų. Radijo ryšys nutrūko.

„Alfa“ komandos papulkininkis susidūrė su R. Savicku ir įsakė trauktis ir patraukti žmones.

R. Savickas atsakė, kad niekas nesitrauks.

Tankai pajudėjo. Prieš tai jis, veidu žiūrėdamas į savo būrio kursantus ir į žmones, už nugaros išgirdo papulkininkio įsakymą „Užtaisyk!” ir šalia stovėjusio „Alfa“ desantininko klausimą: „Tuščiais ar koviniais?“ Skriejo kulkos – pirmosios virš galvų...

Tankai traiškė žmones, dalis jų apsuko bokštą iš kitos pusės, ir juos lydintys desantininkai pateko pas rokiškėnus pasieniečius bokšte.

V. ALEKSANDRAS NEVZOROVAS

Siūlau pažiūrėti Aleksandro Nevzorovo filmą „Наши” („Mūsiškiai“), kurį jis nufilmavo iškart po Pskovo desantininkų šturmo ir Vilniaus TV bokšte.

Jūs lengvai atskirsite melą. Filme net aiškinama, kad 25-60 metų jaunuoliai stūmė žmones prie bokšto (vėl neatitikimas M. Golovatovo versijai), kad „Lietuvos smogikai“ šaudė į TV bokštą (ne į žmones! ), o jame buvę TSRS gynėjai gynėsi.

Pamatysite Vilniaus OMON-o vado pernai mirusio Boleslovo Makutinovičiaus ir A. Nevzorovo nesuderintus pokalbius, kuriuose 42 viskam pasiryžę Vilniaus OMON nariai ruošiasi gintis nuo tuoj juos pulsiančių, anot A. Nevzorovo, jų būstinėje Valakampiuose. Tačiau kadruose matome kitą pastatą (gal Vilniaus telefonų stotį ar taksi parką).

Pažiūrėkite ir A. Nevzorovo filmą „Likvidavimas“ apie tai, kaip Rygos OMON-as naikino pasienyje Baltijos valstybių beginkles muitines, tyčiojosi iš beginklių muitininkų.

A. Nevzorovas filme aiškina, kad tai jie (t.y. OMON-ai ir „žurnalistas“ A. Nevzorovas!), matydami centrinės TSRS valdžios neveiklumą, nutarė tai daryti. Atsiminkime tai ir pažiūrėkime ir 2016 m. birželio 7 d. Latvijos visuomeninės TV žurnalisto Gundars Rēders pokalbį su A. Nevzorovu apie šiuos propagandinius „600 sekundžių“ filmus.

A. Nevzorovas jau pripažįsta, kad jis buvo jaunas, tikėjo tuo, ką darė. Klydo. Bet neatsiprašys. Nes jis tuomet gynė dabar neegzistuojančią valstybę. Jam nejauku atvykti į Latviją ir Lietuvą. Nebent mes nebeteistume tų omonininkų.

Todėl tie, kurie nepagalvoję po 26-rių metų populistiškai M. Golovatovo gynybinę versiją „savi šaudė savus“, Kremliaus ekspertų dėliotą po sausio 13-osios nakties ir J. Kuolelio kabinete LKP/TSKP CK rūmuose (dabar – Lietuvos Vyriausybės rūmai, ką tik lyg Baltieji Rūmai Vašingtone aptverti įbetonuotais stulpais, kad „teroristų sunkvežimiai neprasiveržtų“). Manau, todėl, kad šiandieninė sėkminga Rusijos užsienio politika demaskuoja Vakarų melą.

TSRS melas mums buvo savaime aiškus faktas. Vakarų melą kol kas įsisąmoniname per pus trumpesnį laiką.

Šios M. Golovatovo versijos karšti, tačiau nepagalvoję puoselėtojai, nesureikšminkite V. Landsbergio galių. Žmogus, kuriam tuo metu bene svarbiausias galvosūkis buvo sprukti ar nesprukti R. Pakso pilotuojamu lėktuvu į Lenkiją A. Butkevičiaus paruošu variantu – tai ne tų sugebėjimų ir galių žmogus (gal todėl V. Landsbergis vėliau ir pasirinko R. Paksą konservatorių Ministru Pirmininku? ). Tuo labiau, kad vidaus reikalų ministras M. Misiukonis mus tvirtai saugojo, kad negautume VRM sistemos ginklų. Tik Lietuvos banko valdybos pirmininkas kolega signataras V. Baldišis ryžtingai ir nedelsiant Lietuvos banko inkasatorių ginklus Sausio 13-ąją atvežė į Aukščiausiąją Tarybą.

