Artūras Balajevas – vienas iš kariškių, baigusių aukštąją karo mokyklą dar Sovietų Sąjungos internacionalo laikais. Jam 54 metai, gyvena Dnepropetrovske (tai pietryčių Ukraina), kalba rusiškai ir, kaip pats prisipažįsta, ukrainiečių kalbos nemoka. Rašo apysakas karo tema, vadovauja kovos menų klubui. 2008-iais Rusijai okupuojant Gruziją, pritarė Kremliaus politikai. Šį laišką savo bendramoksliui, užimančiam aukštą postą Rusijos žvalgyboje, A. Balajevas paskelbė Dnepropetrovsko interneto tinklalapyje.
• • • • • • •
2014 m. kovo 5 d.
Rusijos Federacija, Maskva
GRU generolui leitenantui Nikolajui Golobkovui (rus. ГРУ, Главное разведывательное управление; Rusijos Vyriausioji žvalgybos valdyba – vert. past.)
Sveikas, Kolia!
Atleisk, kad kreipiuosi į tave per žiniasklaidą, tačiau mano bandymas surasti GRU generolo telefoną ar adresą buvo bergždžias. Kiek gi metų prabėgo nuo paskutinio mūsų susitikimo? Jei neklystu, tai buvo 1985-ųjų rudenį Tiraspolyje, į kurį aš užklydau būdamas komandiruotėje. Pamenu šiltą, lengvą vakarą ir laimingą tavo žvilgsnį. Tądien tau, žvalgybos kuopos vadui, buvo suteiktas eilinis karinis laipsnis – „kapitonas”, ir tu visas švytėjai iš laimės. Mudu tada nuoširdžiai pasikalbėjome, prisiminėme savo vaikinus ir išsiskyrėme, prieš tai tvirtai apsikabinę. Argi tada galėjau įtarti, kad ateis diena, kai rusų kareiviai ims į nelaisvę ukrainiečius, nutaikę į juos savo automatų vamzdžius?...
Aš rašau tau, Kolia, nes visus tuos ketverius metus, kai mokėmės Baku aukštojoje karo vadų mokykloje, tu buvai išimtinai padorus žmogus: „netuksėjai”, nevagiliavai, nesislapstei nuo žygių medicinos centre ir puikiai mokeisi. Ir savo išvaizda darei pritrenkiantį įspūdį – tikras rusų didvyris, sakytum, iš pasakos. Todėl aš tikiuosi tavo pagalbos...
...Šįryt paskambinau į Kijevą, Dimai Kaplunui, ir neatpažinau jo balso. Ar žinai, kodėl? Nes mudviejų mokslo draugas turi du sūnus, o kas yra karas, žino ne iš nuogirdų. Jis pats, atsargos pulkininkas, nebijo žūti – jis bijo netekti savo vaikinų. Po to aš paskambinau į Dnepropetrovską, Sašai Zelencovui; jis augina dukrą. Sovietų Sąjungos didvyris Igoris Ploskonosas prieš kelis mėnesius išėjo anapilin, bet Kijeve liko šeima. Aš taip pat turiu sūnų.
Atsakyk man, Kolia, kodėl Putinas nori atimti mūsų vaikus?
Ką blogo mūsų berniukai ir mergaitės padarė jūsų prezidentui, kokia jų kaltė? Ar jis dar neatsigėrė kraujo ir nepasisotino pinigų? Gal jau užtenka? Mudu su tavimi puikiai žinome, kad tie siaubai, neva „ukrainiečių fašistai žudo rusakalbius” arba „149 tūkstančiai Krymo gyventojų yra pasirengę šiandien išvykti iš pusiasalio” – ne daugiau nei įdirgusios fantazijos vaisius, kurį pagimdė nuo lengvų pinigų pakvaišę jūsų valstybės Dūmos deputatai. Ir tu žinai tai ne blogiau už mane. Internete nėra nė vieno videoįrašo, kuriame ukrainiečiai engtų rusus. Ir vaizdų su tūkstančiais pabėgėlių taip pat nėra. O pamatyti Youtube fašistus man pasitaiko. Kai jie pražygiuoja šiandieninės Maskvos gatvėmis. Tai gal Putinui derėtų pasirūpinti savo fašistais tėvynainiais? Aš juk taip pat esu rusakalbis ir nemoku kalbėti ukrainietiškai – bet manęs niekas nepjauna ir nekabina aukštyn kojomis... (užuomina į realius rusų fašistų nusikaltimus Rusijoje, – vert. past.)
