Švariosios technologijos – grėsmė ar pranašumas?

Nuolatiniai dulkių debesys kraunant laivus KJKK „Bega“. Foto – autoriaus.

Mažai kas abejoja, kad švarioms technologijoms priklauso ateitis. Elektrinis susisiekimas, vėjo ir saulės energetika, darnioji statyba ir modulinis transportas – tai šiandien geriausi būdai užsiimti geresnes pozicijas rinkoje. Tačiau Klaipėdos, Lietuvos, o ir daugelio kitų vietų pasaulyje verslininkai toli gražu neskuba jų įsisavinti. Jokie aiškinimai ir netgi skatinimas nepadeda. Iki šiol vien ekonomine nauda bandoma pateisinti deginančio kieto, dyzelinio ir dujų kuro naudojimą bei atvirą pavojingų ir cheminių medžiagų sandėliavimą ir krovą. Geresnio pavyzdžio pastaruoju metu už Klaipėdos uostamiestį nerasime. Prieš taršą kyla miesto bendruomenės, prokurorai pradėjo tyrimą.

Švara nereikalauja agitacijos

Taip, švara žengia kartu su sveikata ir savigarba. Juk neturime trukdyti sau ir kitiems gyventi sveikai ir pagarbiai. Netgi ne vietoje pasišlapinęs naminis gyvūnėlis jaučiasi kaltas. O ką jau kalbėti apie žmonių švaros būtinumo supratimą. Sunku įsivaizduoti, kad į gatvę išeitų nesipraususi išvaizdi klaipėdietė. Miestiečių butai, namai, sodai, automobiliai prižiūrimi labiau nei muziejai. Net šiukšliadėžių „revizoriai“ vis dažniau dirba su baltomis pirštinėmis.

Nekyla abejonių ir dėl uosto vadovų asmeninės švaros. Tik tenka stebėtis, kad įprasti kasdieniai švaros ir savigarbos įpročiai pamirštami atėjus į darbo vietą, uosto direkciją, krovos kompaniją ar gamyklą. Garsiai besiviešinantys uosto direkcijos vadovai siūlymus taikyti uoste švarias technologijas priima kaip asmeninį įžeidimą. Naftos perpylimo terminalų vadovai nerausta iš gėdos, nuolat klausydamiesi gyventojų priekaištų dėl Šiaurinės miesto dalies smardinimo kancerogeniniu naftos dvoku. Aukšta Klasco tvora, Begos vadovų šypsenos neapsaugo miestiečių nuo nuodingų dulkių ir baisaus triukšmo. Anaiptol, DFDS vadovai pasišaipė, pagrįsdami keltų perkėlimą į Centrinį terminalą „trumpesne“ keltų kelione ir užkimšdami Baltijos prospektą dvokiančiomis fūromis. Tikrai ne vietoje dar veikianti „Grigeo“ ir jos Dumpių smarvė neglumina šios įmonės vadovų ir savininkų. O ir savivaldybės darbuotojai slepia galvas smėlyje, kad negirdėtų apie taršaus autotransporto pakeitimą elektrinėmis susisiekimo priemonėmis ir taip išvengti taršos mieste.
Visi šie vadovai turi šeimas, vaikus, gimines. Matyt, jie išgirsta ir jų priekaištų dėl nešvaraus, žalingo jų verslo poveikio žmonėms. Palikime šiuos priekaištus jų sąžinei ir pakalbėkime apie švariųjų technologijų sprendimus, jų naudą ir neišvengiamumą.

Švara ir kultūra ateina iš Vakarų

Švariosios technologijos – ne mados reikalas. Jos būtinos tam, kad padėtų atsisakyti teršiančių aplinką, lemiančių klimato kaitą bei kenkiančių žmonių sveikatai senų gamybos būdų, medžiagų ir energetikos. Pasitelkę elektrinį transportą, beatliekinę gamybą ir vartojimą, darniąją statybą ir renovaciją, vėjo ir saulės energiją, ne tik kad neapsunkiname ekonomikos ir verslų. Anaiptol, valstybės parama ir investicijos į žaliąjį augimą išgraibstomos nedelsiant. Svarbu „neatsilikti nuo traukinio“, o dar geriau – nuolat būti pažangos smaigalyje.

Švaros kultūra ateina iš Vakarų Europos, žaliojo augimo ir darnaus vystymosi idėjos kilo Švedijoje, vėjo energetika – Danijoje, švaros technologijos – Vokietijoje. Kalbant apie Lietuvą, vėjo energetiką pradėjome dar 1993 metais Klaipėdoje, Vakarų Lietuvos naujadariai kartu su Pietų Baltijos šalių partneriais jau antrą dešimtmetį kuria švarių technologijų galimybes. Nenuostabu, kad Europa iš Rusijos taip ir Lietuvos pajūris iš Vilniaus pusės nesulaukia palaikymo.