Beje, pirmieji JAV spec. tarnybų žmonės į Vilnių atskubėjo tik po 1991 rugpjūčio pučo Maskvoje, kai pasirašėme pirmąją kažkodėl Lietuvos URM „nežinomą“ tarpvalstybinę sutartį su TSRS dėl KGB padalinio Lietuvoje likvidavimo.

Bet apie tai ne šiandien kalbėsime. Šiandien tai paminėjau tiems, kurie šventvagiškai mūsų Sausio 13-ąją lygina su Kijevo Maidanu.

Mes buvome be kaukių, be ginklų, mums už tai niekas nemokėjo. Jei klydome, tai patys klydome.

Ir, gink Dieve, visomis išgalėmis stabdėme provokatorius. Kad tik kas nors nesuteiktų pretekstą ginklo panaudojimui.

Tuo metu nereikėjo klausytis „saliamoniškų“ Žygimanto Pavilionio „pranašysčių“, kad Rusijos kariuomenė tuoj mus puls, nes esanti vos už 30 km nuo Vilniaus. TSRS kariuomenės tankų divizija buvo Vilniuje Šiaurės miestelyje.

Ir ne tik Vilniuje. Dešimtys tūkstančių.

2011 m. sausio 13 d. po iškilmingo Seimo posėdžio padėkojau V. Landsbergiui, kad tuo metu buvome šalia.

Kad jis neišvyko iš Aukščiausiosios Tarybos lemiamu metu. Tačiau šiandien didžiojo mūsų žmonių supriešintojo ir kurstytojo, provokatoriaus V. Landsbergio noriu paklausti, kodėl 1991 m. kovo 19 d. vidaus reikalų ministro pavaduotojui Arvydui Svetulevičiui jis nuolat kartojo įsakymą šturmuoti Vilniaus OMON bazę Valakampiuose, kad būtų išvaduotas sulaikytas A. Butkevičius.

Drauge su vidaus reikalų ministro pirmuoju pavaduotoju Petru Liubertu išlaisvimome Audrių, naktį nuvykę ten, kur galima buvo tikėtis tai padaryti – pas TSRS VRM 42-os vidaus kariuomenės divizijos vadą A. Žitnikovą prie Šv.

Petro Povilo bažnyčios. Tą patį, kurio kariai mane su žaliaraiščiais 1990 m. balandžio 20 d. talžė Maironio gatvėje veikusioje spaustuvėje ir kurio šiandien mums neišduoda „draugiška“ Ukrainos valdžia, kuriai išskirtinis provokatorius J. Ohman su LRT, „Sąjūdžiu“ ir Ministro Pirmininko pritarimu renka aukas, Ne mažesnė problema laisvinant A. Butkevičių buvo nuolatinis V. Landsbergio raminimas. Būkite žmogus, V. Landsbergi, paaiškinkite visa tai. Gal tuomet mums bus lengviau suprasti, kodėl tautos valią referendume vadinate Kremliaus užmačiomis.

O A. Nevzorovo filmus papildysiu faktu, kad Rygos ir Vilniaus OMON-ai buvo tiesogiai pavaldūs TSRS vidaus reikalų ministerijai.

Juos Lietuvoje ir Latvijoje tiesiogiai prižiūrėjo TSRS vidaus reikalų ministro pavadutojas N. Demidovas, su kuriuo po 1991 m. rugpjūtyje Maskvoje žlugusio (ar turėjusio žlugti? ) pučo ne ten, o Vilniuje, mano darbo kabinete, bandžiau susitarti dėl Vilniaus OMON-o nuginklavimo.

Rygos OMON vadas Č. Mlynikas viešai gyrėsi, kad jie yra TSRS Prezidento M. Gorbačiovo elitinis būrys. Šis būrys buvo siųstas apšilti ir į Kalnų Karabachą.

Po Sausio 13-osios, kada TSRS nebegalėjo viešai naudoti kariuomenę, šie OMON-ai buvo naudojami taip vadinamam „viešosios tvarkos“ palaikymui.

VI. SAUSIO 13-osios PAMOKOS ŠIANDIEN

Pamirštame bene svarbiausiąjį mūsų rėmėją – Rusiją. RTFSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas a.

a. Borisas Jelcinas, tuometinis.