... Aš jau nusprendžiau: jei bus mobilizacija, eisiu į šaukimo punktą ir, nors turiu atsargos karininko laipsnį, prašysiu, kad man patikėtų granatsvaidį. Ar nori žinoti, kodėl? Nes vaikinukams, kurie dar neragavo kulkų, mano tvirtas tėviškas žodis mūšyje bus svarbi parama. Juk jie net šaudyti dorai nemoka. O aš lengvai padegsiu tanką, BTR arba BMP (rus. БТР, броневой транспортёр; БМП, боевая машина пехоты; šarvuočiai, skirti karių transportavimui į mūšio vietą, – vert. past.). Tačiau vaizdas, kurį matau mintyse, man kelia siaubą, nes ekipažai, sėdintys rusų karo mašinose – tokie patys 20-mečiai vaikinai, kurių motinos taip pat laukia grįžtant iš karo. Nežinau, Kolia, kaip tau, bet man yra tekę parvežinėti cinkuotus karstus, ir aš visam gyvenimui
įsiminiau šaltus motinos pirštus ant savo gerklės, paklaikusį žvilgsnį ir frazę, smigusią į širdį: „Niekše! Pasiimk šitą karstą, o man sugrąžink sūnų!”
Ir šiandien aš turiu žudyti rusų vaikinus, kažkieno vaikus, savo sūnaus bendraamžius? Kaip po to reikia gyventi, Kolia?...
Ir dar vienas sukrėtimas. Vakar, pakeliui namo iš bandelinės sustojau pasišnekėti su kaimyne ir paprašiau, kad ji kalbėtų rusiškai, nes ji kalbėjo ukrainietiškai, o aš nesupratau kai kurių žodžių. Ar žinai, kokį atsakymą išgirdau? „Atleisk man, Artūrai, bet aš iš principo nekalbėsiu fašistų kalba!” Kolia, ką jūs darote? Tolstojaus, Dostojevskio, Čechovo, Šolochovo, Bondarevo, Granino kalba tampa fašizmo simboliu? Tai baisu...
... 2008-iais, kai Rusija taip pat „šauniai” susitvarkė su gruzinais, aš naiviai patikėjau „vyresniuoju broliu” ir palaikiau RF. Parašiau Sašai Elkabidzei (jis atsargos pulkininkas, perėjo „karštuosius taškus”, gyvena ir dirba Tbilisyje) laišką, kuriame Saakašvilį pavadinau išgama ir bepročiu. Saša atsakė man: „Et, brolau, netikėk nė vienu Rusijos TV žodžiu, viskas melas...” Aš parašiau, kad tikiu Putinu, ir nuo tada mudu daugiau nebendravome. Dabar turiu parašyti senam bičiuliui ir atsiprašyti...
... Pirmasis Ukrainos TV kanalas transliuoja garso įrašą, kaip rusų specnazas šturmuoja Ukrainos jūrų pėstininkų brigadą, girdėti mūšio triukšmas ir riksmai: „Kalės! Pederastai! Pasiduokite!”
O ar pameni, Kolia, kad prieš daugelį metų prie Maskvos ir prie Kijevo kažkas taip pat šaukė mūsų seneliams: „Rusų kiaulės! Pasiduokite!” Ar pameni, kas buvo tie žmonės su „šmaiseriais”? (paplitęs automatinių ginklų, kuriuos naudojo nacių Vokietijos kariuomenė, pavadinimas, – vert. past.)
Šiandien milijonai žmonių pasaulyje Putiną vadina Adolfu Hitleriu, bet juk nuo to jūs visi netapote fašistais? Aš nenoriu žarstyti tau patarimų, tik prašau: jeigu tu ir tavo draugai turite bent menkiausią galimybę paveikti įvykių eigą – padarykite visa, kas įmanoma, kad nebūtų pralietas mūsų ir jūsų vaikų kraujas. Baisu? Bijai Putino? Tada duosiu tau du pavyzdžius. Mudviejų bendrakursis, Azikas Ganidzė, Karabacho konflikto metu apsupo armėnų kaimą, bet padarė „koridorių” ir leido visiems taikiems gyventojams išeiti. Jam turbūt taip pat buvo baisu, nes vadai per radijo ryšį plyšojo – sunaikinti visus armėnus, grasino tribunolu. Nepaisydamas to, Azikas išleido visus iki vieno. Po to buvo septyneri ilgi kalėjimo metai, bet jis išliko ŽMOGUMI ir tapo didvyriu. Ir Karenui Afojanui taip pat buvo baisu, kai jis, būdamas Stepanakerto karo komendantu, neleido radikaliai nusiteikusiems armėnams įvykdyti bausmės į nelaisvę paimtiems azerbaidžaniečiams. Užstojo juos krūtine, suprasdamas, kad pasirašo mirties nuosprendį sau. Mūsų „Afonią” nužudė tą pačią naktį, šūviu į nugarą, tebūnie šviesus jo atminimas...
... Mano nauja apysaka vadinasi „Operacija Senas albumas”. Rašau apie mūsų būrį. Trumpai: ligotą penkiasdešimtmetį specnazo veteraną paima į nelaisvę oligarchas. Jo bičiuliai randa palėpėje seną išleistuvių albumą, kuriame surašyti visų kurso draugų adresai, suranda tuos, kurie dar gyvi, ir įvykdo išlaisvinimo operaciją. Bet dabar aš jau nežinau, kaip baigsis apysaka...
... Aš labai pasitikiu tavimi, Kolia. Linkiu tau visokeriopos sėkmės ir stiprios sveikatos.
Tvirtai apkabinu
Artūras Balajevas
Vertė Rasa Kalinauskaitė
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
