2022 m. spalio 6 d.
 

 

Sudie, rūškano laiko riteri!..

15
Paskelbta: 2022-07-04 20:59 Autorius: Povilas Masilionis
Stasys Stungurys nuotraukoje iš knygos „Dar kartą apie landsbergizmą“


Po žinomo ir net „amžino“ disidento, tarybinių laikų politinio kalinio mirties šių metų birželio 3-iąją mes negirdėjome Lietuvos valstybės vadovų užuojautos žodžių mirusiojo artimiesiems. Televizijos ekranuose neteko matyti jo portretų ir net kukliausių eilučių in memoriam. Tik „Lietuvos aidas“, matyt, Genocido ir rezistencijos tyrimo centro iniciatyva, po savaitės paskelbė „sausą“ šio kovotojo idealisto gyvenimo ataskaitą, nors jis, Stasys Stungurys, visą gyvenimą nenuilstamai degęs kaip fakelas, visą gyvenimą taikęs sau ir kitiems aukščiausius moralės principus, jokiu būdu nesutelpa į čia paskelbtas negyvas datas.

Pirmoji pažintis su Stasiu Stunguriu buvo neakivaizdinė. Mat 1989-aisiais, Lietuvą jau drebinant Persitvarkymo sąjūdžio mitingams, tuo metu vienas rimčiausių Respublikos žurnalų „Švyturys“ išspausdino šių eilučių autoriaus žurnalistinį tyrimą „Byla Nr. 6480: sufabrikuota Lietuvoje“, kuriame, remiantis archyviniais dokumentais, buvo atskleistas LKP CK nario, LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputato, o neseniai – ir Lietuvos TSR valstybinio radijo ir televizijos komiteto pirmininko Jono Januičio vaidmuo sufabrikuojant 1946-aisiais metais baudžiamąją bylą „liaudies priešui“ Pranui Būtautui ir taip sužlugdant jauno žmogaus gyvenimą.

Po žurnalo publikacijos kilus triukšmui tuometės valdžios struktūrose, kurį ypač sustiprino paties Jono Januičio pikti skundai ir net grubus žurnalisto puolimas partinėje spaudoje, nuoširdų atsiliepimą „Švyturiui“ parašė buvęs politinis kalinys Stasys Stungurys. Pasirodo, kad Jonas Januitis, tada dar Valstybinio LRT komiteto pirmininkas, 1958-aisiais šio komiteto Muzikos laidų redakcijos darbuotojui, Vokalinio ansamblio dainininkui Stasiui Stunguriui, kaip ir Pranui Būtautui 1946-asiais, „padėjo“ iškeliauti į lagerį. Likimo ironija: ir vienam, ir kitam – septyneriems metams!

Žinoma, ne tas buvusio politinio kalinio atsiliepimas išgelbėjo tada žurnalistą nuo visiško sugniuždymo. Padėjo gorbačiovinė pertvarka – jos posūkis į visos, o ne pusinės, tiesos kelią; į argumentų, o ne specautoritetų, kelią. (Ką mes po to labai greitai pamiršome!) Tačiau Stasio Stungurio pasakojimas „Švyturyje“ ypač sužavėjo savo nemeluotu nuoširdumu. Skirtingai nuo daugelio kitų buvusių politinių kalinių ir tremtinių prisiminimų, tas pasakojimas alsavo ne pykčiu ir neapykanta, o susirūpinimu taip giliai supriešintos tautos likimu. Todėl tarsi priesakas būsimoms kartoms nuskambėjo baigiamieji buvusio politinio kalinio atsiliepimo žodžiai: „Šis tiesos sakymas reikalingas ne sąskaitoms suvesti. Nė viena ašara ar aimana jis nesumažins patirtų kančių. Jis reikalingas tik tam, kad po mūsų ateinančios kartos nepatirtų to, ką išgyveno mūsų amžininkai“. (Tai nepaprastai tinka ypač šiam nesaugiam laikui, – P. M.)

Bendradarbiauti ir net artimiau bendrauti su Leidybinės akcinės bendrovės „Mūsų gairės“ darbuotojais Stasys Stungurys pradėjo praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio viduryje, mums ėmus leisti, o šių eilučių autoriui – ir redaguoti socialdemokratinės minties žurnalą „Gairės“. Žiūrėk, jis ir atneša savo aistringą komentarą žurnalui, nagrinėjantį aštriausias to meto politikos problemas. O kartais ir šiaip aplankydavo. Sakydavo: noriu padiskutuoti. Įtariu: ko gero, šitaip išbandydavo buvusį „kolaborantą“. O gal ir savo poziciją patikrindavo?