Rusijos parlamento vadovas tą sausio 13-ąją nedelsdamas išskrido į Taliną ir susitiko su Baltijos valstybių Aukščiausiųjų Tarybų Pirmininkais. V. Landsbergis nusprendė likti Vilniuje, jį pavadavo Lietuvos ambasadorius Estijoje V. Kudarauskas, buvęs TSRS liaudies deputatas iš Lietuvos, vienas pats tą naktį iš Klaipėdos automobiliu sugebėjęs nuvykti į Taliną.

Keturi Aukščiausiųjų Tarybų Pirmininkai pasirašė bendrą pareiškimą. B. Jelcinas kreipėsi į rusakalbius, o M. Gorbačiovą viešai ir jelciniškai apkaltino dėl kraujo praliejimo Vilniuje ir Rygoje.

Visų pirma tai ir Rusijos žmonių viešai ir tvirtai mums pareikšta parama Maskvoje, Leningrade ir kituose miestuose drauge su tarptautine žiniasklaida ir kai kuriais parlamentarais Vakaruose, nuoširdus pasipiktinimas sustabdė reakcingąsias TSRS jėgas.

1991 m. birželio 12 d. RTFSR Aukščausioji Taryba 57% balsų B. Jelciną išrinko Rusijos TFSR Prezidentu. Už buvusį TSRS Ministrą Pirmininką N. Ryžkovą balsavo 17%, už V. Žirinovskį – 8% deputatų.

Dar iki rugpjūčio pučo Maskvoje B. Jelcinas ir V. Landsbergis Maskvoje 1991 m. liepos 29 d. pasirašė Lietuvos ir Rusijos tarpvalstybinių santykių sutartį, t. y.

Rusija pripažino Lietuvą. Ketvirtoji po Islandijos, Danijos, Moldovos.

Tai vyko dar iki pučo Maskvoje. Tik po jo Lietuvą pripažinti pradėjo apsidraudėliški Vakarai.

Tačiau dalintis ir padaryti ekonomiškai bei politiškai priklausomą Rytų Europą jie susiorientavo greitai – jau 1992 m. buvo pasirašyta Mastrichto sutartis dėl Europos Ekonominės Bendrijos pertvarkymo į Europos Sąjungą.

1991 m. sausio 13-oji įvyko būsimu Persų įlankos karo išvakarėse.

Šiandien pamirštame, tačiau tuo metu visiems buvo aišku, kodėl TSRS ir JAV Vyriausybės tuo metu viena kitos nekritikavo dėl šių įvykių. Nepainiokime su parlamentarais ir žiniasklaidos atstovais, kurių atvykimo į Vilnių ir buvimo Aukščiausioje Taryboje neišpasakytai laukėme.

Norite šių JAV ir TSRS susitarimo įrodymų? Tiesioginių įrodymų bent mūsų gyvenime nesulauksime.

Tačiau visi žinojome ir prognozavome du pagrindinius pasaulinius „tvarkdarius“, sekėme pasaulio įvykius.

Tiesioginių įrodymų suinteresuotos valstybės neskelbs ir šiandien dėl to, kaip vėl politiškai ir ekonomiškai persidalinamas pasaulis. Ir to veidrodis yra Sirija.

Šiame veidrodyje matosi labai daug, jei atidžiai į jį žiūrėsime. Rusija strateginėje geopolitikoje kol kas ženkliai laimi, sugebėjusi pastebimai patraukti į savo pusę Turkiją ir pasirašyti su ja dujotiekio į Turkiją tiesimo sutartį.

Priminsiu, kad bene esminė Sirijos niokojimo priežastimi tapo tai, kad 2011 m. Sirija pasirašė dujotiekio tiekimo į Siriją, Turkiją ir Europą sutartį ne su Kataru, o su Iranu.

Kodėl netgi B. Obamos vadovaujama JAV administracija Sirijos scenoje iš esmės pradėjo pritarti Rusijai?

Ne tik dėl D. Trampo išrinkimo JAV Prezidentu.

Raktas, manau, rastas Rytų Alepe, kurį išlaisvinus rasta ne tik daugybė JAV, Vokietijos, Anglijos ir kt. Vakarų šalių ginkluotės, bet ir sulaikyti Vakarų šalių spec.

pajėgų karininkai, kurie koordinavo, o faktiškai vadovavo šiems tūkstančiams teroristų. Bus kas pyks, kad panaudojau žodį „teroristai“.