Tačiau pažangos properšos jau akivaizdžios. 25 metų prireikė įtikinti šalies energetikus skirti prioritetą atsinaujinantiems energijos ištekliams, kas neseniai padaryta naujojoje energetikos strategijoje. Daugelį metų buvusi pagrindinė darniosios energetikos priešininkė „Lietuvos energija“  spėriai superka vėjo elektrinių parkus, platina „žaliąsias“ akcijas, pati jungiasi į Lietuvos švariųjų technologijų klasterį. Netgi juodai stabdžiusi vėjo energetiką Ūkio ministerija neseniai prakalbo apie žiedinę ekonomiką ir panoro pasivadinti „Ekonomikos ir inovacijų ministerija“.

Švariosios technologijos nebeturi konkurentų

Pažangos kryptį visada parodo verslo investicijos. Pastaraisiais metais verslininkai investuoja į švaros technologijas, kurios pirmiausiai yra augančioje tendencijoje ir dėl to žada didžiausius prieaugius. Pavojingi naftos, dujų, branduolinės energetikos projektai „prastumiami“ mokesčių mokėtojų ir valstybės lėšomis (Astravo AE). Taip Lietuvoje buvo norima prakišti Visagino atominę elektrinę ir pavyko įbrukti SGD terminalą, kurio dabar nebežinoma kur bedėti. Savo nuosavų lėšų verslininkai neinvestuoja į išeinančias technologijas, kadangi tai reiškia garantuotą lėšų praradimą.

Laikino populiarumo pavyko pasiekti investuotojams į biokurą. Tačiau mes įspėjome, kad biokuro deginimas, kaip ir bet koks deginimas yra išeinantis. Dabar, sukilus biokuro kainoms, šios technologijos šalininkams nebėra kur akių dėti. Gavę trumpalaikę naudą investuotojai turėtų greitai išsivaduoti iš šios neperspektyvios technologijos. Europoje sparčiai atsisakoma centrinio šildymo ir pereinama prie labai efektyvių individualių šilumos siurblių/kondicionierių, kurie žiemą šildo, o vis karštėjančių vasarų dienomis vėsina.

Reikia būti akyliems ir nepatekti į naftos ir dujų tiekėjų žabangas. Siekdami išlaikyti šių pragaro syvų tiekimo verslą, jie nesibodi įtakoti net Vakarų Europos valstybių politikos (Nordstream 2) ir grasinti karais (Ukraina, Gruzija ir kt.). Ko tik neprigalvoja žinomiausių tradicinių automobilių gamintojai, kad apjuodinti pažangų Teslos elektromobilių verslą, deja, patys negalėdami ištrūkti iš naftos tikėjų priklausomybės ir atsilikdami kuriant elektrinio transporto priemones. Tikrai ne savo noru jie atsilieka kovoje už technologijų pažangą transporte.

Nugali pažangesnės – švariosios technologijos

Viešai skelbti švariųjų technologijų pažangą nenaudinga nei taršių technologijų nei švariųjų verslų atstovams. Pirmieji taip dar tikisi kiek išlikti rinkoje. O antriesiems nepravartu raginti, kad atsirastų daugiau konkurentų. Todėl apie švariųjų technologijų pranašumą kalba viešąjį interesą atspindinti Europos Sąjungos įtraukiančio, darnaus ir išmaniojo augimo strategija ES2020 ir pažangūs naujadariai.

Daug metų dirbdami su ES naujovėmis pastebėjome, kad tik vienetai supranta darnaus vystymosi, žaliojo ir išmaniojo augimo prasmę. Teko sutikti net Danijos mokslininkų, kurie šiuos ES augimo būdus vadina madingais žodžiais be prasmės (buzzwords, angl.). Štai, „darnus vystymasis“ (sustainable development, angl.) reiškia būtinumą suderinti ekonomikos, ekologijos ir žmonių interesus su atsakomybe prieš ateities kartas. Lietuvoje netgi valdančioji partija darnumą išsivertė į lietuvių kalbą kaip harmoniją – bet kokią darną. Apie darnias ir švarias technologijas „garsiai tyli“ LRT, Delfi ir kiti žiniasklaidos grandai.

Švarus Klaipėdos uostas – pakuoti kroviniai

Darnus ir žalias uostas – jokia naujiena. Dar 2003 metais baigiau Švedijos Karališkos aukštosios technikos mokyklos kursus, kur buvome mokomi kaip uostą paversti švariu ir darniu. Taip švedai išvalė Stokholmo ir Malmės pakrančių šabakštynus, vietoje kurių įsikūrė kultūros ir gyvenamieji rajonai. Uostų teritorijų švarinimas tapo pasauline kultūrine tendencija. Tarp kitko, su ja susipažino ir Klaipėdos uosto direkcijos vadovai, pakeliavę prieš porą metų po Europos uostus.