Diskusijos prie kavos puodelio užsitęsdavo. Ypač tada, kai prisijungdavo kiti lankytojai ar leidyklos darbuotojai. Jas paįvairindavo Stasio Stungurio prisiminimai iš disidentinės veiklos, iš kalinimo Komijos ir Mordovijos lageriuose. Svečias pokalbiuose vis paliesdavo tą, atrodė, patikimos Komiteto darbuotojos išdavystę. Tikriausiai niekaip negalėjo iki galo suprasti, kodėl tarpukario Lietuvos žymių inteligentų dukra nunešė jo kauptus partizanų, disidentų, politinių kalinių eilėraščius Jonui Januičiui ir po to net sutiko savo kolegą sekti. Nors ir bandydavo tos moters elgesį iš dalies pateisinti.

Kartą iškilo rimta diskusija apie disidentinės veiklos tragiškumą. Kažkuris iš mūsų leidyklos darbuotojų, žinodamas, kad buvęs Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos moksleivis (Stungurys, be to, baigė ir Pedagoginį institutą), Valstybinės filharmonijos choro artistas ir solistas penktame to amžiaus dešimtmetyje, specialistų nuomone, kaip solistas rimtai konkuravęs net su dainininku Virgilijum Noreika, – tada neiškentęs paklausė: „Ar nesigailite pradėjęs disidentinę veiklą, kuri jums sužlugdė svaiginančią dainininko karjerą?“

Svečias užsiplieskė raudoniu, bet susivaldęs pradėjo pasakoti, atrodo, iš pirmo žvilgsnio, visai ne į temą – apie tuometės Lietuvos VSK(KGB) pulkininko Česnavičiaus ir žinomo agentų verbuotojo Dušanskio „vizitą“ į nuteistųjų lagerį. Po to tęsė: „Jie mane iškvietė tardyti, pažadėjo sugrąžinti į normalų gyvenimą, jeigu tik aš viešai spaudoje paneigsiu savo rezistencinę ideologiją. Bet aš jiems tada atsakiau: „Jūs viską iš manęs atėmėte, teliko tik sąžinė, kuri man yra labai reikalinga“. Todėl ir dabar atsakysiu: dėl savo sąžinės aš neturiu jokios teisės gailėtis“. (Apie šitą atmintiną „vizitą“ Stungurys yra vėliau pasakojęs ir ne viename viešame savo interviu, – P. M.)

Iš lagerio grįžęs į Lietuvą, – sąžinės „vedamas“, prisidengęs slapyvardžiais, ėmė aktyviai bendradarbiauti pogrindžio leidiniuose, vertė į lietuvių kalbą Andrejaus Sacharovo knygą „Mano šalis ir pasaulis“, Aleksandro Solženicyno knygą „Gulago archipelagas“. Sulaukė TSRS žlugimo ir... nusivylė.

Bene tiksliausiai tą savo nusivylimą disidentas atskleidė prieš dešimtmetį interviu žurnalistui Juozui Ivanauskui (Žr. „Dar kartą apie langzbergizmą“, V., Gairės, 2012): „Man yra gėda dėl to, kad mes nesukūrėme tokios Lietuvos, kokios norėjome. (...) Be abejo, asmeniškos kaltės neturėčiau jausti, bet tam tikra kaltė tenka mums visiems, kovotojams už Lietuvos laisvę, rezistentams, kadangi lemiamu momentu vis dėlto mes nesugebėjome pasipriešinti, mus nustūmė į šalį pašaliniai, savanaudiški žmonės, apsišaukėliai patriotai, landsbergizmo ideologijos apologetai. O juk būtent ši ideologija, išplitusi kaip vėžys, sukompromitavo nepriklausomą valstybę. Štai kodėl šiandieninėje Lietuvoje tiek daig landsbergizmo ideologijos propaguotojų – nekompetetingų karjeristų, nusėdusių šiltose vietelėse valstybės tarnyboje, deja, kur kas labiau besirūpinančių savo asmenine gerove, o ne valstybės reikalais...“ Ir čia pat paaiškino plačiau: „Mes, laisvės kovotojai, visiškai kitokią įsivaizdavome Tėvynės ateitį. Nepriklausomoje Lietuvoje turėjo būti kuriama teisinė, demokratinė valstybė, grindžiama Stepono Kairio dar praeitame šimtmetyje propaguotomis socialdemokratinėmis vertybėmis bei ideologija“.