Tačiau pirmoji tai padarė JAV, paskelbusi, kad už Rugsėjo 11-ąją atsakinga al-Queda, ir dėl to pradėjusi karą Afganistane, vėliau – dar Irake, Libijoje,... Nesvarbu, kaip ši teroristinė organizacija persivadina: Irake ji virto Islamo valstybe, išplitusia ir į Siriją, Sirijoje pasivadino al-Nusra, persivadino al-Sham, ryt dar kaip nors persivadins...

Svarbu tai, kad jos veikia išvien, gerai ginkluotos ir finasuojamos, su jais JAV vadovaujama koalicija kariauja trečius metus, bet „nemato“ ISIS naftovežių vilkstinių, kurios metų metais judėjo į Turkiją, kurios Prezidento sūnus šia Turkijoje „legalizuota“ nafta prekiaudavo net laivais su tais pačiais Vakarais.

Atsiversti ir daug maž pradėti tikrai, o ne deklaratyviai JAV kariauti su Islamo valstybe privertė, visų pirma, Rusija. Rusija ir Sirija labai vykusiai išnaudojo karo laimėjimą Rytų Alepe – Vakarų šalys, deklaruojančios demokratiją, Saudo Arabija, Kataras, Turkija ir kitos, slepiančios savo purviną dalyvavimą Sirijos pilietiniame kare, įkliuvo su savo kariškiais.

Sirijos ambasadorius Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje perskaitė pareiškimą ir paskelbė 14 šių karininkų ir jų valstybes. Kompromisas net JT sudėliotas bendra niekieno nevetuota Prancūzijos ir Rusijos rezoliucija po to, kai pagal viešai sklebtą informaciją Sirijos valdžia paleido 22 JAV, 16 D. Britanijos, 21 Prancūzijos, 7 Izraelio ir 62 Turkijos karininkus, sulaikytus rytų Alepe. Po to, kai pernai rugsėjyje JAV vadovaujama koalicija „suklydusi“ subombardavo Sirijos kariuomenės erodromą (dabar jau apgailestauja) ir nužudė 89 karius, Rusija atsakė 3 raketų smūgiu, kuriuo sunaikino į vakarus nuo Alepo įkurdintą Vakarų ir arabų šalių karininkų koordinacinį štabą ir jame buvusius 30 Vakarų karininkų.

Vakarų tyla, jokio priekaišto Rusijai. Izraelis patylėjo dėl 2 virš Golano aukštumų Sirijos numuštų Izraelio lėktyvų.

Jei priekaištausi, prisipažinsi, kad meluoji, kad Vakarų ten nėra. Jokio Rusijos priekaišto kol kas nėra ir Turkijai dėl Rusijos ambasadoriaus nužudymo.

Visiems jiems žmonės tik pėstininkai.

Šioje vietoje negaliu neatkreipti dėmesio į A. Nevzorovo paatviravimą atsakant į Latvijos žurnalisto G. Rēders klausimą, kad 1991 m. sausyje Vilniuje ir Rygoje vis tik žuvo nekalti žmonės. A. Nevzorovas paaiškino – betgi ne tūkstančiai, kas įprasta Tarybų Sąjungos ir visoje pasaulio istorijoje...

VII. SIRIJA, UKRAINA IR LIETUVA

Prisimenant Sausio 13-ąją ir mūsų taikų, neginkluotą susitelkimą ir pasipriešinimą (penkias paras Lietuvoje neįregistruota nė vieno nusikaltimo, išskyrus TSRS kariškių veiksmus), negalima to nepalyginti su Ukrainos Maidanu. Šiandiem tai lyginama, bet veidmainiškai. Kodėl?

Nekartosiu tai, ką jau rašiau ir ne kartą. Pamačius, kaip kompromisas įvyko Sirijoje (Vakarų karininkų sulaikymas rytų Alepe), pradedi galvoti, kad informacija, jog 2015 m. sausio 30 d. Debalcevo katile apsupti buvo ne tik 7000 Ukrainos karių, bet ir Vakarų šalių karininkai, nėra iš piršto laužta.

