Atrodo, kad visi turėtume apsidžiaugti, kad Seimo pirmininkė Irena Degutienė ir Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Arminas Lydeka kreipėsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją, prašydami sustabdyti piliečių registraciją Gedimino prospekto 24 namo 40 bute.
„Seimo pirmininkė įsitikinusi, kad fiktyvi registracija, rinkėjų, kurie jos galimai gerai nepažįsta, antplūdis yra ydingas reiškinys. Jis atveria kelią manipuliacijoms rinkimų metu. Bet VRK atsakė, jog toks yra savivaldybės sprendimas, ir rinkimų komisija negali jam padaryti įtakos“, – aiškino Seimo pirmininkės padėjėjas Juozas Ruzgys.
Jau ne pirmus metus tie, kurie nors retkarčiais išeina pasivaikščioti po Vilnių, mato brangius reklaminius stendus su vadinama „socialine reklama“. „Mano adresas – Gedimino prospektas“, – skelbia Vilniaus miesto savivaldybė. Ir ragina: „Tapk vilniečiu – deklaruok savo gyvenamąją vietą Gedimino prospektas 24-40“. Dar primenama, kad tai galima atlikti ir internetu.
Iš esmės tai yra antisocialinė reklama, suintensyvėjanti jau ne pirmą rugsėjį, kai į sostinę iš visos Lietuvos suvažiuoja studentai. Taip pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius žengiantys jaunuoliai viešai mokomi ir skatinami apeiti įstatymus. Tačiau iki šiol nė vienas politikas, Seimo narys ar atsakingas valdininkas nepasidomėjo dar vienu „už gerus darbus“ teisto Vilniaus mero Artūro Zuoko „geru darbu“.
I. Degutienės ir A. Lydekos kreipimasis į Vyriausiąją rinkimų komisiją liudija kelis dalykus.
Pirma. Seimo nariai kreipėsi ne tuo adresu. Sunku būtų patikėti, kad patyrę politikai nežino, kaip valstybėje pasidalijama atsakomybe ir pareigomis. Tad lieka dvi galimybės – politinis spaudimas ir piktnaudžiavimas savo padėtimi arba viešųjų ryšių triukas.
Antra. Seimo pirmininkė ir Žmogaus teisių komiteto pirmininkas kažko išsigando. Kažkokios partijos ir jos kandidatės, už kuriuos, sociologų duomenimis, sostinėje ketina balsuoti vos vienas procentas? Gal jiems prieinami tyrimai rodo ką kitą?
Trečia. Į problemą jie atkreipia dėmesį ne tuomet, kai tai rūpi visuomenei, o tik tuomet, kai užkliudomi jų asmeniniai egoistiniai interesai. Seimo pirmininkė ir Žmogaus teisių komiteto pirmininkas kandidatuoja Naujamiesčio rinkimų apygardoje.
Nesinorėtų, kad ši istorija liktų rinkimų vajaus paraštėje. Gyvenamosios vietos deklaravimas yra keista iš sovietmečio paveldėta Lietuvos problema, į kurią politikai atkreipia dėmesį ir ja piktnaudžiauja tik tuomet, kai jiems to reikia. Toks registravimasis, kokį siūlo Vilniaus savivaldybė, atskleidžia kelias liūdnas problemas, kurias galima spręsti tik švariomis rankomis.
Pirma – nemažėjantį ekonominį šešėlį. Jeigu butas nuomojamas be sutarties, jeigu nemokami mokesčiai, tokio buto šeimininkai visai nenori, kad toks šešėlinis nuomininkas praneštų valdžios įstaigoms savo tikrąją gyvenamąją vietą. Gyvenk, bet nedeklaruok... Miestui nedeklaruoti gyventojai taip pat grynas nuostolis: jie naudojasi viešosiomis paslaugomis, tačiau iš šalies biudžeto savivaldybė už tai lėšų negauna.
Antra – toks savęs apgaudinėjimas veda į teisinį nihilizmą, kurį, tiesą sakant, paskatino mūsų teismai. Gal pamenate, kai rengiantis 1997 metų prezidento rinkimams buvo prisiminta Konstitucijos nuostata, reikalaujanti, kad kandidatas į prezidentus turi pastaruosius trejus metus būti gyvenęs Lietuvoje. Tuomet teisme nuspręsta, kad gyvenimas ir gyvenamosios vietos deklaravimas nesiskiria. Vadinamoji būsimojo prezidento šlepečių istorija – puiki tik šiandien nerimą Seimo pirmininkei sukėlusios situacijos iliustracija.
Trečia – tai moko, kaip nedera neteisėtomis priemonėmis spręsti problemų. Kodėl Vilniaus savivaldybė skatina į sostinę atvykusius žmones apgaudinėti? Ką darys miesto meras, kai prestižiniu adresu Gedimino 24-40 pradės keliauti šaukimai į teismą? O gal net pasibels antstolis su dviem šimtais keturiasdešimčia policininkų...
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