Kodėl atsikuriančios nepriklausomos Lietuvos gyvenimas pakliuvo į „besirūpinančių savo asmenine gerove, o ne valstybės reikalais“ karjeristų rankas? Dėl to didžiausia kaltė, Stasio Stungurio nuomone, tenka Vytautui Landsbergiui, kuris, atsitiktinai pakliuvęs į politiką, privalėjo po nepriklausomybės atkūrimo iš jos pasitraukti. (Stunguriui, kaip autoriui, priklauso net tokia sparnuota frazė, kurią jis ne kartą yra kartojęs viešai: „Vytauto Landsbergio atėjimas į mūsų istoriją yra tautos nelaimė!“)

1997-aisiais Stasys Stungurys ir su juo net šeši žinomi politiniai kaliniai bei disidentai: Liudas Dambrauskas, Gediminas Ilgūnas, Viktoras Petkus, Kazimieras Radziukynas, Vytautas Skuodis, Albertas Žilinskas Respublikos spaudoje išspausdino viešą laišką Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui Vytautui Landsbergiui „Tartiufo dvasia mūsų istorijoje“, siūlydami jam galų gale atsistatydinti. Lietuviškajam Tartiufui skirtas viešo laiško pabaigos eilutes norėtųsi čia pacituoti: „Stebėdami pastarųjų metų Lietuvos istorijos raidą, analizuodami jos svarbiausius įvykius, esame priversti padaryti išvadą, kad Jus domina ir jaudina ne tautos gerovė, ne Lietuvos valstybės pažanga, o Jūsų asmeninė šlovė, kurios siekimas bet kuriomis priemonėmis faktiškai žlugdo mūsų valstybę ir visuomenę. Mes tvirtai įsitikinę, kad mūsų tautai visų pirma reikia pailsėti nuo Jūsų keliamo patriotinio šurmulio ir nuolatinių priešų paieškų“.

Deja, po šio laiško iš landsbergininkų ir jiems prijaučiančių politinių jėgų sulaukta tik pykčio ir pagiežos pliūpsnių, nors tai nesustabdė laišką pasirašiusių politinių kalinių ir ypač Stasio Stungurio. Buvę disidentai jautė: tautos dauguma jų pagrindinei minčiai pritaria, nes tas laiškas buvo perspausdintas net penkiolikoje Lietuvos laikraščių! Todėl dar ne kartą buvo grįžta prie jo, nepamirštant ir naujų Vytauto Landsbergio niekšybių demaskavimų naujuose Sasio Stungurio straipsniuose.

Po poros metų, kai viešojoje erdvėje buvo jau nurimęs triukšmas dėl politinių kalinių viešo laiško Vytautui Landsbergiui, į šių eilučių autoriaus kabinetą po pietų įlėkė aiškiai susinervinęs Stasys Stungurys.

– Girdėjot? Pusvelčiui atidavė „Mažeikių naftą“ Amerikos aferistams! – beveik išrėkė jis nuo slenksčio. – Jei turėčiau ginklą, nupilčiau to sandėrio stūmėją Dėdulę Landsbergį ir kaip atlyginimą už tai priimčiau kalėjimo bausmę...“

Raminamas ir paprašytas sėstis, svečias kiek susitvardė. Vėliau, geriant kavą ir diskutuojant apie „Mažeikių naftą“, ėmė mąstyti blaiviau: „Taip, šitas žmogus tik po savo mirties nustos kenkti Lietuvai, betgi šalyje liks jo išugdyti kenkėjai landsbergininkai...

Nekėlė džiaugsmo Stasiui Stunguriui ta „landsberginė Lietuva“. Net 2001-aisiais pasveikinę jį, disidentą, šalies Prezidento Valdo Adamkaus apdovanotą Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi, išgirdome liūdesio kupiną jo atsidusimą: „Nereikia man to ordino. Nejaučiu jokio pasididžiavimo tokia Lietuva“.

Landsbergizmo siautėjimo atmosferoje šis „amžinas“ disidentas ne tik pats grūmėsi jam prieinamoje žiniasklaidoje. Jis yra ir Lietuvai viešai pasiūlęs „idealistišką viziją“ – suformuoti iš valstybei pasišventusių žmonių naują valdžios instituciją – Tautos tarybą, kuri „pakviestų tautiečius atkurti Lietuvą iš naujo“. Be to, džiaugėsi užmezgęs ryšius su jaunais, jo nuomone – persektyviais žmonėmis – studentais istorikais, su kuriais jis diskutuodavo apie Lietuvos dabartį ir ateitį.

Antrąjį nepriklausimybę atkūrusios šalies penkiolikmetį Stungurys rimtai pradėjo ruošti leidybai ir savąjį kūrybinį palikimą. Be anksčiau išleistos knygos „Saulėtekio linkui“ (V., Margi raštai, 1998), kurioje tilpo jo straipsniai iš pogrindinės spaudos bei disidentinės veiklos prisiminimai, buvo parengti ir išvydo dienos šviesą jo laiškai artimiesiems „Ilgesio žodžiai iš gulago“ (V., Gairės, 2006), straipsnių atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos spaudoje rinkinys „Rūškano laiko godos“ (V., Gairės, 2007). Viešojoje erdvėje teko pastebėti žinią apie rengiamą šio „amžino“ disidento atsiminimų ir apmąstymų knygą „Tarp idealų ir niekšybės“, tačiau išleistos jos neteko matyti,

„Ilgesio žodžiai iš gulago“ bei „Rūškano laiko godos“ leidybinį parengimą gavo mūsų leidykloje. Pirmoji knyga išleista ypač operatyviai. Kai buvo atneštas mašinėle perspausdintas aštrių antilandsberginių straipsnių rinkinio „Rūškano laiko godos“ rankraštis, autorius pats pasiūlė neskubėti, įdėmiai perskaityti ir net parašyti tam rinkiniui pratarmę.