Nedelsiant 2015 m. vasario 12 d. buvo pasirašytas susitarimas „Minsk-2“, kurio laikytis Vakarai ir JAV reikalauja. „Minsk-1“ susitarimas buvo pasirašytas 2014 m. rugsėjo 5 d. Nežinau, kodėl tai įvyko, tačiau netrukus Ukrainos Prezidentas pateikė jau jo paleistai Ukrainos Aukščiausiajai Radai įstatymo dėl Rytų Ukrainos autonomijos projektą, gautą jo susitikime te-a-tet su Rusijos Prezidentu.

Kad atrodytų „vakarietiškai“, A. Porošenko pateikė ir deklaracijos projektas, kad Ukaina nori stoti į NATO.

Paleistas, t. y.

nelegematyvus Ukrainos parlamentas priešinosi, bet Ukrainos Prezidentui pagrąsinus priėmė šį įstatymą.

Todėl šiandien Ukrainos valdžiai, suvedžiotai Maidanu ir praktiškai Vakarų paliktai likimo valiai, pasimetusiai dėl naujo JAV Prezidento išrinkimo (ir vienokių, ir kitokių vilčių entuziastams priminsiu, kad D. Trampą išrinko JAV piliečiai, ir visų pirma jis bus JAV, bet ne Ukrainos, Lietuvos ar Rusijos Prezidentu), noriu atkreipti dėmesį į Sirijos valdžios elgesį.

Sirijos Prezidentas be jokių dirbtinių kliūčių vietinei opozicijai taiko amnestiją, jei tik šie žmonės nusiginkluoja. Ir tai padeda atkurti taikai, nusiginkluoti.

Jungtinės Tautos patvirtino Rusijos pateiktą taikos planą, kuriam pritarė ir JAV. Šeštus metus Sirijoje vyksta žiaurus karas!

Žmonės labai nori taikos, ir tai suprantama. Patvirtinus šį taikos planą, net jei ir nepavyks jį įgyvendinti, jis jau duoda rezultatus.

Ginkluota opozicija prie Al-Babo su Turkija (! ) jau kariuoja pieš ISIS, ir net tarpusavyje.

Su ginkluotos kovos sustabdymu prieš Naujuosius Metus sutiko apie pusę šių ginkluotų grupuočių.

Jei tikrai Ukrainos Prezidentas siektų taikos, o ne apyvartos didinimo jo karinio-pramoninio komplekso įmonėms, jis atkreiptų dėmesį į Sirijos patirtį, o ne tiektų ginklus ir į Siriją. Ir tada jis turėtų ką atsikirsti Rusijos URM atstovei spaudai M. Zacharovai į tiesmuką jos klausimą Ukrainos valdžiai – jei ji vis dar mano, kad Ukraina yra viena valstybė, tai Ukrainos Prezidentas Vakaruose turi demonstruoti ne tik Rytų Ukrainoje sušaudytą civilių autobusą, bet ir plytą iš sudegintų Odesos kultūros namų. Visi šie žuvusieji yra Ukrainos piliečiai.

Teisybė apie Maidono abi puses iššaudžiusius žudikus turi būti įtikinamai ir kuo skubiau išaiškinta.

Ir A. Žitnikovą Lietuvai Ukraina turi nedelsiant išduoti. O provokatorius J. Ohman, užsienietis, organizuojantis Lietuvoje kariškus apmokymus (kur tai matėte Vakarų demokratijose?) ir spekuliuojantis „neužmirštuolėmis“ turi būti išvarytas ne tik iš LRT eterio, bet ir iš Lietuvos. Paskelbtas persona non-grata, jei turi diplomatinį statusą, arba pasiųstas į teisiamųjų suolą, jei tokio statuso neturi..

VII. „NEUŽMIRŠTUOLĖS“

Šia tema jau kalbėjau. Todėl priminsiu specialisto nuomonę. Jonas Bytautas: „ .. negaliu tylėti.

Lietuvių Tauta turi daug nuostabių simbolių savo kritusiems Didvyriams pagerbti. Su tais simboliai krito Savanoriai ir Partizanai tai mūsų Trispalvė ir Vytis ir kiti Tautos simboliai.

Ar mums dabar jau gėda juos naudoti? Daug metų domėjausi heraldika ir ženklais ir pats turiu nedidukę kolekciją.

Vakar pamačiau mūsų Jos Ekselencijos Lietuvos Prezidentės D. Grybauskaitės nuotrauką ir apstulbau.