Kaip nebūtų keista, kad padaryti Klaipėdos uostą švariu, tereikia labai nedidelio pakeitimo – krauti tik supakuotus krovinius. Tarp kitko, čia nieko naujo, įstatymai draudžia krauti ir sandėliuoti ant krantinių pavojingas ir chemines medžiagas. Tuo tikslu gali būti naudojami konteineriai ir konteinerinės cisternos. Pasaulyje per 90% krovinių keliauja konteineriais. Dar 2006 metais parodžiau Klaipėdos savivaldybei ir uosto direkcijai, kad krovos pažanga – konteineriai. Ne tik kad neišgirdo, bet piestu stojo į kovą prieš pažangą ir jos skleidėjus. Gerai dar kad naujadariai pripratę prie priešinimosi naujovėms. Todėl ramiai šviečiame ir aiškiname, kur atsilikimas, o kur pažanga.

„Klaipėda – švarus uostamiestis“

Klaipėdiečiai seniai nesėkmingai ieško deramo miesto ženklo. “Laisvu stiliumi”, “Klaipėda - sveikas miestas” ir kt. pseudonimai  kelia vien nusivylimą. Siūlyčiau pasivadinti: “Klaipėda – švarus uostamiestis”. O miesto ženkle turėtų atsispindėti konteineris ir elektros baterija. Jį kiekvienas klaipėdietis turėtų pasikabinti valgomajame ant sienos ir kas kartą persižegnojus savęs paklausti, ką aš padariau, kad miestas būtų švarus.

Jokia paslaptis, kad pervedus visus uosto krovinius į konteinerius, esamų konteinerių terminalų pakaktų su kaupu keliems dešimtmečiams iki tol, kol 3D spauda įgalins nebevežioti prekių ir jas pasigaminti vietoje. Šiandien vienas MSC konteinervežis gal išvežti Klaipėdos uosto krovinius. Kas trokštą statyti išorinį uostą, tas tegul tai daro už nuosavus pinigus. Reikia būti dideliu proto bokštu, kad neišnaudojus esamų uosto krovos pajėgumų, planuoti milijardines investicijas į giliavandenį konteinerių (?) uostą. Nepamirškime, kad iki 2030-tų naftos deginimas sumažės per pusę, o iki 2050 ji bus naudojama gal 3D spausdintuvų kasetėms pildyti.

Reikia nesipriešinti pažangiai konteinerių krovai, bet diktuoti pažangos madą ir siekti anksčiau už konkurentus pervesti į juos visą krovą. Tereikia suderinti krovinių įpakavimą su siuntėjais, kas nekelia jokių sunkumų.  Tada greitai pajusime, kad švarios technologijos yra pranašumas, garantuojantis augimą ir plėtrą, miesto prestižą, emigrantų sugrąžinimą. Tad būkime švarūs, sveiki ir pažangūs!

Tad kas toliau?

Klaipėda – puiki priešrinkiminių batalijų arena. Reikia pasikviesti kiekvieną kandidatą į šalies Prezidentus, Europos Parlamentą, miesto merus bei tarybą ir gauti aiškų atsakymą, kaip Klaipėdos ir Lietuvos verslas trumpiausiu laiku pereis prie švariųjų technologijų. Jokių nutylėjimų, pasiaiškinimų ar atidėjimų negalima priimti.

Kol nebus pereita prie konteinerių, būtina sustabdyti atvirą krovą Klasco, Begoje, Klaipėdos Smeltėje ir kitur. DFDS keltai privalo būti sugrąžinti į buvusią prieplauką Smeltės pusiasalyje. Kiekviena brangioje valstybinėje pamario žemėje veikianti įmonė privalo būti įvertinta darnaus vystymosi požiūriu, kiek ji neša ekonominės, ekologinės ir sveikatos naudos klaipėdiečiams. Valstybės žemė turi būti nuomojama aukcione, didžiausią darniąją naudą pasiūliusiems verslams.

Kol to nebus, klaipėdiečiai turi daugybę demokratinių būdų kaip pareikalauti skaitytis su jų pagrindiniais gyvenimo poreikiais. Visame pasaulyje pirma pašmaikštaujama, po to naudojami mandagūs pokalbiai, teisinės priemonės, po to – piketai, taršių veiklų fizinis blokavimas ir kt. Juk neturi būti, kad keletas atsilikusių verslininkų Europos centre dėl didesnio pelno žudytų žmones.