Po pastarojo prašymo – parašyti pratarmę – neiškenčiau nepajuokavęs: „Ar gerai, kai disidento knygai pratarmę rašys „kolaborantas“?“

Stasys Stungurys atsakė nejuokaudamas: „Mūsų šalyje tik pas „kolaborantą“ mano straipsniai išleidžiami be jokių kupiūrų“. (Gal autorius kiek perlenkė lazdą apie mūsų leidybinės bendrovės išskirtinumą, tačiau po jo tų žodžių pagalvojau: štai kodėl buvę disidentai – Vytautas Skuodis, Liudas Dambrauskas, Aleksandras Bendinskas ir kiti – taip noriai neša pas mus išleisti savo kūrinius.)

Paskutinį kartą šis „amžinas“ disidentas į Leidybinę akcinę bendrovę „Mūsų gairės“ užbėgo 2019-aisiais. Ką tik buvo pasibaigusi dvejus metus užsitęsusi Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento iniciatyva iškelta baudžiamoji byla bendrovės direktoriui – šių eilučių autoriui už išleistą niekur prieš tai neuždraustą, Italijoje, Rusijoje, JAV platinamą rusų žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygą „Išdavystės kaina“. Teko sumokėti solidžią baudą, netekti knygos tiražo ir kompiuterio, gauti teistumą ir sustabdyti Leidybinės akcinės bendrovės „Mūsų gairės“ veiklą.

– Kaip gi šitaip? – tepasakė buvęs politinis kalinys, o patylėjęs pridūrė: – Gal ateis eilė ir mano knygai „Rūškano laiko godos?“

– Būkim optimistai... – raminau ir jį, ir save, prieš palikdamas darbo kabinetą.

Stasys Stungurys atsisveikino. Ištarė: „Sudie!, nors žinojo mane esant „bedieviu“. Ir iš manęs sulaukė: „Sudie!”

Dabar dar kartą noriu ištarti: „Sudie, rūškano laiko riteri!“

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško VšĮ „Ekspertai.eu“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]

 
Komentarai

 
15. Geras straipsnis
(2022-07-05 16:34:15)
(37.175.219.238) Parašė:

delfiui. Kaip apgauti, apsimete disidentai koojo uz kapîtalistine santarka, bet buo pamirsti sao saikos.



14. lygumos
(2022-07-05 09:08:01)
(78.60.84.45) Parašė:

Pagarba Lietuvos tautos sūnui



13. Xxxx
(2022-07-05 02:33:35)
(90.138.203.26) Parašė:

Širdis už Lietuvą dar skauda, už "Žalgirį" ir tuos "tris milijonus", kurių nėra, kaip ir nebuvo. Gintaras Prūsas.



12. Našim šlovė
(2022-07-05 02:22:06)
(90.131.43.112) Parašė:

Rusų pas mus nebuvo. Skundikai tarp savų buvo, savi į savus. Ir dabar jie valdžioje arba prie. Lietuva turėjo vidinę kgb, kuri dabar lojaki cžv, išvertė kailiuką. Visi tarnavę SSRS ėmė tarnauti JAV. Štai ir viskas. Paprastas prisitaikymas. Ateis vėl rusai ir jie vėl pasisiūlys tarnauti.



11. Xxxx
(2022-07-05 01:05:24)
(90.138.203.26) Parašė:

Pagarba .. nepalūžusiems, užsispyrusiems, ištikimiems sau ir savo pasirinktam keliui, amžinai.



10. Darijus
(2022-07-04 23:57:10)
(185.6.235.186) Parašė:

Uolos nemiršta, jos amžinos.



9. Žmonės
(2022-07-04 22:59:47)
(46.138.232.98) Parašė:

nemoka gyventi savo gyvenimo.Jie bėga nuo šios pareigos,gyvendami kitų gyvenimus.Vyrauja apkalbų nekultūra.Žmogus bijo sutikti žmogų.



8. landzberginiams smirdukams
(2022-07-04 22:47:30)
(103.152.174.31) Parašė:

liaudiesmenas taškas livejournal taškas com



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras
 



Naujausi