Ji segėjo neužmirštuolės gėlę vaizduojanti ordiną. Parašiau giminėms ir jie pasakė, kad tokius ženkliukus dalina kažkokie jaunuoliai taip pagerbdami didvyriškai kritusius Sausio 13-osios gynėjus.

Nežinau kas yra tų jaunuolių vadas tik noriu paklausti ar jis pats kvailys ar taip jis nori apkvailinti ir pažeminti mūsų Prezidentę. Ar jai kas pasakė kas tai yra per ženklas ar jau visi protingi patarėjau svetur išvažiavo po Anglijas ir Ispanijas?

Neužmirštuolės žiedas yra plačiai žinomas masonų simbolis. Pradžioje tai buvo „Zur Sonne“ Didžiosios ložės simbolis 1926 m Bremeno suvažiavimo metu patvirtintas.

Ji naudojo visoje Vokietijoje ir jis vėliau buvo padarytas Wrmacht ginklavimui aukų rinkimo simboliu 1938 m ir „Žiemos pagalbos“ kampanijoje. Tuomet masonai kažko nepasidalino su Wermachto ir NASDAP vadovybe, jo atsisakė bet po karo Visos Vokietijos Didžiųjų Ložių Suvažiavime jis buvo sugrąžintas ir dabar naudojamas ne tik Vokietijos bet ir viso pasaulio masonų.

Jis reiškia pagarbą visiems , kas žuvo dėl masonų idėjų ir žinomas visame pasaulyje. Ką dabar pasakys užsienio spauda mūsų Prezidentės nuotrauką su tokių ženkliuku pamačius?

Juk tai vienas žinomiausių simbolių. Jei taip jau akcijos jaunuoliai norėjo svetimtaučio simbolio tai nepanaudojo Britų naudojamo aguonos žiedo jei jau savo sugalvoti negalėjo.

Aguona irgi yra kritusių kareivių pagarbos gėlė. Nors bijau , kad Lietuvos Prezidentei tą ženkliuką pakabino tokie kad ir sovietų ir dabar rusų Šv Georgijaus juostelę užkabintų, kad tik ne lietuviškai būtų .

Man gėda ,kai mūsų šalies vadovai negali suprasti kur yra provokacija. Gerai būtų sužinoti kas stovi už tų jaunuolių nugaros , kurie tai paniekino ir mūsų vadovę ir visą Lietuvių tautą.

Tikiuosi mano laiškas paklius į laikraščius ir Sausio 13-ą niekas nesegės svetimo ir prastos reputacijos simbolio. Su Didžiausia pagarba“.

2013 metais Lietuvos bibliotekininkų draugija, netekusi vilčių sulaukti didesnių atlyginimų, vykdė visuotinę akciją „Neužmirštuolės“. Štai jų akcijos ženklas ir kreipimasis: „ Nors visi šalies aukščiausi politikai ir valdžios atstovai tikina, kad kultūra yra prioritetinė šalies sritis, tačiau vis nesiryžta vykdyti savo įsipareigojimų ir pažadų bent iš dalies sutvarkyti kultūros darbuotojų atlyginimus.

Kultūros darbuotojai, iš kurių dauguma tegauna vos minimalų atlygį, negaudami jokių konkrečių atsakymų iš politikų paskelbė visuotinę akciją „Neužmirštuolės“, kurios metu visiems atsakingiems už šią žeminančią situaciją teikiamas atvirukas su neužmirštuolių puokšte ir aukščiausių šalies vadovų išsakytomis mintimis. Akcija tikimasi priminti jiems, kad atėjo laikas kai žodžiai negali skirtis nuo darbų.

Tai tik pirmieji žingsniai, kurių numatoma imtis norint atkreipti valdžios dėmesį į vieną skaudžiausių nūdienos problemų.“

VIII. KOLABORAVIMAS

2013 m. sausio 13 d. iš Seimo tribūnos (viešiau Lietuvoje nebūna) pasakiau apie tikrovę Sausio 13-osios byloje – 15-os iš 48-ių įtariamųjų-kolaborantų atžvilgiu nutraukti įtarimai tuo pretekstu, kad jų nusikalstamos veikos tiesiogiai nesusijusios su gyvybės atėmimu ar pakenkimu sveikatai. Garsiosios „Kaspervizijos“ veidas pulkininkas A. Kasperavičius – byloje įtariamasis, o M. Burokevičiaus vadovaujamo LKP/TSKP CK paskirtas jos vadovas G. Steigvila – ne.

Tokia likimo ironija, kad ne V. Landsbergis, o A. M. Brazauskas ir jo partiečiai pasirašinėjo Lietuvos integravimo į Vakarus sutartis, siuntė į Briuselį pirmąją mūsų eurokomisarę (šaunus šių pareigų pavadinimas, jei prisiminsime, kad Tarybų Rusijos Vyriausybė vadinosi Komisarų Taryba, o jos nariai – komisarai).

Gediminas Kirkilas – nepakeičiamas Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas, Linas Linkevičius – nepakeičiamas užsieno reikalų ministras.

Šiandien Lietuvoje jau atvirai diskutuojama apie kolaborantų atsivertimą į tikrąsias Vakarų vertybes. Suprantu tuos ir tas, kurie ir Sausio 13-ąją segi ir ragina segtis, net prekiauti „neužmirštuolėmis“.

Jiems nelabai patogu, o ir psichlogiškai nelengva – jie tada buvo kitoje barikados pusėje. Ir dar laukia vienas labai rimtas išbandymas – ar neteks dar kartą keisti savo kalbas ir taip vadinamą nuomonę po naujojo JAV Prezidento inauguracijos?

Tačiau naudoti šį simbolį paremti Lietuvos savanoriškai krašto apsaugos tarnybai, gimusiai po 1991 m. sausio 17 d. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos priimto šios tarnybos įstatymo, paruošto per kelias dienas, tai ne tik veidmainystė, bet ir išdavystė. Valstybės ir bet kokių principų išdavystė.

J. Bytautas mums priminė, kad šį masonų simbolį naudojo hitlerinė Vokietija, rinkdama lėšas vermachto ginklavimui.

Ar jau pamiršome, kad ir nacistinė Vokietija buvo okupavusi Lietuvą?

Gal ir išvysime dar ne vieną kolaboravimo persivertimą. Todėl noriu priminti išskirtinį kolaboravimo pavyzdį.

Tiesiog klasikinį etaloną. Tarybų Sąjungoje 1936-1938 m. J. Stalino vykdytų masinių represijų prieš inteligentiją, mokslininkus, kariškius ir net V. Lenino (Uljanovo) bendražygius pagrindinis ir aršus represijų įgyvendintojas buvo TSRS Generalinis prokuroras Andrejus Višinskis. Jis asmeniškai teismuose savo istorinėmis kalbomis ir jų žargonu triuškino tarybinės liausdies priešus ir užsienio valstybių šnipus.

Prisiminkime A. Višinskio biografijos faktus.

Jis visą gyvenimą buvo „pakabintas“. Būdamas 30 metų baigė Kijevo universiteto teisės fakultetą ir jame siekė tapti profesioriumi.

Tad jo profesionalumas buvo vertinamas. Ir ne bereikalo.

Tačiau universiteto auklėtinis staiga išvyko į Maskvą dirbti Caro tarnybon prisiekusiojo patikėtinio padėjėju. Po kelių metų Rusijoje įvyko 1917 m. vasario revoliucija, ir A. Višinskis uoliai pradėjo dirbti Laikinosios (Aleksandro Kerenskio) Vyriausybės aparate.

Viena užduotis jam tapo esmine aplinkybe tolimesnei jo karjerai po dar vieno preversmo – 1917 m. spalio revoliucijos Rusijoje.

Jakimanskio rajono valdybos viršininkas A. Višinskis pasirašė įsakymą dėl išskirtinės svarbos Rusijos Laikinosios Vyriausybės pavedimo: surasti, areštuoti ir perduoti teismui Vokietijos šnipą Vladimirą Iljičių Uljanovą (Leniną).

Pasistenkime tai vertinti be emocijų. Ir prisiminkime Rytų Alepo ir Debalcevo „katilus“. Ar galėjo Leninas ir bolševikų partijos CK sekretorius J. Stalinas rasti uolesnį ir dar teisiškai kvalifikuotą represijų ir kitų pavedimų vykdytoją, suradę šį Laikinosios Vyriausybės uolaus valdininko Andrejaus Višinskio pasirašytą įsakymą?

Leninas tarybinę liaudį mokė – mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis.

Pradėkime ir mes mąstyti, mąstyti ir dar kartą mąstyti.

Su mūsų tautos pergalės diena – Sausio 13-ąja!